„Žmogžudystė vestuvių dieną“ ~ Francis Grierson

„Žmogžudystė vestuvių dieną“ (Francis Grierson, 1995 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Žmogžudystė Vest Ende per pačias vestuves. Nušautas seras Rodžeris Bleinas. Stebinanti nusikaltimo paslaptis. Begarsis pistoletas. Šūvio niekas negirdėjo. Policija aklavietėje.

Tai buvo bene pačios įžymiausios sezono vestuvės. Šimtai moterų norėjo pamatyti Violetą Blein, kurios kone tobulas angeliškas grožis ir taip būtų paskatinęs iliustruotų žurnalų redaktorius įdėti jos nuotraukas pirmuosiuose puslapiuose, net jei ji nebūtų sero Rodžerio Bleino, garsaus finansininko duktė. Jos jaunikis Adrianas Stylis buvo beveik romantiška figūra. Atrodė, kad dievai apdovanojo jį viskuo, kuo tik įmanoma. Aukštas, lieknas, plačiapetis. Kinokronikos operatoriai iš visų pusių filmavo įžymiąją porą, laikraščių fotografai spragsėjo fotoaparatais. Staiga ceremoniją stebinčios moterys išsigandusios aiktelėjo, o vyrai ištepė kaklus. Seras Rodžeris stabtelėjo, susiūbavo ir bejėgiškai susmuko ant grindinio. Kažkas jį nušovė į smilkinį! Deja, šūvio niekas negirdėjo, lygiai kaip ir nematė dūmų... Įminti mįslę bandys inspektorius Simsas, kartu su mokslininku Velsu, bendradarbiaujančiu Skotlendjardui.

Taigi perskaičiau dar vieną serijos „Detektyvo labirintuose“ knygą ir Jūs iš manęs, manau, jau laukėte žodžių „dar viena niekam tikusi istorija“. Tačiau šį kartą aš taip nepasakysiu. Knyga man pasirodė visai pusėtina. Vestuvių dalyvis miršta ne nuo širdies smūgio ar išgėręs nuodų (tas būtų labai jau banalu, nors nunuodijimą knygoje vis tiek vėliau randame), o nuo šūvio paslaptingu ginklu, nepaliekančiu parako liekanų ir neskleidžiančiu jokio garso. Kas tai? Orinis šautuvas, ar kažkas tobulesnio?

Taip pat mes knygoje randame ir grasinančių laiškų, ir kitų paslaptingų mirčių, ir veikėjų su pseudonimais, ir šiek tiek meilės, ir gan netikėtą pabaigą.

O jei dar ir paslapties būtų bent kiek daugiau, tai romanas būtų visai, visai neblogas. Dabar gi jis kaip nenušlifuotas deimantas. Įdėjus vos šiek tiek daugiau darbo, galima būtų gauti kažką visai vertingo. Pats pasakojimo stilius man šiek tiek priminė Edgaro Voleso kūrybą, tik be mistikos ir didesnės paslapties.

Su šia knyga baigiu skaityti visas serijos „Detektyvo labirintuose“ knygas ir, ačiū Dievui, galėsiu jomis atsikratyti parduodamas, arba kam nors padovanodamas.

„Žaliojo deimanto paslaptis“ ~ Francis Grierson

„Žaliojo deimanto paslaptis“ (Francis Grierson, 1995 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Įvyksta savižudybė! O gal žmogžudystė?

Kitas Pylis sėdėjo atsilošęs krėsle ir niūriu žvilgsniu klaidžiojo po laikraščio „Morning Courier“ reporterių kambarį. Gyvenimas – tai nenutrūkstamų kiaulysčių serija, mąstė jis. O blogiausia tai, kad tos kiaulystės dažniausiai pasirinkdavo kaip tik jį, kai tuo tarpu jo kolegos aprašinėjo žmogžudystes, savižudybes ir panašias įdomybes, ir jų rėksmingos antraštės puikuodavosi pirmuosiuose laikraščio puslapiuose. Na o jo straipsniai būdavo sutrumpinami iki kelių eilučių ir nugrūdami į stulpelio apačią. Visgi tą dieną jam pasisekė. Vienas kompetentingas reporteris susilaužė koją, tad aprašinėti mirtį Jorkšyre buvo pavesta būtent jam. Kitas tvirtino sau, kad tai gera proga pasireikšti – net jei tai pasirodytų eilinė istorija – jis nusprendė parodyti, kaip greitai jis sugeba paruošti gerą reportažą.

Na o mirusysis buvo Robertas Trenčas, vidutinio amžiaus kietasprandis vyras, mėgęs vienatvę ir ramybę, kurį rado pasikorusį miegamajame. Jį rado kambarinė atėjusi į kambarį su arbata.

Atvažiavus į vietą, Kitą sutiko policininkas. Šis iš karto pasiūlė jam pasižiūrėti lavoną, o Kitas stengdamasis neparodyti apėmusio šleikštulio, dėjosi, kad mirties, kokiu tik nori pavidalu, pasireiškimų nagrinėjimas – jo kasdienė duona. Vėliau jis apžiūrėjo namus, o kitą dieną išklausė kvotą, kurios metu buvo nustatyta, kad Trenčas pasikorė iš baimės susirgti vėžiu. Visgi Kitas pastebėjo kažką naudingo, kažką kas gali privesti prie įtarimų, kad velionis buvo nužudytas.

Taigi dar vienas „Detektyvo labirintuose“ serijos knyga, dar viena eilinė detektyvinė istorija. Romane nerandame nieko naujo, knyga yra eilinė detektyvinė istorija su nusikaltimu, tyrimu, meile ir kitais dalykais. Viena kuo romanas tikrai patraukia, tai gan ryškiais ir detaliais veikėjų paveikslais. Tačiau atstumia banaloku siužetu, knygos veikėjai patys tiria nusikaltimą, o ne kreipiasi į policiją, čia randame ir meilę iš pirmo žvilgsnio, kas dar banaliau, gan mėgėjišką tyrimą, kuris čia irgi pasirodė per daug banalus ir kita. Na o viskas sukasi, žinoma, apie žaliąjį deimantą, kuris tampa visų blogybių kaltininku ir kuris randamas tik romano pabaigoje. Ačiū Dievui liko berods tik dvi šios serijos mano dar neskaitytos knygos ir galėsiu jas pamiršti amžiams bei pasiimti kažką rimtesnio. Pastaba sau: praleisti knygas, kurių oficialų knygos aprašymą sudaro vos keli žodžiai.