Kasparas Krone, žymiausias Europos klounas, turi unikalią klausą – gali nustatyti, kur yra jo pašnekovas telefonu, ir girdėti muzikinę tonaciją, būdingą kiekvienam jo sutiktam žmogui ir netgi konkrečiai vietai. Nesutaria su mokesčių inspekcija, turi sunkiai sergantį tėvą ir dirba muzikos terapeutu. Ciniškas ir sarkastiškas.
KlaraMarija, „tylioji mergaitė“ – nepaprastas vaikas, gaubiamas absoliučios tylos. Tokios tylos Kasparas bergždžiai ieškojo visą gyvenimą. Jų keliai netikėtai susikerta, tačiau mergaitė paslaptingai dingsta. Kas pagrobė KlaraMariją?
Ieškodamas tyliosios mergaitės, Kasparas užkerta kelią gamtos kataklizmams, sužino tiesą apie save patį ir prisiliečia prie paslapčių, prieinamų tik išrinktiesiems.
Tai išminties, gyvenimo prasmės bei dvasingumo paieška per muziką ir mistiką, šaltą sarkazmą ir... meilę. Daugiau nei po dešimties metų Peteris Hoegas vėl parašė fantastinį trilerį, populiarioji kultūra jame sumišusi su elitine, o sąmojis bei ironija išlieka net tuomet, kai keliami rimčiausi žmogiškosios būties klausimai.
Peteris Hiogas – žymiausias šiuolaikinis danų rašytojas. Spalvingos biografijos autorius – buvęs šokėjas, jūreivis, aktorius, alpinistas ir fechtuotojas – visame pasaulyje išgarsėjo romanu „Panelės Smilos sniego jausmas“. Pagal šį stulbinamai populiarų milijoniniais tiražais išleistą romaną režisierius Bille Augustas sukūrė to paties pavadinimo filmą. Tuomet sekė romanai „Paseniečiai“, bei „Moteris ir beždžionė“, po kurių rašytojas dešimčiai metų „apsigaubė“ tyla. Dingo. Tam, kad grįžtų su nauju romanu „Tylioji mergaitė“...
Kasparas Krone, visame pasaulyje žinomas Danijos klounas turi unikalius klausos gebėjimus. Jis labai mėgsta Bachą ir dar labiau – azartinius lošimus. Jis yra ieškomas dėl mokesčių vengimo ir jam netgi gresia ekstradicija. Vieną dieną jis sutinka KlaraMariją, tyliąją mergaitę, kuri visiškai pakeičia jo nusistovėjusį gyvenimą. Kai Kasparas sužino, kad mergaitė tapo pagrobimo auka, jis sau prisiima detektyvo vaidmenį. Sugerdamas Kopenhagos bažnyčių varpų garsą, o policijai lipant jam ant kulnų, jis ima sekti tyliosios mergaitės pėdsakais. Pakeliui jis išgyvena seriją nelauktų nutikimų ir netgi atskleidžia šokiruojančią tiesą apie mergaitės kilmę, bei save patį...
Taigi kaip jau supratote, aš ir vėl pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą. Jį parašė mano neseniai skaitytas autorius Peteris Hiogas. Savo kūrinyje „Tylioji mergaitė“ autorius mus supažindins su unikalių gebėjimų turinčiu Kasparu Krone. Jis yra garsus klounas ir muzikantas, Bacho gerbėjas ir pokerio žaidėjas. Žmogus, netekęs pilietybės savo gimtojoje šalyje ir dabar išgyvenantis ekstradicijos baimę. Jam keturiasdešimt dveji metai ir jis yra apdovanotas ypatinga klausa: kiekvienas žmogus jam skleidžia skirtingą muzikos toną. Nuolatinis šiuolaikinio miesto triukšmas ir jo asmeninio gyvenimo nepilnavertiškumas verčia jį siekti tylos – visiškos ir absoliučios tylos, praktiškai išnykusios aplinkiniame pasaulyje. Vieną dieną savo namuose jis atranda nekviestą svečią – devynerių metų mergaitę, kartais aplink save spinduliuojančią visišką tylą. Kai vieną dieną mergaitė paprašo artisto pagalbos, o po to dingsta, Kasparas išsiruošią į ilgą kelionę jos ieškoti...
Na o visos kelionės rezultatas: tai istorija su spalvingais personažais, paranormaliais reiškiniais, galybe nuotykių, meile, dvasine savirealizacija ir visiška tyla. Ko dar galima tikėtis iš tokio puikaus rašytojo kaip Peteris Hiogas. Juk tik jis sugeba mums parodyti unikalių žmonių unikalius gebėjimus taip, kad mes negalėtume nuo jų atitraukti savo akių ir ausų. Peteris Hiogas mums parodys labai subtilią savo pasaulio viziją, kuriai bus būdingi trys pagrindiniai elementai: smurtas, nerimas ir dviprasmiškas realybės suvokimas. Skaitydami šią knygą mes ne tik pamatysime, kaip Kasparas Krone bandys išvengti „meilužės“ keršto, seks pribuvėjos pėdsakais, atsidurs vienuolių ordine, bet ir bandys pasprukti nuo policijos, bei jį persekiojančių žmonių rūstybės.
Visgi romano skaitymas tikrai nebus lengvas, galbūt, labiausiai dėl nuolatinio šokčiojimo tarp naujų veikėjų, veiksmo vietų ir aplinkybių. Manau, daugeliui tai primins išsiderinusį instrumentą, kurio klausytis yra labai sunku. Viskam trukdys ir teksto pateikimas pirmuoju asmeniu, kuris darys skaitymą ne tokiu vaizdingu ir įtaigiu. Juk kai veiksmas pateikiamas veikėjo akimis, labiau susitelkiama ties personažo jausmais ir išgyvenimais, bet ne aplinkos aprašymais ir veiksmu.
Kaip bebūtų, aš Jums rekomenduoju įsitaisyti patogiai, pasiimti šią knygą į rankas ir pabandyti skaitant įsiklausyti į visus šios knygos skleidžiamus garsus. Juk, galbūt, ir Jūs iškirsite tylų KlarosMarijos šauksmą, šauksmą, kurį išgirdo ir pats Kasparas. Klausykitės įdėmiai, nes bent jau Kasparui, jo paties klausa nepadėjo suprasti, kas nuo jo slepiama ir kad viskas buvo atsitiktinumų ir iš anksto suplanuoto plano dalis.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą