„Bankoko šmėklos“ ~ John Burdett

„Bankoko šmėklos“ (John Burdett, 2013 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Bankoke – mieste, kuriame klesti korupcija, prostitucija ir narkotikų prekyba, – patyręs pareigūnas Sončajus yra matęs beveik visko, tačiau asmeniškai jam anonimiškai atsiųstas filmas sukrečia: „Nedaug nusikaltimų verčia baimintis dėl žmonių padermės evoliucijos. Dabar tokį stebiu.“

Sončajus žiūri sadistišką snufo filmą, kuriame užfiksuota, kaip nužudoma mergina. Tai Damrong – Sončajaus motinos viešnamyje dirbusi prostitutė, kurią jis buvo beprotiškai įsimylėjęs.

Tirdamas žiaurių nusikaltimą detektyvas susiduria su įtakingu bankininku ir kliedinčiu vienuoliu, o galiausiai patenka į prabangų uždarą vyrų klubą, kurio klientai imasi visko, kad išlaikytų savo anonimiškumą ir įgyvendintų slapčiausias fantazijas...

Skaitytojams iš knygų „Bankoko 8“ ir „Bankoko tatuiruotė“ pažįstamas Karališkosios Tailando policijos detektyvas, uolus budistas Sončajus Džitpličipas pamažu išnarplioja dar vieną intriguojantį ir kraują stingdantį nusikaltimą. Naujas romanas „Bankoko šmėklos“ nustebins kriminalinio žanro mėgėjus.

Bankokas – Tailando sostinė, miestas, kuriame glaudžiai susipynusi Rytų kultūra ir Vakarų praktiškumas. „Atogrąžų rojus“, kuris yra laikomas neoficialiu prostitucijos ir prekybos narkotikais centru. Kur žmogaus gyvenimas yra pigus, o nusikaltimai tiriami amžinybę. Tačiau Sončajus Džitpličipas, buvęs gatvės banditas, dabar kietas policininkas, nėra pratęs pasiduoti. Ypač – dabar, kai jis gauna vaizdajuostę, kurioje nužudoma viena brangiausiai apmokamų Tailando prostitučių. Kas sumokėjo už šį filmą? Kas išleido didelę pinigų sumą už jos mirtį? Užsakovas, turbūt, yra labai turtingas. Galbūt net per daug turtingas, kad atsakytų už savo nuodėmes? Visgi Sončajus Džitpličipas tiki – kiekvienas kaltininkas turi anksčiau ar vėliau atsakyti...

Taigi baigiau skaityti jau trečiąją Sončajaus Džitpličipo serijos knygą, kurios tema šį kartą buvo skirta snufo filmams. Kitaip sakant į tyrėjo akiratį pakliūna pornografinis filmas, kurio gale nužudoma pagrindinė jo veikėja Damrong Tarasorn Beiker iš Isakito, kurią Sončajus pažinojo ir kuri buvo viena jo meilių. Jos lavonas aptinkamas jos bute su į kaklą įsirėžusia virve.

Kalbant apie pornografijos verslą, negalima nepaminėti šiokios tokios statistikos. O jos skaičiai įspūdingi. Vien 2000 metais JAV buvo išnuomota septyni šimtai milijonų pornografinių filmų, o tai lygiai du su puse filmo vienam JAV piliečiui. Pornografinių filmų industrija šiuo metu išgyveno internetinių bendrovių burbulą ir įsitvirtino drauge su valgymu, miegojimu, apsirengimu ir mirimu. Snufo filmai, aišku, sudaro tik labai labai mažą viso to dalį, tačiau, kaip galima likti abejingam, kai tave tai „paliečia“ asmeniškai. Taigi Sončajus imasi bylos, kuri jį nuveda prie dar daugiau mirčių, šantažo, kyšių, aukštuomenės „grietinėlės“ ir kt.

Ši knyga man pasirodė įdomiausia iš visų mano skaitytų John Burdett knygų, o pats tyrimas pasirodė daug profesionalesnis ir sistemingesnis nei ankstesniuose rašytojo romanuose. Sončajus su kolega apklausia buvusį merginos vyrą, peržiūri jo kompiuterį, apeina barus su mirusiosios nuotrauka, ieško kasetės ištakų, lankosi viešnamiuose ir pan. Tikrai neprikiši Bankoko policininkams, kad jie nieko nedaro.

Knygoje visai kaip ir ankstesniuose romanuose detektyvinė linija yra labiau tik priemonė atskleisti modernaus Bankoko atmosferą, bei autentiškai pavaizduoti jo gyventojų gyvenimą ir filosofiją. Romane labai vaizdžiai pavaizduotas šis miestas, su visais tais taksistais, apsikabinusiais amuletais, tajėmis bendraujančiomis su jų naujais vyrais užsieniečiais, aukso parduotuvėmis ant kiekvieno kampo, laidotuvių kazino, masažo salonais, Budos statulėlėmis, apkabinėtomis girliandomis, narkotikais, seksu ir pan. Visgi nelyginant viso to purvo knygoje nemažai kalbama ir apie tai kas tu esi, iš kur atsiradai ir kur eini. Netgi šmėklas čia sutikti yra žymiai lengviau, nei bet kokiame kitame pasaulio mieste.

Kalbant apie pokyčius veikėjų gyvenimuose, tai jų nėra daug. Čanija laukiasi Sončajaus vaiko, Kimberlė dirbanti FTB perėjo prie seksualinių nusikaltimų bylų, Džitpličipo biologinis tėvas, surastas ankstesnėje knygoje, išsisukinėja ir vis jo neaplanko, jo motina Nong toliau vadovauja „Senių klubui“, o partneris policininkas Lekas po truputį keičia savo lytį.

Knyga yra tikrai unikalus egzempliorius, nors pati romano tema – filme nužudyta prostitutė, nėra naujiena. Romanas patraukia savo veiksmo vieta, filosofija bei atmosfera. Visgi man labiau norėtųsi, kad rašytojas daugiau dėmesio skirtų gilesniems veikėjų paveikslams, įdomiems dialogams ir stipresnei detektyvinei linijai. Nes dabar apie vidurį knygos, puslapių skaičius pradeda šiek tiek dusinti, o į galvą šauna minti – „į kokią balą aš įlipau“. O jei trumpai drūtai, tai norėtųsi mažiau to filosofinio mėšlo ir daugiau veiksmo.

Pabaigai pasakysiu, kad iki Sončajaus Džitpličipo serijos knygų, dar neteko skaityti nė vieno romano, kuris taip puikiai išreklamuotų miestą kuriame vyksta romano veiksmas ir kuris priverstų skaitytoją taip trokšti jį aplankyti. Rašytojas pavaišina skaitytoją miesto triukšmu, kvapais, spalvomis, egzotika ir budistine filosofija. Nuo viso to Rytų ir Vakarų kultūrinio skirtumo net galva apsvaigsta. Aš net pats beskaitydamas knygą nusipirkau Tailandietiškų ryžių paplotėlių ir pasidariau patiekalą su daržovėmis, taip bent kiek priartėdamas prie visos tos egzotikos. Vien už tai John Burdett reikėtų pastatyti paminklą ar duoti kokį apdovanojimą.

„Bankoko tatuiruotė“ ~ John Burdett

„Bankoko tatuiruotė“ (John Burdett, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Lietuvių skaitytojams jau pažįstamas Karališkosios Tailando policijos detektyvas, uolus budistas Sončajus Džitpličipas neria į naują paslaptingų įvykių verpetą.

Viename Bankoko viešnamių, kuris priklauso Sončajaus motinai ir jo viršininkui pulkininkui Vikornui, nužudomas svetimšalis – paaiškėja, kad tai CŽV agentas. Pagrindinis įtarimų šešėlis krenta ant meiliosios Čanijos, daugiausia pelno įstaigai uždirbančios merginos – ją detektyvas Sončajus tiki mylėjęs kelias inkarnacijas. Ar įmanoma Sončajui išnarplioti šį nusikaltimą neuždarant Čanijos į kalėjimą? Ar užstodamas ją ir slapukaudamas jis nepakenks savo karmai? Ar jam pavyks prisikasti prie tiesos byloje, į kurią įsipainioję amerikiečių šnipai, musulmonų fundamentalistai ir trijose valstybėse veikiantys gangsteriai?

Meistriškai supinta kriminalinė intriga, gyvai perteikti Rytų ir Vakarų kultūrų kontrastai, netradicinis detektyvas neabejotinai suintriguos ir nustebins kriminalinės literatūros naujovių mėgėjus.

Bankokas – Tailando sostinė, miestas, kuriame glaudžiai susipynusi Rytų kultūra ir Vakarų praktiškumas. „Atogrąžų rojus“, kuris yra laikomas neoficialiu prostitucijos ir prekybos narkotikais centru. Kur žmogaus gyvenimas yra pigus, o nusikaltimai tiriami amžinybę. Tačiau Sončajus Džitpličipas, buvęs gatvės banditas, dabar kietas policininkas, nėra pratęs pasiduoti. Juolab – dabar, kai ant plauko kabo jo profesinė reputacija ir jo draugės, gražios ir elegantiškos naktinės „plaštakės“, Čanijos gyvenimas – ji yra kaltinama JAV žvalgybininko nužudymu. Prieš Čaniją visi įrodymai, o vienintelė užuomina kas galėtų būti žudikas – paieškos tatuiruotės, kurią žudikas kažkodėl nulupo nuo aukos nugaros.

Apžvelgdamas ankstesnę Džono Bardeto knygą, aš išskyriau joje atrastą gan egzotišką žmogžudystę – žmogžudystę nuo gyvačių įkandimų. Šioje knygoje mes randame taip pat gan egzotišką mirtį – mirtį subadant vyrą peiliu, prieš tai nupjaunant jo lyties organą. Auch! Nors tuo gal visgi nereikėtų labai stebėtis, juk knygos veiksmas vyksta Bankoke – nuodėmių mieste.

Romanas prasideda tuo, kad Sončajui Džitpličipui tenka vykti į nusikaltimo vietą, kur nužudomas farangas. Ji nudobė, kaip manoma apsvaigusi kekšė, kuri prieš tai nupjovė jam jo organą. Nusikaltimą pabandoma greitai užglaistyti, suklastojant parodymus, neva vyras pats puolė moterį, o ši tik gynėsi, tačiau labai greitai paaiškėja, jog vyras greičiausiai buvo CŽV agentas, tad įvykis įgauna rimtesnį atspalvį.

Tirdamas nusikaltimą Sončajus turės apsilankyti musulmonų miestelyje Hatjaju, apsimesti užsieniečiu iš Valstijų, susidurti su Transu 808, vykti į dvarą, apieškoti numirėlį ištrauktą iš vandens, bendrauti su CŽV, ieškoti japono tatuiruotojo ir t. t.

Na o grįžtant kiek į pradžią, tai apžvelgdamas ankstesnę knygą aš sakiau, kad greičiausiai neimsiu kitų rašytojo knygų skaitymui, nebent sulauksiu didesnių nuolaidų. To ir ketinau laikytis, tačiau gavau knygą elektroniniu formatu, tad kas beliko, jei ne perskaityti ją. Romanas mane kaip ir pirmoji serijos knyga patraukė ne tiek pačiu tyrimu, kuris, mano nuomone, kiek mėgėjiškas, ir net ne egzotiška žmogžudyste, o tikrai išskirtine veiksmo vieta – Bankoku. Šis miestas taip skiriasi nuo mūsų vakarietiškų miestų ir jo gyventojų gyvenimų, kad net giliausiame sapne jo nesusapnuotum. Ir nors miestas siejasi su prostitucija, transeksualais ir prekyba žmonėmis, visi kas lankėsi Tailande sako, kad ten patys nuoširdžiausi žmonės. Gal tai tiesa, nežinau.

Knyga seka po knygos „Bankoko 8“ ir yra antroji serijos knyga. Nenuostabu, kad veikėjų gyvenimai nestovi vietoje, o juda į priekį. Sončajaus motinos įkurtas „Senių klubas“ pasirodė kaip savotiška katastrofa, mat pagrindiniai klientai – nukaršę seniai, pasirodė ne tokie ir nukaršę, o jų nepaisymas gerti tik vieną viagros tabletę per dieną privedė prie to, kad merginos pradėjo bėgti nuo klubo kuo toliau, nes būdavo siaubingai nualinamos. Iškilo ir kita problema – perdozavę viagros tablečių klientai neretai sutikdavo rojaus vardus, o kartais pro juos net ir įžengdavo. (Nors gal labiau reikėtų sakyti, sutikite, pragaro vartus.) Dėl farangų poveikio vabzdžių virtuvė po truputį ėmė trauktis į pogrindį, mieste paankstinta komendanto valanda.

Knyga mane patraukė ir tuo, kad čia su humoru žvelgiama į miesto problemas ar ydas. Tarkim: „Devyniasdešimt procentų randų ant tailandiečių kūno yra gauti bandant pernelyg dideliu greičiu įveikti posūkį padauginus alkoholio“. Arba – „Paimkite vargšę Tailando merginą iš trečiojo pasaulio kaimelio, užverskite ją pinigais – ir ko ji užsimanys vos gavusi triaukštį vestuvinio torto formos dvarą ir galingą mersedesą? Ogi beveik visada – ryškių spalvų Liudviko XV stiliaus baldų“.

Miestas čia pavaizduotas labai spalvingas, labai gyvas. Visi žiūri serialus apie burtininkus, klausosi Kietojo Papo FM, visur triukšmas, klegesiai. Čia yra ir turgus, ir uostas, ir mažos gofruotos pašiūrės, ir parkas ir kiti miesto atributai. Naktį girdėti slapūs judesiai, prislopintos aimanos ir kuždesiai...

Jei reikėtų išskirti labiausiai išsiskiriančią praeitų metų knyga, tai tikrai būtų „Bankokas 8“. Šiais metais, tai, turbūt, bus „Bankoko tatuiruotė“, o trečiąją knygą palikim vėlesniam laikotarpiui.

Rekomenduočiau knygą mėgstantiems ne tiek detektyvus, kiek netradicines knygas, labiausiai išsiskiriančias veiksmo vieta. Šiuo požiūriu Bankoko serijai nėra lygių. Siūlyčiau pradėti skaityti nuo pirmosios knygos ir per daug neįsijausti, kadangi galite būti įtraukti į nuodėmių ir didelių pagundų vandenyną. Skaitant apima kažkokia keista apatija aplinkiniam pasauliui, o ribos tarp gėrio ir blogio paprasčiausiai išnyksta. Knygos pabaiga pasirodė ypač gera ir išsiskirianti, dėl ko romano įvertinimą pakėliau visu balu.

„Bankoko 8“ ~ John Burdett

„Bankoko 8“ (John Burdett, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Abejingų stebėtojų akivaizdoje nužudomas JAV ambasados apsaugininku tarnavęs jūrų pėstininkas – jo kūnas randamas mersedese ant vieno Bankoko tiltų. Bylos imasi kone vieninteliai visame mieste kyšininkavimu nesusitepę pareigūnai, tačiau apžiūrint įvykio vietą vienas jų žūva – jam, kaip ir rastai aukai, įgėlė metamfetaminu apsvaiginta gyvatė. Dabar atskleisti šiuos nusikaltimus detektyvui Sončajui Džitpličipui, atsidavusiam budistui, ne tik tarnybinė užduotis, bet ir asmeninis reikalas. Narpliojant bylą likimas jį suveda su FTB agente gražuole Džouns, jiedviem ir teks pasinerti į kur kas klastingesnį ir žiauresnį pasaulį, nei kas nors galėjo įsivaizduoti: pasirodo, mieste, kuriame klesti korupcija, prostitucija, narkotikų prekyba, net ir patyręs tyrėjas yra matęs dar ne viską...

Sončajaus fatalizmas, neįprastas humoras, atkaklumas bei gebėjimas tuo pat metu būti pažeidžiamam ir tvirtam paverčia jį vienu įsimintiniausių veikėjų, vaizduojamų pastaraisiais metais išleistuose kriminaliniuose romanuose. Skaitytojams, kurie tikisi tradicinio detektyvo, būtų sąžininga patarti paieškoti kitos knygos, o štai naujovių mėgėjus šis romanas neabejotinai suintriguos ir nustebins.

Bankokas – Tailando sostinė, miestas, kuriame glaudžiai susipynusi Rytų kultūra ir Vakarų praktiškumas. „Atogrąžų rojus“, kuris yra laikomas neoficialiu prostitucijos ir prekybos narkotikais centru. Kur žmogaus gyvenimas yra pigus, o nusikaltimai tiriami amžinybę. Tačiau Sončajus Džitpličipas, buvęs gatvės banditas, dabar kietas policininkas, nėra pratęs pasiduoti. Paslaptingą JAV karininko mirtį jis ketina ištirti iki galo, kad ir kokia viso to kaina. Jis yra pasiruošęs paaukoti savo gyvybę ir net nuklysti į atokiausius miesto užkampius, kur smurtas tapęs gyvenimo būdu, kad tik įmintų paslaptį ir atkeršytų už draugo mirtį.

Na turiu pasakyti, kad jau seniai norėjau perskaityti kokią Džono Bardeto knygą, bet taip vis neprisiruošdavau. Dabar kai „Iki“ parduotuvių knygų konteineris užverstas Bardeto knygomis, nusprendžiau planą įgyvendinti. Pradžiai pasiėmiau vieną knygą, o jei patiks, pasiimsiu ir kitas. Turiu pasakyti, kad romanas išties išskirtinis, o labiausiai veiksmo vieta. Kiek teko skaityti knygų kurios vykdavo Azijoje: Japonijoje ar Kinijoje, man jos visos labai patiko, nes šios šalys pasižymi išties išskirtine kultūra. Bankokas daugeliui, turbūt, siejasi su prostitucija, prekyba žmonėmis ar transeksualais. Na bent jau man jis su tuo asocijuojasi. Knyga tai patvirtina, tačiau atskleidžia ir kitokią miesto pusę. Miesto gyventojai, na bent jau pagrindinis knygos veikėjas, daug masto apie dvasias, magiją, meditaciją, karmą, reinkarnaciją, astrologiją ar tikėjimą bendrai, kas man buvo kažkas naujo. Miestas turi ir įprastų miesto, taip vadinamų atributų – eismo užkištas gatves ar aukštas būsto kainas. Visgi be šių dalykų mes čia randame ir moteris ieškančias kam parduoti, vyrus ieškančius iš ko nupirkti, gatves prigrūstas pigių dizainerių rankinių klastočių, nelegalių diskų, vaizdajuosčių ir garsajuosčių pardavėjų. Čia taip pat galima rasti būrėjų kortomis, keptų žiogų pardavėjų, tatuiruotųjų, ar mamų lenktyniaujančių dėl kuo mažesnio mobiliojo telefono. Nepamirškim ir miesto naktinio gyvenimo, kuris poilsį gauna tik antroje nakties pusėje, kai įsivyrauja tam tikra komendanto valanda ir visi barai uždaromi.

Na o knygos siužetas, arba tiksliau žmogžudystė irgi gan egzotiška. Nužudomas JAV ambasados apsaugininku tarnavęs kariškis. Jis miršta sukandžiotas gyvačių, o įvykio metu taip pat žūva ir Sončajaus Džipičipo partneris-sielos draugas. Taigi įvykis tampa asmenine vendeta, kur nusikaltėlio laukia vienintelė išeitis – poilsis ant morgo stalo.

Kalbant apie pagrindinį veikėja, tai jis irgi gan netipiška asmenybė. Jau vienas vardas – Sončajus Džitpličipas, yra sunkiai ištariamas ir gan neįprastas. Veikėjo motina Nong buvusi kekšė, o pats Sončajus, herojus nevengiantis paragauti naminukės ar metamfetamino arba vietine kalba kalbant – jabos. Visgi jis turi ir gerų savybių. Kad gerai dirbtų savo darbą jam nereikia kyšių, o kažką užsibrėžęs jis tai padarys iki galo.

Pats tyrimas irgi gan įdomus. Sončajus kalbina vietinį alkoholiką, apieško mirusiojo namus, susiduria su peiliu apsiginklavusiu profesionaliu žudiku, klausinėja karininko brolį, lankosi krokodilų veisykloje ir pan. Viskas skaitosi gan įdomiai, nors man kiek pritrūko profesionalumo. Kalbu apie tą jausmą, kai jauti, kad herojus tikrai nusimano savo darbe, yra kietas ir pats tai supranta.

Taigi ką mes turime? Romano veiksmo vieta netipiška. Žmogžudystė egzotiška. Pagrindinis veikėjas įdomus. Tyrimas irgi gan vykęs. Kaip matome, knyga gan išskirtinė ir jei rašymo stilius būtų bent kiek „lengvesnis“, manau, drąsiai galima būtų pirkti ir likusias knygas. Dabar gi slinkau po puslapius gan lėtai, vienu prisėdimu perskaitydamas po ne daugiau nei trisdešimt puslapių. Kažkaip po Džefrio Arčerio Kliftonų serijos knygos, kur vienu prisėdimu galima buvo lengvai perskaityti šimtą puslapių, šita ėjosi labai lėtai, lyg sulėtintame kine. O gal čia kaltas knygos ištęstumas, nežinau. Kaip bebūtų, viską gerai apsvarstęs nusprendžiau, kad kol kas nepirksiu likusių knygų, o palauksiu dar didesnės nuolaidos ar šiaip išleisiu pinigus kažkam naudingesniam. Kažkaip gaila pinigų knygai, kurią greičiausiai skaitysiu tik vieną kartą ir kurioje taip stipriai išreikštos žmogiškosios nuodėmės.