Pilna juoko ir ašarų, neapykantos ir atleidimo knyga „Mama Liucija“ yra užburiantis pasakojimas apie šeimą, pasiryžusią išgyventi Amerikoje. Tai romanas, kurį galėjo parašyti tik Mario Puzo. Knyga, kurios pagrindiniu herojumi tapo autoriaus motina.
Antrąją savo knygą „Mama Liučija“ rašytojas Marijus Pjuzas laiko geriausiu ir labiausiai asmeniniu romanu. Be to, ši knyga jam tapo pati įdomiausia, nes jos rašymas buvo kupinas staigmenų. Pradėjęs rašyti, Pjuzo ketino save paversti romano herojumi. Tai turėjo būti istorija apie atkakliai į gyvenimą besikabinantį rašytoją, vargingiausią iš vargingiausių, kurio motina, sesuo ir brolis įnirtingai priešinasi jo pašaukimui, ir kaip nepaisant visko, galų gale jam pavyksta pasiekti tikslą. Joje turėjo būti kalbama apie tai, kaip rašytojas išsižada savo itališkos kilmės, apie nevisavertiškumo įkvėptą išdidumą, būdingą visiems vargšams literatams, iš kurio rašytojas yra kilęs. Tačiau kokia tai buvo staigmena, kai netikėtai knygos heroje tapo rašytojo motina, o sesuo gavosi sąžiningesnė, labiau verta pasitikėjimo ir drąsesnė. Jo knygoje italai imigrantai pilkom, prakaitu permirkusiom kepurėm ir dideliais riestais ūsais, plušantys kiaurą parą, išsaugo didvyrišką orumą. Rašytojas vaizduoja savo motiną su pagarba, neteisdamas jos už jos silpnybes ir kitokią prigimtą. Visi jauni rašytojai svajoja apie nemirtingumą – tikisi, kad praėjus šimtmečiams, ateityje, naujosios kartos skaitys knygas, pakeitusias jų gyvenimus. Manau, šiuo savo kūriniu, rašytojas tai pasiekė.
Ši istorija pasakoja apie Liučiją Santa Angeluči-Korbo, narsią, nebijančią gyvenimo ir jo pavojų moterį. Bet ne naivuolę, ne beatodairiškai drąsią. Ji buvo tvirta, patyrusi, atsargi ir budri, gerai pasiruošusi atsakomybei išauginti didelę šeimą ir suteikti jiems laisvę. Jos vienintelė silpnybė buvo stoka natūralaus klastingumo ir gudrumo, kuris praverčia daug labiau nei dorybingumas. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų, kai jai buvo vos septyniolika, Liučija Santa paliko gimtuosius namus Italijoje. Ji nukeliavo tris tūkstančius mylių per vandenyną į keistą šalį, pas keistus žmones, ir pradėjo gyvenimą su vyru, kurį pažinojo tik kaip ankstyvos vaikystės žaidimų draugą. Kaip per sapną Liučija pateko į akmens ir plieno šalį, kur išnešiojo du savo vyro vaikus ir laukėsi trečio, kai vyras dėl savo aplaidumo žuvo per nelaimingą atsitikimą statybose. Tačiau net tuomet nėščia našlė, vis dar jauna, neturinti į ką atsiremti, ji nepasidavė siaubui ir nevilčiai. Su nepaprasta tvirtybe, ji ištvėrė visas negandas. Po metų ji vedė antrą kart ir susilaikė dar trijų vaikų...
Ne nuošaly atsiduria ir būrys Liučijos vaikų. Oktavija, norinti studijuoti ir tapti mokytoja. Laris, septyniolikos metų plačiapetis, vidutinio ūgio, raumeningų rankų vyras, trylikos metęs mokyklą ir įsidarbinęs Vest Saido skalbykloje – vadeliojo arklį su vežimu. Jis buvo ambicingas, darbštus, atsakingas. Buvo širdžių ėdikas iš prigimties. Kai nusišypsodavo, sublizgėdavo balti kaip perlai dantys. Jis mėgo svajoti, ypač apie turtingas amerikietes su automobiliais ir dideliais namais, kurios už jo ištekėtų ir mylėtų jo šeimą. Vincentas, nors dar vaikas, bet turintis dirbti kepykloje, kad padėtų šeimai. Tą vasarą jis pirmąkart patyrė, kaip dalį savęs galima parduoti už pinigus. Išdykėlis Džinas, bandantis užsidirbti kelis dolerius vokdamas ledą iš geležinkelio vagonų. Salvatorė ir mažoji Lena.
Romane rašytojas detaliai vaizduoja italų imigrantų gyvenimą Amerikoje Didžiosios depresijos metu. Mes matome kaip iš fabriko išeina vėlyvoji darbuotojų pamaina, kaip vaikai krykštaudami išbėga į gatves žaisti, kaip lėtai aveniu kryptimi rieda arklių traukiami vežimai, kaip moterys žvilgčioja pro pravirus namų langus, o vandens srovė teka lietaus apsemtuose nutekamuosiuose grioviuose.
Romanas vaizdžiai ir tiksliai piešia to meto italų kasdienybę, žmonių lūkesčius ir viltis, vaizduoja ką jie valgė, kuo tikėjo. Vyrai nemėgo keliauti. Italams plušėjusiems visą savaitę saulėkaitoje ant geležinkelio bėgių norėjosi namo ar sodo vėsumos, jiems norėjosi gurkšnoti vyną ar klausytis liežuvaujančių moterų, kurios neleisdavo pajudinti jiems nė piršto. Neturtingi žmonės daugiausia valgydavo pasta, nors kartais pasilepindavo riebiomis dešrelėmis su aliejuje išmirkytomis paprikomis.
Romane kalbama apie tikėjimą, meilę, žmogaus prigimtį, viltis ir siekius, ištikimybę, išdidumą, drąsą ir kitas vertybes.
Mes kartu su veikėjais keliaujame jų gyvenimo istorija, pamatydami kaip jie auga, bando užsidirbti pinigų, kovoja su kasdienybės siunčiamais išbandytais, veda, liūdi, kai jų kaimynai praranda pinigus bankrutavus bankui, kenčia dėl sumažintų algų, serga ir t. t. Mes kartu su jais kenčiame, verkiame, raustame ir juokiamės, džiaugiamės, liūdime ir svajojame.
Man labai patiko ši knyga, joje nėra jokios vendetos, jokios omertos, nėra smurto ar kruvinų susidorojimų. Romanas „Mama Liučija“ griauna stereotipinę nuomonę, kad Marijus Pjuzas, yra tik knygų apie mafiją rašytojas. Šis romanas parodo, kad Pjuzo yra vienas geriausių XX a. klasikų.
Meldžiu Dievą, kad daugiau tokių knygų pakliūtų į mano skaitymo akiratį. Nežinau ar ši knyga gavo kokį apdovanojimą, bet ji jo verta ir net ne vieno. Ji parodo visą, kas gera ir bloga imigrantams didingoje, svajonių ir neišsipildžiusių vilčių šalyje Amerikoje. O svarbiausia, ji parodo, kas tai yra gyvenimas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą