Hariui atvykus į Niujorką, jo leidėjas Haroldas Ginzburgas praneša, jog Kliftonas išrinktas Anglijos PEN klubo prezidentu; šios pareigos jam atveria galimybę pradėti kolegos rašytojo Anatolijaus Babakovo, besikankinančio Rusijoje, Sibiro gulage, išlaisvinimo kampaniją. Babakovo nusikaltimas – jo parašyta knyga „Dėdė Džo“, atskleidžianti, ką reiškia dirbti su Josifu Stalinu. Haris taip pasiryžęs išlaisvinti Babakovą, kad rizikuoja ir savo gyvenimu.
Baringtono kompanijos valdybos pirmininkei Emai Klifton tenka dorotis su Airijos respublikonų armijos išpuolio prieš laivą atgarsiais. Kai kurie valdybos nariai mano, kad ji turi atsistatydinti, kiti, tarp jų ir ką tik į valdybą išrinktas Sebastijonas Kliftonas, tvirtai laikosi savo nuostatų tvirtindami, kad ji turi likti pirmininko poste.
Džailzas Baringtonas, karališkasis ministras, tikisi dar aukštesnio posto, tačiau kelionė į Rytų Vokietiją baigiasi diplomatine nesėkme, ir politinę Džailzo karjerą vėl žlugdo ne kas kitas, o majoras Aleksas Fišeris. Fišeris nutaria grumtis su Džailzu artėjančiuose rinkimuose. Kas laimės šįkart?
Sebastijonas Kliftonas pasiperša savo merginai Samantai. Ji mielai sutinka tekėti, bet supratusi, ką Sebas rezga jai už nugaros, persigalvoja.
„Galingiau už kalaviją“ yra jau penktoji Kliftonų kronikos knyga, toliau tęsianti pamėgtų veikėjų istorijas. Turiu iš karto pasakyti, kad su kiekviena Kliftonų kronikos knyga darosi vis sunkiau jas aprašyti. Bet ne todėl, kad jos būtų neįdomios ar nuobodžios, o dėl to, kad knygos nugarėlė parašo beveik viską, ką norėtų pasakyti pats skaitytojas. Su kiekviena knyga aprašymai tik ilgėja ir, mano nuomone, pasako kiek per daug knygos turinio. Todėl imdamas skaityti knyga „Galingiau už kalaviją“ aš nesigilinau į aprašymą, o iškart puoliau ją skaityti.
Knyga tęsia ankstesnio romano veiksmą ir duoda atsakymą į be ne svarbiausią dalyką kurį visi norėjo sužinoti po ankstesnės knygos perskaitymo, ar sprogo laivas „Bakingamas“? Iškart atsakau, kad rašytojas pasirinko patį geriausią variantą atomazgai iš visų galimų, tačiau tam skyrė vos kelis skyrelius. Visgi liūdėti nėra kada, mat rašytojas mums numeta „kaulą“ naujų istorijų, nuotykių ir skandalų: Hariui Kliftonui tenka vykti į Rusiją iš kurios jis savo galvoje turės atgabenti itin slapto dokumento turinį; Sebastijonas Kliftonas išvyksta į Ameriką ieškodamas savo merginos, kuri jį paliko; Džailzas Baringtonas permiega su kita moterimi taip išduodamas savo žmoną; Emai Klifton tenka kovoti teisme už šmeižtą, taip pat čia atrandame galybę kitų istorijų, kurias aš palieku Jums patiems atrasti.
Knyga man pasirodė ne ką prastesnė nei ankstesnės knygos, tik gal kiek nuspėjama. Arčerio Kliftonų kronikos remiasi gan paprasta formule: atsiranda kokia nors bėda, pagrindiniai knygos veikėjai su viskuo susitvarko, tačiau įgyja naujų priešų. Nauji priešai paspendžia naujus spąstus, veikėjai į juos pakliūna, vėl viską išsprendžia, tačiau vėl įgyja naujų priešų... Tai gal taip nekristų į akis, jei seriją sudarytų vos kelios knygos, tačiau penkta serijos knyga jau darosi per daug nuspėjama. Man atrodo šeimos sagas išvis neturėtų sudaryti daugiau nei trys romanai, mat tada taip neišryškėtų knygų minusai.
Kaip bebūtų, knyga yra pakankamai įdomi, o įdomiausios istorijos, kaip visad, tenka Hariui ir Sebastijonui Kliftonams. Džailzo Baringtono istorija sukasi apie rinkimus ir politiką, kas jau kartojasi, tad ne taip patraukia dėmesį, Emos Klifton istorija sukasi apie teisminį procesą, kas irgi nėra nauja. Na o kitų veikėjų istorijos yra palyginti blankios ir nereikšmingos.
Dar pastebėjau vieną skirtumą tarp šios ir ankstesnių knygų: nors knygos skyriai pavadinti vieno ar kelių veikėjų vardais, tačiau skyriuje veiksmas pateikiamas ir kitų veikėjų akimis. Šioje knygoje skyrių pavadinimai, kaip ir nebetenka savo prasmės, o rašytojas juos paliko, matyt, labiau dėl stiliaus panaudoto ankstesniuose romanuose. Šis pokytis man labai patiko, nes kiekvienas skyrelis talpina savyje žymiai daugiau veiksmo, žymiau daugiau istorijos, žymiau daugiau siužeto, bei neatpasakoja veiksmo pateikto ankstesniuose skyriuose.
Knygos pabaigoje nerandame jokios įprastos intrigos, tačiau gal tai ir gerai, mat kitas romanas galės pasiūlyti kažką visai naujo ir netikėto.
Apibendrindamas pasakysiu, kad ką aš be pasakyčiau, knygą vis tiek pirks daugiausia tie skaitytojai, kurie jau yra skaitę ankstesnes knygas. Na o įsigijus keturias knygas nepirkti penktos, o vėliau ir likusių, būtų paprasčiausiai nelogiška. Taigi tiesiog pirkit ir skaitykit.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą