Naujausiame visai šeimai skirtame romane P. Hoegas kalba apie tai, kas jam ir daugumai mūsų yra išties svarbu. Kiekvienam mūsų svarbu žinoti, dėl ko mes gyvename, svarbu rasti laimę ir tikėjimą. Taigi – kiekvienas mūsų savyje nešiojasi vidinį dramblį: ilgesį kažko, kas yra daug didesnis už mus pačius. Tokį ilgesį viduje nešiojasi ir Finų šeima: tėvas pastorius, motina groja bažnyčioje vargonais, trys vaikai – iš pirmo žvilgsnio visiškai normalūs žmonės. Tačiau taip tik atrodo. Vieną gražią dieną abu tėvai paslaptingai dingsta; žinodami, kad jie jau buvo įsivėlę į nemalonumus su policija dėl abejotinos kilmės stebuklų, vaikai leidžiasi jų pėdomis, norėdami sužinoti, ką gi sumanė gimdytojai, ir apsaugoti juos nuo tolimesnių problemų. Keturiolikmetis Pėteris ir ypač protinga jo sesuo Tiltė pradeda kvapą gniaužiančią paieškų kampaniją – ir tarp netikrų pranašų, ezoterikų, policininkų bei šventųjų suranda jiems skirtas duris, vedančias į laimę.
Peteris Hiogas – žymiausias šiuolaikinis danų rašytojas. Autoriaus biografija spalvinga: jis – buvęs šokėjas, jūreivis, aktorius, alpinistas, fechtuotojas. Visame pasaulyje P. Hiogas išgarsėjo 1992 m. parašęs bestselerį „Panelės Smilos sniego jausmas“. Tačiau po pasaulinio furoro rašytojas niekur neskuba – rašo knygas tik tuomet, kai nori pasakyti ką nors tikrai svarbaus. Po „Panelės Smilos sniego jausmas“ turėjo praeiti keturiolika metų, kol skaitytojai sulaukė „Tyliosios mergaitės“, o 2010-aisiais pasaulį pagaliau išvydo „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“. Šį kartą knygos dėmesio centre autorius pastatė nedidelę grupelę vaikų, ieškančių savo dingusių gimdytojų...
Romano „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ veiksmas bus pateikiamas keturiolikmečio paauglio, gyvenančio vienoje nuostabiausių Danijos salų, akimis. Jo tėvas yra pastorius, o mama groja vargonais. Vieną dieną jie abu dingsta. Tėvus būtina surasti anksčiau, nei tai padarys policija. Pėterio sąjungininkais tampa sesuo, brolis, foksterjeras ir grafas Rikartas – titulą paveldėjęs aristokratas ir buvęs narkomanas. Tėvų paieška ieškotojus atveda į visų religijų kongresą ir ten planuojamą teroristinį išpuolį. Pakeliui vaikams reikia organizuoti sau laimingą vaikystę ir netgi išspręsti patį svarbiausią klausimą – kaip laimingai nugyventi likusį gyvenimą...
„Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ tai įkvepianti fundamentalizmą ir dvasinę laisvę tyrinėjantis kūrinys, romantiška ir šeimyninė istorija, pasakojanti apie žmogaus dvasios triumfą, žmogaus prigimtį, žmogiškumą ir tikrąsias vertybes. Pagrindinėmis šios pasakos suaugusiesiems temomis taps meilė ir augimas laisvės link. Kūrinys yra pilnas kinematografiškų scenų, keisčiausių aliuzijų ir pačių beprotiškiausių idėjų. Romano pagrindiniai veikėjai vaikai sprunka nuo valdžios, pakeliui sutikdami pačių keisčiausių žmonių. Visi jie gyvena turėdami skirtingus motyvus ir pačias keisčiausias problemas. Savo kelionės metu vaikai „prisiliečia“ prie esminių būties ir politinių konfliktų klausimų. Jiems kelią bando pastoti krūva nepraeinamų kliūčių, kurias įveikti galima tik išradingumu ir tikėjimu laisve...
Iš kitos pusės, ši knyga yra labai panaši į ankstesnius šio rašytojo „šedevrus“. Joje pagrindiniai veikėjai laksto iš vienos vietos į kitą, nuolat klausinėja ir ieško tiesos, kurios, galbūt, visai net nereikia ieškoti. Tas pats buvo „Panelės Smilos sniego jausme“, „Tyliojoje mergaitėje“ ir netgi čia. Taip, čia mes randame išties įdomią metaforą apie dramblį, „nešiojamą“ kiekvieno žmogaus sieloje, tačiau, atvirai pasakius, ši metafora visiškai nepalengvina gyvenimo. Na sukėlė ji man porą minčių, tačiau praeis savaitė, dvi ir aš ją visiškai pamiršiu. Pridėkime dar krūvą atsiminimų atsiminimuose ir gausime kažką išties neaiškaus. Net ir pagrindinis veikėjas, neva keturiolikmetis vaikinas, man labiau priminė seną filosofijos dėstytoją, nei tiesiog eilinį paauglį. O gal tik mano paauglystė buvo „SEGA“ konsolė, „kvadrato“ žaidimas, laipiojimas medžiais, skruzdėlių deginimas lupa ir visiškas vėjas galvoje?
Vienu žodžiu skaitykite šią knygą atsargiai. Galbūt, ji taps Jūsų mėgstamiausiu kūrinu, o, galbūt, Jūs tik pakraipysite galvą ir pasakysite „tai ne man“. Aš gi perskaitęs keturias šio rašytojo knygas padariau išvadą, kad įprasti kriminaliniai romanai man labiau prie širdies. Gal geriau aš Jo Nesbø paskaitysiu...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą