Paieška

2016 m. liepos 6 d.

„Keršto kelias“ ~ Mario Puzo

„Keršto kelias“
(Mario Puzo, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Septyni gestapo karininkai Miuncheno teisingumo rūmuose kankino ir tardė Jungtinių Valstijų žvalgybos kapitoną Maiklą Roganą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui išvengę atpildo gestapininkai susikūrė naujus gyvenimus.

Ir nė nenumanė, kad Roganas išvengė mirties. Per dešimt metų jis išsigydė baisius sužalojimus ir sukūrė patį geriausią keršto planą, norėdamas atsiteisti už save ir nužudytą jauną nėščią žmoną.

Ieškodamas gestapininkų Roganas neria į chaotišką nusikaltėlių pasaulį. Jis privalo prisitaikyti ir prie aukščiausių visuomenės sluoksnių, nes tik taip galės surasti ieškomus nacius. O kai kurie jau suspėjo atsikratyti senųjų tapatybių.

Padėtis komplikuojasi dar labiau, kai Roganas sutinka Rozali. Ar verta vardan laimės paaukoti kerštą, ar žengti toliau žudiko keliu, ir tapti tokiu pat pabaisa kaip ir jo persekiojami asmenys.

Taigi perskaičiau dar vieną Marijaus Pjuzo knygą, kurio centre autorius pastato, nepatikėsite, – kerštą.

Amerikos žvalgybos pareigūnas Maiklas Roganas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išsiunčiamas į Prancūziją dirbti žvalgybininku. Ten jis įsimyli ir veda gražią merginą Kristiną Šarne, su kuria jis susipažino, kai buvo apsistojęs slaptoje buveinėje name, priklausančiame jos šeimai. Apakintas laimės, jis praranda budrumą. To rezultatas – Rogano bendražygių, žmonos ir jo paties įkalinimas pas nacius. Pastarieji sužinoję, kad Roganas yra žvalgybininkas tarnaujantis sąjungininkams, mirtinai nukankiną jo žmoną, o jį patį nušauna į galvą. Kankintojų nelaimei, Roganas lieka gyvas.

Dabar, praėjus dešimčiai metų po tų košmariškų įvykių, Maiklas grįžta į Europą atkeršyti savo skriaudėjams. Jis ketina rasti savo budelius, ir grąžinti jiems viską ką yra iškentęs Europoje.

Na turiu pasakyti, kad mano patys nemėgstamiausi televiziniai filmai būna tie, kurių centre filmo kūrėjas pastato kerštą. Dažniausiai tokių filmų ašis sukasi apie nužudytą žmoną ir vyrą kerštaujantį už jos mirtį. Tokiuose filmuose pagrindinis veikėjas nusikaltėlius (jei jie keli) žudo po vieną ir tai žiūrovams turėtų teikti, neva, didelį malonumą. Knygoje „Keršto kelias“ būtent tai mes ir randame. Tad pagalvokite, kaip aš turėjau jaustis, kai pradėjau skaityti šią knygą ir atradau, būtent, tokią situaciją. Ir visgi apie tai perskaityti, o ne tai pamatyti ekrane, man pasirodė ne taip jau blogai, kaip galėjo būti. O, galbūt, aš kiek nuleidau kartelę, vien dėl prieš tai skaitytų kelių dar prastesnių knygų.

Iš pradžių autorius mus supažindina su pagrindiniu veikėju Maiklu Roganu. Kaip jis augo, kaip lankė mokyklą, buvo auklėjamas, studijavo, rašytojas detaliai piešia veikėjo charakterį, bei neeilinį gebėjimą įsiminti viską ką jis yra patyręs gyvenime. Kaip pasirodė vėliau, tai tapo ir jo dovana, ir prakeiksmas. Gebėjimas įžvelgti neįžvelgiamą ir įsiminti skaičius nulėmė jo likimą tampant karininku ir susipažįstant su jo būsima žmona. Tačiau tai taip pat tampa ir jo prakeiksmu, mat net po dešimties metų netikusiomis naktimis jis vis girdėdavo žmoną Kristiną, klykiančią Miuncheno teisingumo rūmuose, ant sėdmenų vėl jusdavo drėgną lipnumą, septynis tardytojus stebint jį ir niekinamai šypsantis...

Po dešimties metų, savo proto dėka uždirbęs krūvas pinigų Valstijose, jis nusprendžia susirasti savo kankintojus bei vieną ir paskutinį kartą suvesti su jais sąskaitas. Padedamas seklių agentūros, jis sužino, kad jo kaltininkai gyvena kitus gyvenimus, visą karo smurtą palikę praeityje. Jis sužino, kad vienas jų yra Austrijos miesto valdininkas, kitas užsiima Hamburge eksportu ir importu, kiti du Vakarų Berlyne turi automobilių dirbtuves bei degalinę, dar vienas yra vyriausiasis Miuncheno teismo teisėjas, kitas yra raudonųjų partijos vadas Budapešte, o paskutinis iš jų dabar gyvena Sicilijoje.

Šioje vietoje romanas tampa kiek banalokas bei nuspėjamas. Viskas vyksta „atėjau, suradau, nušoviau“ principu. Ir visgi rašytojas čia sugeba įpinti kažką savito, kažką kitokio. Pagrindinis knygos veikėjas susipažįsta su vietine prostitute, su kuria praleidęs naktį, nusprendžia tapti jos tarsi globėju ir gelbėtoju. Taip pat randame ir tai, kad broliai turintys dirbtuves Vakarų Berlyne yra sekami valdžios, tad juos nušauti ir iškvosti nebus taip jau lengva. O dar jam teks ieškoti būdo nužudyti Sicilijos mafijos bosą ir kt. Savo keršto kelyje Maiklas aplankys įvairias vietas: pabuvos Vienos pobūvyje Austrijoje, lankysis dvare netoli Vilalbos kaimelio Sicilijos centre, vyks į Budapeštą Vengrijoje ar Miuncheną pietų Vokietijoje.

Romano centre atsiduria nacizmo liekanų naikinimas Europoje, kalbamą apie savitą keršto suvokimą, bei svarstoma, ar verta paaukoti savo gerovę, vien dėl vienos stipriausių emocijų – neapykantos, bei keršto, kaip jo pasekmės.

Mano nuomone, romanas labiausiai patiks tiems skaitytojams kurie nori kažko lengvo, paprasto ir greitai perskaitomo. Tačiau rimtiems skaitytojams, pamėgusiems Pjuzo prozą, tai bus tikras košmaras. Romane mes nerandame praktiškai nieko tokio, ką esme įpratęs gauti iš šio rašytojo romanų: veikėjai čia labai blankūs, siužetas nuvalkiotas, veiksmo mažai, romanui trūksta tikroviškumo, vaizdingumo, o svarbiausia „sielos“. Dabar aš suprantu, kodėl per išpardavimą šią knygą knygyne „Pegasas“ sugebėjau nusipirkti tik už tris eurus.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

Komentarų nėra