Subtili ironija, įtempta intriga, kibirkščiuojantys sąmojai, spindinti Nero Volfo išmintis neleidžia atsitraukti nuo knygos iki paskutinio puslapio. Žavusis Nero Volfas tiria bylas... namuose, nes iš namų išvažiuoja tik pas seną draugą ar pas gerą virėją, yra gurmanas, turi milžinišką orchidėjų kolekciją. Jo orchidariumą puošia daugiau kaip dešimt tūkstančių augalų, tad visus pinigus, gautus už atskleistus nusikaltimus, išleidžia elitinėms orchidėjų rūšims įsigyti. Kai paaiškėja, jog atsirado žmogus, sumokėjęs už Cezarį gerokai daugiau, nei jis vertas, ir į pagalbą pasišaukiamas pats Nero Volfas, šį reikalą apgaubia tikrai imperatoriškos paslapties šydas...
Romanai apie Nero Volfą net vadinami vadovėliais pradedantiesiems sodininkams. Pats autorius, Reksas Stautas, niekada orchidėjomis neužsiiminėjo, o jo aistra buvo braškės (daugelis jo išvestų veislių apdovanotos parodose).
Romanas „Palaidotas Cezaris“ yra vienas iš „Šimto geriausių XX a. detektyvų“, kurį sudarė britų literatūros kritikai.
Kažkoks sausokas detektyvas man pasirodė. Priskirčiau klasikiniam žanrui. Primena kiek Doilio kūrinius sumaišytus su Kristi dialogomanija. Kitose knygose dialogų būna gal ir ne ką mažiau, bet jie kažkaip ne taip krenta į akis. Istorija sukasi apie veislinį bulių Hikorio Cezario Grindono vardu. Ne pats geriausias siužetas knygai, nors naujokėliams detektyvų skaitytojams gali ir patikti. Man asmeniškai siužetas pasirodė niekuo neišsiskiriantis, todėl aukso medalio nevertas. Istorija plėtojasi labai lėtai ir nerangiai, visai kaip ir Nero Volfo judesiai. Jei romaną suimtume rankomis ir paprakaitavę suspaustume iki novelės ilgio, tai būtų visai nieko. O dabar aš jau pakankamai prisisotinau jautienos ir gan ilgam. Į akis krito tai, kad knygos herojai mėgsta išgerti... ne, ne, visai ne viskio, o pieno. Aišku fermoje jo netrūksta... bet čia tik tarp kitko.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą