Daugialypės intrigos detektyviniame romane pasakojama apie veiklą amerikiečių užverbuoto aukšto tarybinio karininko, Kardinolo slapyvardžiu, kuris perdavinėjo CŽV ypač slaptą medžiagą, susijusią su lazerinio ginklo kūrimu. Savo ruožtu informacija apie panašu JAV projektą tos šalies teritorijoje renka KGB šnipai.
Abiejų pusių šnipų veikla ir jų sekimas atskleidžia CŽV, o ypač KGB, priešo agentų persekiojimo ir likvidavimo metodus. Detektyvinių situacijų plėtotė kartais stulbina netikėtomis atomazgomis. Visa tai vyksta oficialios didžiųjų valstybių politikos šešėlyje. Romane aprašomi kai kurie istoriniai veikėjai, dalis kitų aiškiai asocijuojasi su realiais prototipais. Veiksmas vyksta ne tik SSRS bei JAV, bet ir Afganistane SSRS agresijos prieš ta šalį metu.
Man patinka knygos Šaltojo karo tema. Todėl perskaitęs „„Raudonojo spalio“ medžioklė“ ilgai nelaukiau ir pasiėmiau skaityti „Kremliaus kardinolas“. Tai tikras, klasikinis šnipinėjimo romanas su šnipais, žvalgybininkais, ryšininkais, operatyvininkais ir pan. Knygoje kalbama apie bazes, kuriose tobulinami lazeriniai gyvybiniai prietaisai. Tiek vienoje, tiek kitoje barikadų pusėje vyksta katės ir pelės žaidimas, kitaip sakant veikia šnipai, kuriuos bandoma išaiškinti ir nubausti. Rusijoje juos bando išaiškinti KGB, na o Amerikoje CŽV.
Tomas Klensis rašo labai tikroviškai, knygoje daug technikos, ginkluotės ir amunicijos detalių. Skaitydamas jo knygas nežinai kas tiesa, o kas melas. Kuomet skaičiau knygą „„Raudonojo spalio“ medžioklė“, rašytoją aš sulyginau su Frederiku Forsaitu, tik pareiškiau, kad Klensis rašo žymiau labiau ištęstai. Šios nuomonės neatsisakau, tik man pasirodė, kad nors knygos daug ilgesnės, jos skaitosi žymiai greičiau, nei per pus plonesnės Forsaito istorijos. Greičiausiai kaltas Forsaito rašymo stilius, kuriame, mano nuomone, kiek per daug teksto. Klensis rašo daug paprasčiau, knygos neprailgsta, o siužetas sudomina. Džiaugiuosi kiekviena atrasta nauja šnipinėjimo knyga, mat lietuvių kalba jų labai mažai, o gerų, dar mažiau. Antroji „Kremliaus kardinolo“ knyga pasirodė ne ką prastesnė už pirmąją, juk užsienio kalba jos spausdinamos kartu. Joje daugiau nuoseklumo, siužetas įgavęs pagreitį. Visgi knygos pradžia man pasirodė įdomesnė nei pabaiga. Kaip bebūtų, rekomenduoju ją kiekvienam šnipinėjimo romanų mylėtojui.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą