„Žmogžudystė vestuvių dieną“ (Francis Grierson, 1995 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.
Žmogžudystė Vest Ende per pačias vestuves. Nušautas seras Rodžeris Bleinas. Stebinanti nusikaltimo paslaptis. Begarsis pistoletas. Šūvio niekas negirdėjo. Policija aklavietėje.
Žmogžudystė Vest Ende per pačias vestuves. Nušautas seras Rodžeris Bleinas. Stebinanti nusikaltimo paslaptis. Begarsis pistoletas. Šūvio niekas negirdėjo. Policija aklavietėje.
Tai buvo bene pačios įžymiausios sezono vestuvės. Šimtai moterų norėjo pamatyti Violetą Blein, kurios kone tobulas angeliškas grožis ir taip būtų paskatinęs iliustruotų žurnalų redaktorius įdėti jos nuotraukas pirmuosiuose puslapiuose, net jei ji nebūtų sero Rodžerio Bleino, garsaus finansininko duktė. Jos jaunikis Adrianas Stylis buvo beveik romantiška figūra. Atrodė, kad dievai apdovanojo jį viskuo, kuo tik įmanoma. Aukštas, lieknas, plačiapetis. Kinokronikos operatoriai iš visų pusių filmavo įžymiąją porą, laikraščių fotografai spragsėjo fotoaparatais. Staiga ceremoniją stebinčios moterys išsigandusios aiktelėjo, o vyrai ištepė kaklus. Seras Rodžeris stabtelėjo, susiūbavo ir bejėgiškai susmuko ant grindinio. Kažkas jį nušovė į smilkinį! Deja, šūvio niekas negirdėjo, lygiai kaip ir nematė dūmų... Įminti mįslę bandys inspektorius Simsas, kartu su mokslininku Velsu, bendradarbiaujančiu Skotlendjardui.
Taigi perskaičiau dar vieną serijos „Detektyvo labirintuose“ knygą ir Jūs iš manęs, manau, jau laukėte žodžių „dar viena niekam tikusi istorija“. Tačiau šį kartą aš taip nepasakysiu. Knyga man pasirodė visai pusėtina. Vestuvių dalyvis miršta ne nuo širdies smūgio ar išgėręs nuodų (tas būtų labai jau banalu, nors nunuodijimą knygoje vis tiek vėliau randame), o nuo šūvio paslaptingu ginklu, nepaliekančiu parako liekanų ir neskleidžiančiu jokio garso. Kas tai? Orinis šautuvas, ar kažkas tobulesnio?
Taip pat mes knygoje randame ir grasinančių laiškų, ir kitų paslaptingų mirčių, ir veikėjų su pseudonimais, ir šiek tiek meilės, ir gan netikėtą pabaigą.
O jei dar ir paslapties būtų bent kiek daugiau, tai romanas būtų visai, visai neblogas. Dabar gi jis kaip nenušlifuotas deimantas. Įdėjus vos šiek tiek daugiau darbo, galima būtų gauti kažką visai vertingo. Pats pasakojimo stilius man šiek tiek priminė Edgaro Voleso kūrybą, tik be mistikos ir didesnės paslapties.
Su šia knyga baigiu skaityti visas serijos „Detektyvo labirintuose“ knygas ir, ačiū Dievui, galėsiu jomis atsikratyti parduodamas, arba kam nors padovanodamas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą