Romanas „Trijų ąžuolų paslaptis“ – ne pačio sudėtingiausio siužeto E. Voleso kūrinys, tačiau klasikinis meilės trikampis užsimezga jau nuo pirmųjų puslapių. Netikėta žmogžudystė, netikėtos paslaptys... ir ima aiškėti, kad dviejų Skotlend Jardo buvusių bendradarbių praeityje būta nešvarių darbelių. Nusikaltimą atskleisti padeda garsus kriminalistas Sokratas Smitas, o jam padeda jo jaunesnysis brolis Leksis, kuris, tiesą pasakius, iš karto paskęsta gražiosios Molės akių gilumoje...
Knyga pasirodė nuobodi, visai kaip laukimas eilėje prie kasos. Kuo išsiskiria? Niekuo, nebent susidūrimu akis į akį su nuoboduliu. Tik neaišku kam nuobodžiau, skaitančiam ar jį stebinčiam. Pradžia turbūt nuobodžiausia iš visų rašytojo knygų. Jautiesi lyg būtum auka, kuria bandoma pribaigti nuoboduliu. Na bet iš tikrųjų, tai nėra jau taip blogai ir taip nuobodu. Knygos pradžia išties labai vangi, bet kulminacija ir atomazga čia egzistuoja. Joms pasirodžius istorija pasirodė besanti pakenčiamai nebloga. Pabaiga gan tikėta, bet laiminga. O tai ir svarbiausia!
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą