„Aš, robotas“ ~ Aizekas Azimovas

„Aš, robotas“ (Aizekas Azimovas, 1966 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Bostono universiteto biochemijos profesorius nuėjo savotišką ne tik mokslininko, bet ir rašytojo kelią. Jo fantastiniuose kūriniuose veikia ne tik mašinos, jam rūpi roboto siela, panaši į žmogaus... Rašytojo išvados pagrįstos moksliniais teiginiais, išvystymas – į ateitį. Rašytojas supažindina skaitytoją su svarbiausiomis kibernetinėmis problemomis... su švelniu humoru ir užuojauta – robotams.

Po neseniai skaityto Stanislavo Lemo romano „Soliaris“, užsimaniau kažko panašaus, ko veiksmas vyktų ateityje, kalba eitų apie pažangias technologijas ar robotus. Todėl, nenuostabu, kad mano akiratyje atsidūrė Aizeko Azimovo romanas „Aš, robotas“.

Daugelis, galbūt, esate matę filmą pastatytą pagal romaną, kuriame veiksmas plėtojasi 2035 metais Čikagoje. Paslaptinga žinomo profesoriaus ir išradėjo žūtis sukelia įtarimus, kad prie šio susidorojimo galėjo aktyviai prisidėti vienas iš protingųjų robotų. Panašius nusikaltimus tiriantis ir nuo robotų fobijos kenčiantis detektyvas Del Spuneris pradeda aiškintis, ar mechaniniai pagalbininkai nepažeidė 3-jų svarbiausių robotikos įstatymų, kas atrodo techniškai neįmanoma. Jei taip įvyko iš tiesų, tai žmonijos ateities perspektyvos bus miglotos, nes visą kontrolę galės perimti visagaliai robotai.

Tačiau turiu nuliūdinti visus kino filmo gerbėjus, kurie tikėjosi tą patį atrasti ir knygoje. Filmas visiškai neseka romano siužeto, jame pasiskolinti tik trys svarbiausi robotechnikos dėsniai, o būtent: 1. Robotas negali daryti žalos žmogui arba savo neveikimu leisti, kad žmogui būtų padaryta žala. 2. Robotas turi klausyti komandų, kurias jam duoda žmogus, išskyrus tuos atvejus, kai šios komandos prieštarauja Pirmajam dėsniui. 3. Robotas turi rūpintis savo saugumu, jeigu tai neprieštarauja Pirmajam ir Antrajam dėsniams.

Visgi nelyginant to, kad romano siužetas visai kitoks, knyga man pasirodė ne ką prastesnė. Visas pasakojimas yra pateikiamas tarsi atsiminimų-pasakojimų forma, kur „J. S. Robots“ kompanijos robopsichologė Sjuzena Kelvin pasakoja apie robotus ir jų vystymąsi.

Knygą lietuvių kalba sudaro septyni pasakojimai apie robotus, jų evoliuciją ir nukrypimus nuo normų. Kiekvienas pasakojimas, tai atskira istorija, pasakojanti apie vis skirtingą roboto modelį. Atskirus apsakymus sieja viena bendra gija – jau minėtos robotus gaminančios kompanijos robopsichologės atsiminimai. Visų apsakymų „herojai“ – įvairių konstrukcijų robotai, atliekantys įvairias užduotis ir sueinantys į rimtas kolizijas ir prieštaravimus, kadangi jų „psichologija“ neatitinka tos painios aplinkos, gyvenime susidarančios beveik dėl kiekvieno aktyvaus veiksmo. Azimovo apsakymai parašyti su švelniu humoru ir, galima sakyti, su užuojauta robotams, supažindins skaitytoją su svarbiomis kibernetikos problemomis.

Pirmoji istorija pasakoja apie robotą auklę ir mergaitę, kuri tiek prisiriša prie roboto, kad nebenori bendrauti su kitais vaikais, kas sukelia motinai rūpestį. Antroji istorija vyksta Merkurijuje ir pasakoja apie robotą, kuris pasimeta tarp jam pateiktų uždavinių, negalėdamas pasirinkti, kuris iš uždavinių yra svarbesnis ir neprieštarauja jo robotechnikos dėsniams. Trečia istorija taip pat vyksta Merkurijuje ir pasakoja apie robotą, kuris buvo sukurtas valdyti kitus robotus, tačiau atsisakė tarnauti žmonėms. Ketvirta istorija vyksta meteorite ir pasakoja apie robotą, kuriam pasireiškia neaiški robotų „liga“. Penktoji istorija pasakoja apie robotą, kuris netyčia sukuriamas su gebėjimu skaityti žmonių mintis, tačiau greitai dėl to išprotėja. Šeštoje istorijoje bandoma surasti besislapstantį robotą, su šiek tiek pakeistu pirmuoju robotechnikos dėsniu. Septinta istorija mus nukelia į kiek tolimesnę ateitį, ateitį kur robotechnika pažengusi tiek toli, kad gali sukurti robotą nesiskiriantį nuo žmogaus.

Visos istorijos labai įdomios ir prikaustančios dėmesį. Jos pasakoja apie robotus ir jų konfliktus tarp trijų jiems įskiepytų robotechnikos dėsnių. Tačiau jos taip pat pasakoja ir apie pačius žmones, kurie taip pat yra kažkieno kūrinys. Jos pasakoja apie žmonių jausmus, emocijas, kalba apie dvasinius dalykus, tikėjimą, kelia būties klausimus. Robotai čia parodyti kaip mąstantys sutvėrimai, su savo problemomis, jausmais, aplinkos supratimu ir troškimais, lygiai kaip ir žmonės. Romanas kelia daug klausimų, tarp kurių ar tikrai mes norime sukurti savarankiškai mąstančią būtybę? Kas bus kai ši atsisakys tarnauti? Kas bus jei jos tikslai nesutaps su žmogaus tikslais? Kas bus jei robotas per stipriai vadovausis jam įdiegtais dėsniai ir taip sukels grėsmę žmogui? Kas bus, jei robotui bus pakeistas bent vienas robotechnikos dėsnis ir t. t.

Knyga parašyta giliais 1950 metais, tačiau romane aprašyta technika visiškai neatrodo pasenusi. Galbūt, dėl to, kad daugelis knygoje aprašytų dalykų vis dar nėra įgyvendinti tikrovėje. Visgi net paprasčiausias pirmosios istorijos robotas auklė, kol kas dar labai stipriai atsilieka nuo šių dienų robotų. Knyga žvelgia toli į ateitį, kelia fantazijas ir tai yra vienas iš daugelio jos pliusų.

Tikrai norėčiau dar spėti šiame gyvenime sulaukti tų laikų, kai bus pagamintas pirmasis robotas, kurio intelektas bent jau atitiktų penkiamečio vaiko intelektui. Manau daugelį tai išvaduotų nuo vienatvės ir nevisavertiškumo jausmo, ypač kai šių dienų mokslininkai tik ir rėkia, kad XXI amžiaus liga yra ne vėžys ir net ne cukrinis diabetas, o – depresija. Jau dabar Japonijoje sukurti robotai šunys vaduoja senukus ir vaikus iš vienatvės ir kasdieniškumo. Manau robotai gali atnešti daug gero į mūsų gyvenimus, lygiai, kaip gali būti ir mūsų, kaip žmonių rasės, egzistencijos pabaiga. Šia tema galima kalbėti labai daug ir vienos knygos, žinoma, tam neužtenka. Kaip bebūtų, romanas „Aš, robotas“ gali būti puiki pradžia visu tuo domėtis.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.