Keistas mirštančio pulkininko palikimas... Neįkainojama ikona su pribloškiančia paslaptimi... Ant kulnų minantys CŽV ir KGB agentai... Bet Adamsas Skotas įrodys, kad yra dalykų, vertesnių už pinigus ar gyvybę, – tai garbė. Intriguojantis siužetas, auganti įtampa, įtikinami veikėjai ir gyvas pasakojimo stilius – keturi drambliai, ant kurių laikosi Jeffrey Archerio kūryba.
Mirdamas pulkininkas Skotas sūnui Adamui įteikia raktą į nutylėtą paslaptį, kuri nuplėšė II Pasaulinio karo didvyriui garbę ir paliko sugniuždytą visam gyvenimui. Adamo valia rinktis, ar atplėšti pageltusį voką, ar palikti taip, kaip yra. Geriau jis būtų neatplėšęs...
Voko turinys nuveda Adamą Skotą į itin saugomą Šveicarijos banką, kuriame guli neįkainojama rusiška ikona, paskutinio caro slapčia išgabenta iš Rusijos ir atsitiktinai pakliuvusi į nacių rankas. Siekdamas sugrąžinti tėvui gerą vardą, Adamas susiduria su tokiu netikėtu, neįkainojamu ir šokiruojančiu atradimu, kad šis gali pakeisti pasaulio jėgų pusiausvyrą. Staiga Adamas tampa labiausiai medžiojamu taikiniu ir įsitikina, jog negali pasitikėti net geriausiais draugais – tik savimi.
Nelaukti siužeto vingiai, zvimbianti įtampa ir abejonės nepalieka iki paskutinio momento, kai banko seifas atrakinamas paskutinį kartą.
Knygos viršelis skelbia, neva autorius panašus į Džoną Grišemą. Žinau ką iš karto pagalvojot. Sakysit jis iškart prieštaraus. Jei atvirai, pats gal ir nebūčiau sugalvojęs jo palyginti su Grišemu, bet kai pamąstai, tai rašymo stilius išties panašus. Pagrindinis skirtumas tik tas, kad Grišemo knygos daugiausia teisinės. Skaitosi irgi gan lėtokai, bet istorija pakankamai įdomi. Tik va knygos pradžia tai vangoka. Pažiūrėjau, kiek labiau veiksmo ir intrigos atsiranda perskaičius apie 170 puslapių, o tai yra kiek daugiau nei ketvirtadalis knygos. Kaip šiuolaikinio rašytojo kūriniui, tai nelabai atleistina. Knyga man taip pat truputį priminė Jano Flemingo kūrinius, o konkrečiai „Su meile iš Rusijos“ (aišku Flemingo šedevrui neprilygsta). Gal dėl panašių veikėjų, tų visų rusų ir t. t., o gal dėl įtikinamo ir tikroviško pasakojimo. Kiek nervino kai kurie banalūs stereotipai, pavyzdžiui „draugas Romanovas“. Juk ne visi rusai yra Romanovai, ir ne visi rusai yra draugai. Čia turbūt taip visi anglakalbiai įsivaizduoja šią tautą. Šiaip pakankamai neblogas šnipų ir šnipinėjimo trileris, pateikiamas daugiausia dviejų veikėjų akimis. Blogiuko Romanovo ir geruolio Adamo Skoto. Pati istorija iš tikrųjų nėra labai ypatinga ir išskirtinė – vienas bėga, kitas gaudo. Labiau pats įtikinamas rašymo stilius ir tikroviškumas šią knygą paverčia kiek geresnę nei vidutinę. Be to man buvo malonu atrasti dar vieną Šaltojo karo trilerį, kurių, mano manymu, niekada nebus per daug. Veikėjai man pasirodė atskleisti pakankamai. Trūko tik jų emocijų ir vidinių išgyvenimų. Pavyzdžiui, kai nužudoma Adamo mergina, per daug nesigilinama į jo emocijas. Jų čia praktiškai nulis. Visgi čia nėra psichologinis trileris, tad nėra ko per daug ir reikalauti. Istorija man taip pat pasirodė kiek per ilga ir nekantriam skaitytojui ši knyga gali pasirodyti kaip nesibaigiantis košmaras, ypač tie pirmi 170 puslapių. Taip pat patys veikėjų veiksmai vietomis atrodė išties absurdiški arba nerealūs. Tarkim Adamo pabėgimas nuo kankintojų. Realiam pasauly mes sakytume „taip nebūna“, bet juk čia ir nėra realu, todėl lygiai kaip mes žiūrime nerealius Holivudiškus filmus, lygiai taip pat nerealiai ir skaitykime šitą knygą ir viskas bus ok. Taip pat pastebėjimas sau – gan ilgi knygos skyreliai. Kartais būdavo sunku pasiekti jų pabaigą, ypač grįžus namo pavargusiam po darbo. Pabaiga sugadino visą knygą. Labai nustebino, jei atvirai visai nieko nesupratau, be to galėjo būti labiau dramatiška, na bet yra kaip yra. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad aš likau sudomintas ir suintriguotas šio rašytojo kūryba ir ateityje būtinai pasiimsiu dar bent vieną jo kūrinį.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą