„Omerta“ – tai paskutinė didžiosios Mafijos trilogijos dalis (pirmosios dvi – „Krikštatėvis“ ir „Paskutinis Donas“).
Čia pasakojama apie Eiprilių mafijos šeimą. Didysis Donas Eiprilis klastingai nužudomas, bet jo šeimos verslas jau įteisintas. Jo vaikai net nebežino apie tėvo veiklą, verslą ir juodus darbus.
Baigęs Vest Pointą pulkininkas Valerijus, televizijos savininkas Markatonijus ir advokatė Nikolė negali paremti tėvo reikalų, tą gali padaryti tik jo įvaikis Astoras Viola, Sicilijos mafiozų auklėtinis. Tačiau jam ant kulnų mina šeimos priešai ir FTB agentas Kurtas Silkis.
Donas Zenas buvo paskutinis tikras mafijos vadas, kuris visą gyvenimą laikėsi senųjų tradicijų, jis ėmė duoklę iš visų verslo sričių, išskyrus narkotikus, prostituciją ir nusikaltimus. Nė vienas vargšas, atėjęs pas doną prašyti pinigų, neišeidavo tuščiomis. Donas Zenas ištaisydavo visas teisėsaugos padarytas neteisybes. Aukščiausias Sicilijos teisėjas galėdavo priimti nuosprendį, bet jei teisybė būdavo nukentėjusiojo pusėje, donas, pasitelkęs savo įtaką ar ginklus, jį panaikindavo. Nė vienas jaunuolis, suviliojęs neturtingo valstiečio dukterį, jos nepalikdavo, nes donas Zenas sugebėdavo įtikinti vaikiną vesti. Joks bankas nepajėgė sužlugdyti neturtingų valstiečių, nes įsikišęs donas sutvarkydavo visus jų reikalus... Tačiau kai donas sulaukė aštuoniasdešimties, jo galia ėmė mažėti. Senasis mafijos donas, jautė artėjančią mirtį ir suvokė, kad be jo šeimą praris galingesnės Korleonės ir Klerucijaus šeimos. Todėl jis pasikvietė tris savo senus draugus, ir vienam jų pavedė rūpintis jo dviejų metų sūnumi. Taip Reimondas Eiprilis išsivežė Astorą Zeną į Ameriką ir priėmė į savo šeimą...
Vėliau veiksmas nusikelia į 1995-uosius metus, t. y. lygiai po 28 metų, kuomet donas Reimondas Eiprilis nusprendė pasitraukti iš visos nusikalstamos veiklos. Donas Eiprilis nugyveno ilgą gyvenimą, gyveno pagal griežtas savo ypatingos moralės taisykles. Viena iš jo nuostatų trisdešimt metų vertė jį gerbti ir kėlė keistą baimę, nulėmusią jo galybę: donas nepasigailėdavo nė vieno. Šią taisyklę suformavo ne įgimtas jo žiaurumas ar psichopatiškas troškimas teikti skausmą, bet nuoširdus įsitikinimas, kad žmonės niekada nepaklūsta. Jis sukaupė savo galybę protu ir visišku negailestingumu. Jis įkvėpė baimę kietiems ir tapo legenda. Tačiau, kita vertus, donas buvo dosnus. Tie, kurie jam ištikimai tarnavo, praturtėdavo ir bėdai ištikus turėdavo baimę įkvepiantį globėją...
Tačiau knyga nėra apie doną Zeną ir net ne apie doną Eiprilį. Donas Eiprilis labai greitai pašalinamas konkurentų iš kelio. Romanas yra apie dono vaikus, o svarbiausia, apie įvaikį Astorą Zeną. Donas turėjo tris savo vaikus. Markantonijus Eiprilis, buvo didelės televizijos kanalo programų vadovas. Aukštas, gražaus tamsaus gymio vyriškis. Valerijus Eiprilis pastaruosius dvidešimt metų daugiausia leido įvairiose karinėse bazėse užsienyje ir buvo Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės pulkininkas, bei dėstė akademijoje karinę taktiką. Dukra Nikolė Eipril buvo išsimokslinusi, fiziškai graži, aistringa prigimtimi ir protu, turėjo savo advokatų kontorą. Įvaikis Astoras Zena buvo apie trisdešimties, turėjo berniokiško gyvybingumo ir neatrodė, kad rimtai žiūrėtų į save. Jis buvo aukštas, gerai sudėtas ir gražus lyg boksininkas. Astoras importuodavo įvairius aukščiausios rūšies makaronus iš Italijos. Būtent jam donas Eiprilis nusprendė palikti didžiąją dalį savo bankų verslo. Donas išgelbėjo jam gyvybę ir davė viską, ką jis turi. Tad pasirūpinti ir apsaugoti dono šeimą po Eiprilio mirties, buvo jo pareiga.– Keista, – atsidusęs tarė Astoras. – Niekada nė nedrįsau pagalvoti, kad man reikės pakeisti doną, didįjį doną Eiprilį.Štai toks iš pažiūros yra paprastas šio romano siužetas, tačiau knyga tikrai nėra paprasta. Joje rašytojas mus supažindins su žaviais, gražiais, drąsiais, ištikimais ir charizmatiškais veikėjais, kurie nepaisant jų amžiaus, yra spėję jau daug ko gyvenime pasiekti. Rašytojas labai įtaigiai piešia mafijos šeimas ir jų kovą už valdžią. Autorius subtiliai ir nepiršdamas savo nuomonės į romaną įpina mirties bausmės, atominio ginklo grėsmės, narkotikų pardavinėjimo, žudymo motyvų ir kitas temas, taip šį romaną padarydamas ne tik gera pramoga, bet ir leidžia kiekvienam skaitytojui susimąstyti šiomis temomis.
Romanas yra nepaprastai įdomus, tačiau nereikėtų pamiršti, kad jis nusėtas skausmu ir mirtimi. Knygoje rašoma apie meilę, kerštą, išdavystę ir pasigailėjimą. Romane mes randame susidūrimą tarp jaunosios kartos ir senosios, tarp Amerikos ir Sicilijos, tarp kriminalinio pasaulio ir įstatymą saugančio pasaulio. Kūrinio veiksmas rutuliojasi labai sparčiai, visgi romanas yra tik 290 puslapių ilgio, tad nuobodžiauti nėra kada.
Nors tai yra paskutinė rašytojo knyga parašyta prieš jo mirtį ir daugelio laikoma ne iki galo išbaigta, man ji patiko ne ką mažiau, nei kiti mano skaityti autoriaus darbai. Čia randame ir jaunojo mafijos boso iškilimą, ir romantiką, ir smurtą, ir intrigą, ir išdavystę, ir įdomius veikėjus, ir Sicilietišką garbės kodeksą. Vienintelis mano priekaištas rašytojui būtų tas, kad autorius istoriją nusprendė sukoncentruoti ties vienu veikėju – Astoru, taip pamiršdamas kitus knygos personažus. Na bet nereikėtų pamiršti to, kad rašytojas jau buvo 78 metų amžiaus ir, galbūt, jautėsi liguistai, mat turėjo sveikatos problemų, dėl ko, matyt, ir pasirinko mažiau komplikuotą siužetą.
Kaip bebūtų, džiaugiuosi perskaitęs dar vieną Marijaus Pjuzo knygą ir džiūgauju, kad ateityje laukia kitos, dar neskaitytos šio rašytojo knygos.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą