Life can turn on a dime – or stumble into the extraordinary, as it does for Jake Epping, a high school English teacher in a Maine town. While grading essays by his GED students, Jake reads a gruesome, enthralling piece penned by janitor Harry Dunning: fifty years ago, Harry somehow survived his father’s sledgehammer slaughter of his entire family. Jake is blown away...but an even more bizarre secret comes to light when Jake’s friend Al, owner of the local diner, enlists Jake to take over the mission that has become his obsession – to prevent the Kennedy assassination. How? By stepping through a portal in the diner’s storeroom, and into the era of Ike and Elvis, of big American cars, sock hops, and cigarette smoke... Finding himself in warmhearted Jodie, Texas, Jake begins a new life. But all turns in the road lead to a troubled loner named Lee Harvey Oswald. The course of history is about to be rewritten...and become heart-stoppingly suspenseful.
Padariau didį darbą. Turbūt, didžiausią iš visų šiemet padarytų ir, turbūt, didžiausią iš tų, kuriuos dar šiemet padarysiu. Kokį darbą? Paklausit Jūs. Ogi perskaičiau Stiveno Kingo knygą 11/22/63.
Daugelis, greičiausiai, yra girdėję apie ją, greičiausiai, vien dėl šiemet pasirodžiusio mini televizinio serialo tuo pačiu pavadinimu ir aktoriumi Džeimsu Franku pagrindiniame jo vaidmenyje. Aš pats esu matęs tik vieną serialo seriją, tačiau nesiryžau jo žiūrėti ne dėl to, kad jis neįdomus ar kažkoks brokuotas, o dėl to, kad pirmiausia norėjau perskaityti knygą. Ilgai atidėliojau savo ketinimus, visgi knyga yra palyginti ilga (jei neklystu, tai ji kai kuriomis kalbomis yra išleista dviem tomais), tačiau atostogų metu nusprendžia savo sumanymą įgyvendinti.
Ilgai neišvedžiosiu ir pasakysiu, kad romano dėmesio centre autorius pastato keliavimą laiku. Nereikia būti genijum, kad suprastum, jog po data 1963-11-22, slepiasi JAV prezidento Džono F. Kenedžio nužudymas, o šio įvykio sustabdymas ir taps pagrindiniu romano varikliu. Šis įvykis buvo išties svarbus Jungtinėms Amerikos Valstijoms, o ir paslapčių jį gaubiančių yra tikrai ne viena.
Pagrindinis knygos veikėjas Džeikas Epingas yra neseniai išsiskyręs vidurinės mokytojas. Vieną dieną jo draugas kavinės savininkas Elas staiga pasensta keleriais metais, bei netikėtai suserga paskutine plaučių vėžio stadija. Po šio staigaus pasikeitimo, Elas kreipiasi į Džeiką su prašymu pagelbėti jam vienu reikalu. Jis papasakoja Džeikui apie jo kavinės sandėliuke esantį laiko portalą, kuris gali perkelti žmogų į 1958-uosius, apytiksliai penkis metus prieš Kenedžio žmogžudystę. Po trumpo pasivaikščiojimo praeityje Džeikas sugrįžta į dabartį, kur Elas jam paaiškina, jog paskutinius kelerius metus jis praleido praeityje stengdamasis užkirsti kelią pasikėsinimui į Prezidentą. Galiausiai įtikintas perimti užduotį, bei išbandęs kelias manipuliacijas praeityje, Džeikas įžengia į portalą, pasirengęs praeityje praleisti penkerius metus. Tačiau, kaip jį ir perspėjo Elas, praeitis nenori būti keičiama ir „keršija“ už bet kokius to bandymus.
Daugeliui iš Jūsų, turbūt, iškart kils vienas klausimas (na bent jau man kilo). Kodėl nenukeliavus į praeitį, nesuradus Prezidento žudiko Ly Harvio Osvaldo, bei paprasčiausiai nenužudžius jo iškart ir nelaukus tų penkerių metų? Čia autorius bando viską užglaistyti paprasčiausiai pasakydamas, kad šį nutikimą gaubia daug paslapčių, neaišku, ar jis veikė vienas, juolab, kad Osvaldas visad tvirtino esantis nekaltas. Juk net ir knygų bei dokumentinių filmų, narpliojančių įvairiausias sąmokslo teorijas yra sukurta ir parašyta begalės. Autorius mums pateikia ir kitų keliavimo laiku niuansų, tačiau aš jų visų dabar nevardinsiu, galbūt tik paminėsiu svarbiausią – kiekvieną kartą įžengus į portalą, Jūs atsiduriate 1958 metų rugsėjo 9 dieną, 11:58 val., o kiekvieno įžengimo metu visa būsima ateitis „nuresetinama“ (perkraunama) iš naujo. Kitaip sakant, jei Jūs įžengsite į praeitį, joje nužudysite žmogų, vėl grįšite į dabartį, o tada vėl peršoksite atgal į praeitį, tai joje Jūsų nužudytas žmogus ir vėl bus gyvas ir bet kokie Jūsų prieš tai praeityje padaryti pakeitimai paprasčiausiai dings.
Iškart pasakysiu, kad skaitant vos ne kiekviename žingsnyje norėjosi prieštarauti autoriui ir pasakyti, kad viską galima buvo padaryti geriau, va taip ar anaip, tačiau geriausia būtų paprasčiausiai nebandyti būti protingesniam ir net nesistengti suprasti visų tų keliavimo laikų niuansų, kuriuose logikos išties mažai. Kiek man teko skaityti knygų, bei matyti vaidybinių kino filmų paremtų keliavimu laiku, tai juose logikos visad būdavo mažai. Paprasčiausiai skaitykite ir mėgaukitės. Juk XX a. vidurys buvo Amerikos „aukso amžiaus“, kuomet moterys vaikščiojo su ilgais sijonais; vyrai dėvėjo skrybeles; viskas kainavo daug pigiau, ypač benzinas; maiste buvo mažiau konservantų; visi rūkė kur norėjo; jaunimas daug šoko; pienas buvo pristatomas prie durų; o mašinos buvo daug erdvesnės. Štai į šį laikotarpį ir persikels mūsų veikėjas, kur jis bandys siekti savo tikslų neišsiskirdamas iš kitų. Herojus turės atsiskaitinėti senais pinigais, apsikirpti pagal to meto stilių, įsigyti automobilį, rasti būdą prasimanyti pinigų, pamiršti ir išmesti mobilųjį telefoną, bei išvengti visų jam „laiko“ siunčiamų išbandymų, o jų bus tikrai ne vienas.
Romanas yra pateikiamas iš pirmojo asmens perspektyvos, veikėjo Džeiko Epingo akimis, kas patiks ne kiekvienam (man asmeniškai labiau patinka kai knygos veiksmas pateikiamas iš šalies, mat priešingu atveju man viskas atrodo kiek mažiau vaizdinga), tačiau prie to greitai priprantama ir tas nekelia sunkumų. Galbūt labiau vargina kiek per daug ištemptas siužetas, kuris televizijos seriale yra kiek daugiau apkarpytas. Nors aš pats serialo kaip jau minėjau esu matęs tik vieną seriją, tačiau esu skaitęs, kad seriale yra išmesta knygos įžanga, su ja paprasčiausiai negaištama, o ir serialo pastatymas labiau trauks akį (daugybė autentiškų penkiasdešimtųjų automobilių, vietų ir drabužių), nei vaizduotės nupiešti vaizdai.
Kaip bebūtų, vis vien džiaugiuosi perskaitęs knygą. Joje yra tikrai daug gerų epizodų. Pavyzdžiui, kaip Džeikas bando užkirsti kelią Helovyno išvakarėse padarytam baisiam nusikaltimui, kaip jis gudriai padeda išvengti tragedijos miške, kaip suranda savo meilę, kaip ima sekti Osvaldą ir, žinoma, bando sustabdyti Prezidento žmogžudystę.
Apibendrindamas pasakysiu, kad knyga nebloga, nors aš prioritetą visgi teikčiau klasikiniams Kingo romanams. Juose veikėjai daug realesni, pasakojimas vaizdingesnis, siužetas labiau išplėtotas. O svarbiausia, kad juos rašydamas Kingas rašė, nes norėjo papasakoti kažką išties svarbaus, o ne dėl to, kad paprasčiausiai stengėsi užsidirbti pinigų. Jei jau leisti Kingą lietuviškai, tai, manau, reikėtų pradėti nuo senųjų rašytojo darbų. Kiek teko girdėti, Kingo fanai labai nori sulaukti „Tamsiojo bokšto“ likusių dalių, bei pirmųjų rašytojo trumpų apsakymų rinkinių. Tarkim apsakymų rinkinio „Naktinė pamaina“ (Night Shift), kurio kelis kūrinius aš aprašiau ankstesniame įraše.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą