Lietuvių skaitytojams jau pažįstamas Karališkosios Tailando policijos detektyvas, uolus budistas Sončajus Džitpličipas neria į naują paslaptingų įvykių verpetą.
Viename Bankoko viešnamių, kuris priklauso Sončajaus motinai ir jo viršininkui pulkininkui Vikornui, nužudomas svetimšalis – paaiškėja, kad tai CŽV agentas. Pagrindinis įtarimų šešėlis krenta ant meiliosios Čanijos, daugiausia pelno įstaigai uždirbančios merginos – ją detektyvas Sončajus tiki mylėjęs kelias inkarnacijas. Ar įmanoma Sončajui išnarplioti šį nusikaltimą neuždarant Čanijos į kalėjimą? Ar užstodamas ją ir slapukaudamas jis nepakenks savo karmai? Ar jam pavyks prisikasti prie tiesos byloje, į kurią įsipainioję amerikiečių šnipai, musulmonų fundamentalistai ir trijose valstybėse veikiantys gangsteriai?
Meistriškai supinta kriminalinė intriga, gyvai perteikti Rytų ir Vakarų kultūrų kontrastai, netradicinis detektyvas neabejotinai suintriguos ir nustebins kriminalinės literatūros naujovių mėgėjus.
Bankokas – Tailando sostinė, miestas, kuriame glaudžiai susipynusi Rytų kultūra ir Vakarų praktiškumas. „Atogrąžų rojus“, kuris yra laikomas neoficialiu prostitucijos ir prekybos narkotikais centru. Kur žmogaus gyvenimas yra pigus, o nusikaltimai tiriami amžinybę. Tačiau Sončajus Džitpličipas, buvęs gatvės banditas, dabar kietas policininkas, nėra pratęs pasiduoti. Juolab – dabar, kai ant plauko kabo jo profesinė reputacija ir jo draugės, gražios ir elegantiškos naktinės „plaštakės“, Čanijos gyvenimas – ji yra kaltinama JAV žvalgybininko nužudymu. Prieš Čaniją visi įrodymai, o vienintelė užuomina kas galėtų būti žudikas – paieškos tatuiruotės, kurią žudikas kažkodėl nulupo nuo aukos nugaros.
Apžvelgdamas ankstesnę Džono Bardeto knygą, aš išskyriau joje atrasta gan egzotiška žmogžudyste – žmogžudyste nuo gyvačių įkandimų. Šioje knygoje mes randame taip pat gan egzotišką mirtį – mirtį subadant vyrą peiliu, prieš tai nupjaunant jo lyties organą. Auch! Nors tuo gal visgi nereikėtų labai stebėtis, juk knygos veiksmas vyksta Bankoke – nuodėmių mieste.
Romanas prasideda tuo, kad Sončajui Džitpličipui tenka vykti į nusikaltimo vietą, kur nužudomas farangas. Ji nudobė, kaip manoma apsvaigusi kekšė, kuri prieš tai nupjovė jam jo organą. Nusikaltimą pabandoma greitai užglaistyti, suklastojant parodymus, neva vyras pats puolė moterį, o ši tik gynėsi, tačiau labai greitai paaiškėja, jog vyras greičiausiai buvo CŽV agentas, tad įvykis įgauna rimtesnį atspalvį.
Tirdamas nusikaltimą Sončajus turės apsilankyti musulmonų miestelyje Hatjaju, apsimesti užsieniečiu iš Valstijų, susidurti su Transu 808, vykti į dvarą, apieškoti numirėlį ištrauktą iš vandens, bendrauti su CŽV, ieškoti japono tatuiruotojo ir t. t.
Na o grįžtant kiek į pradžią, tai apžvelgdamas ankstesnę knygą aš sakiau, kad greičiausiai neimsiu kitų rašytojo knygų skaitymui, nebent sulauksiu didesnių nuolaidų. To ir ketinau laikytis, tačiau gavau knygą elektroniniu formatu, tad kas beliko, jei ne perskaityti ją. Romanas mane kaip ir pirmoji serijos knyga patraukė ne tiek pačiu tyrimu, kuris, mano nuomone, kiek mėgėjiškas, ir net ne egzotiška žmogžudyste, o tikrai išskirtine veiksmo vieta – Bankoku. Šis miestas taip skiriasi nuo mūsų vakarietiškų miestų ir jo gyventojų gyvenimų, kad net giliausiame sapne jo nesusapnuotum. Ir nors miestas siejasi su prostitucija, transeksualais ir prekyba žmonėmis, visi kas lankėsi Tailande sako, kad ten patys nuoširdžiausi žmonės. Gal tai tiesa, nežinau.
Knyga seka po knygos „Bankoko 8“ ir yra antroji serijos knyga. Nenuostabu, kad veikėjų gyvenimai nestovi vietoje, o juda į priekį. Sončajaus motinos įkurtas „Senių klubas“ pasirodė kaip savotiška katastrofa, mat pagrindiniai klientai – nukaršę seniai, pasirodė ne tokie ir nukaršę, o jų nepaisymas gerti tik vieną viagros tabletę per dieną privedė prie to, kad merginos pradėjo bėgti nuo klubo kuo toliau, nes būdavo siaubingai nualinamos. Iškilo ir kita problema – perdozavę viagros tablečių klientai neretai sutikdavo rojaus vardus, o kartais pro juos net ir įžengdavo. (Nors gal labiau reikėtų sakyti, sutikite, pragaro vartus.) Dėl farangų poveikio vabzdžių virtuvė po truputį ėmė trauktis į pogrindį, mieste paankstinta komendanto valanda.
Knyga mane patraukė ir tuo, kad čia su humoru žvelgiama į miesto problemas ar ydas. Tarkim: „Devyniasdešimt procentų randų ant tailandiečių kūno yra gauti bandant pernelyg dideliu greičiu įveikti posūkį padauginus alkoholio“. Arba – „Paimkite vargšę Tailando merginą iš trečiojo pasaulio kaimelio, užverskite ją pinigais – ir ko ji užsimanys vos gavusi triaukštį vestuvinio torto formos dvarą ir galingą mersedesą? Ogi beveik visada – ryškių spalvų Liudviko XV stiliaus baldų“.
Miestas čia pavaizduotas labai spalvingas, labai gyvas. Visi žiūri serialus apie burtininkus, klausosi Kietojo Papo FM, visur triukšmas, klegesiai. Čia yra ir turgus, ir uostas, ir mažos gofruotos pašiūrės, ir parkas ir kiti miesto atributai. Naktį girdėti slapūs judesiai, prislopintos aimanos ir kuždesiai...
Jei reikėtų išskirti labiausiai išsiskiriančią praeitų metų knyga, tai tikrai būtų „Bankokas 8“. Šiais metais, tai, turbūt, bus „Bankoko tatuiruotė“, o trečiąją knygą palikim vėlesniam laikotarpiui.
Rekomenduočiau knygą mėgstantiems ne tiek detektyvus, kiek netradicines knygas, labiausiai išsiskiriančias veiksmo vieta. Šiuo požiūriu Bankoko serijai nėra lygių. Siūlyčiau pradėti skaityti nuo pirmosios knygos ir per daug neįsijausti, kadangi galite būti įtraukti į nuodėmių ir didelių pagundų vandenyną. Skaitant apima kažkokia keista apatija aplinkiniam pasauliui, o ribos tarp gėrio ir blogio paprasčiausiai išnyksta. Knygos pabaiga pasirodė ypač gera ir išsiskirianti, dėl ko romano įvertinimą pakėliau visu balu.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą