Daug jaunų vyrų ir moterų nori paaukoti kam nors gyvenimą. Reklama verčia šiuos žmones vaikytis mašinų ir drabužių, kurių jiems nereikia. Ištisos kartos užsiima darbais, kurių nekenčia, tik todėl, kad nusipirktų, ko jiems iš tikrųjų nereikia.
Mažai yra knygų ir jų ekranizacijų, sukrėtusių pasaulį labiau nei 1996-aisiais pasirodęs Chucko Palahniuko romanas „Kovos klubas“ ir trejais metais vėliau pasaulį išvydęs Davido Fincherio to paties pavadinimo filmas, IMDB.com visų laikų geriausių filmų sąraše užimantis garbingą 23 poziciją. Ir jeigu kur nors pasaulyje sutiksite vaikiną pamušta akimi, neskubėkite jo gailėtis – galbūt jis dalyvauja kovos klube? Tačiau neklauskite, kas atsitiko, nes svarbiausia kovos klubo taisyklė – niekam neprasitark apie kovos klubą.
Kažkada labai seniai aprašinėdamas vieną iš daugelio knygų, aš rašiau, kad nėra pastatyto nė vieno normalaus filmo pagal knygą. Nuo to laiko aš perskaičiau daug knygų, lygiai kaip ir pamačiau daug jų ekranizacijų. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tada visiškai nusišnekėjau. Filmas „Kovos klubas“ yra geras puikios knygos ekranizacijos pavyzdys. Jis yra tiek geras, kad aš net siūlyčiau pirmiau imti žiūrėti filmą, o tik po to skaityti knygą.
Kas jau yra matę filmą, daugmaž žino ir knygos siužetą, mat filmas nenueina toli nuo knygos. Tačiau, kas visgi visiškai nenutuokia apie ką romanas, aš trumpai jį nupasakosiu. Knygoje pasakojama apie vieną vaikiną, automobilių firmos tarnautoją, nuolat kamuojamą nemigos, kurią jis bando gydyti lankydamasis įvairiose terapinėse išpažinčių grupėse, kuriose jis drauge su visais verkia. Jis skraido lėktuvais nuolat galvodamas apie jų katastrofas, yra niūrus ir pasimetęs. Vieną dieną jis sutinka spalvingą asmenybę – Tailerį Durdeną, vaikiną dirbantį naktimis kino teatre kinomechaniku, bei patarnautoju restorane. Šis yra visiška herojaus priešingybė: yra impozantiškas, nerūpestingas ir linksmas. Jis apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom, mat kartą jiems stipriai susimušus, jie nusprendžia įkurti „Kovos klubą“ – vietą, kur vaikinai galės nesivaržydami muštis iki sąmonės netekimo. Kitas svarbus personažas – tai Marla Singer, moteris kuri pasikėsina į vaikino terapijos užsiėmimus ir kuri tampa herojui tikra mįsle.
Va toks va iš pažiūros paprastas siužetas, tačiau knyga tikrai nėra paprasta. Pagrindinis skirtumas, kurį aš pastebėjau tarp knygos ir filmo (nelyginant pabaigos), yra tas, kad romanas man pasirodė dar tamsesnis, dar niūresnis, dar purvinesnis. Filmas man labiau priminė juodojo humoro komediją, kurioje visą dėmesį pasiima smurto scenos ir muštynės. Knyga gi visgi priverčia susimąstyti. Ją labai sunku priskirti kažkokiai literatūros kategorijai. Ji yra lyg ir detektyvas, lyg ir trileris, lyg ir psichologinis romanas, tačiau ne visai. Perskaitęs gal kiek ir pasijunti lyg būtum aptaškytas purvu, tačiau tik įmynęs į purvą būsi priverstas apsivalyti, o vėliau pasirinkti kitą kelią jį apeiti.
Apie romaną galima kalbėti labai daug, o kiekvienas jį skaitęs suvoks skirtingai. Kai kam tai bus tarsi protestas prieš vartojančią visuomenę, kažkam kvietimas išsilaisvinti iš vergijos ir rutinos, kai kam tai bus tarsi terorizmo pradžiamokslis, kai kas čia atras tiesiog bepročio priėjusio dugną kliedesius, o kažkam ji atvers akis, mat parodys įsivaizduojamo ir tikro šiuolaikinio vyro modelį.
Knyga kelia sumaištį galvoje, norą permąstyti savo vertybes ir kasdienybę, priverčia pagalvoti apie tai, kaip Tu galėtum pakeisti savo gyvenimą, provokuoja, šokiruoja. Neišsiplėsiu ir nerašysiu, kokias mintis ji sukėlė man, visgi pirma „Kovos klubo“ taisyklė – nekalbėti apie „Kovos klubą“, pasakysiu tik tiek, kad radau labai daug bendro tarp savęs ir pagrindinio romano veikėjo, kur vienas iš bendrų dalykų būtų būtent pati nemiga...
Knygą rekomenduočiau visiems tikriems vyrams, pasimetusiems šiuolaikinėje stereotipų visuomenėje, ir ieškantiems kelio iš to. Baigdamas norėčiau pasakyti tik vieną – nesupraskite knygos tiesiogiai, mat kitaip mes visi būsime didelėj bėdoj.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą