„Štai koks žmogus“ pradedamas šūviu. Bet kas paspaudė gaiduką, kas gyvens toliau, o kas mirs?
Vaithole Džailzas Baringtonas sužino visą tiesą apie savo žmoną Kariną. Ar ji – šnipė, ar tik didžiojo žaidimo įkaitė?
Haris Kliftonas pradeda rašyti sumanytą svarbųjį romaną, o jo žmona Ema baigia dešimties metų Bristolio karališkosios ligoninės valdybos pirmininkės kadenciją ir netikėtai sulaukia Margaret Tečer skambučio ir darbo pasiūlymo.
Sebastijonas Kliftonas tampa „Fartings Kaufman“ banko valdybos pirmininku, bet tik tada, kai Hakimas Bišara pasitraukia dėl asmeninių priežasčių. Talentingoji Sebastijono ir Samantos dukra Džesika pašalinama iš Sleido menų mokyklos, bet jos gelbėti atskuba teta Greisė.
Ledi Virginija rengiasi bėgti iš šalies norėdama išvengti kreditorių, bet miršta Hartfordo hercogienė ir Virginija griebiasi naujos progos atsikratyti skolų ir galiausiai priveikti Kliftonus ir Baringtonus.
Tarsi perkūnas iš giedro dangaus Kliftonų šeimą ištinka tragedija – vienas šeimos narys sužino baisią diagnozę, sujaukiančią visų gyvenimus.
„Štai koks žmogus“ – įtraukianti knyga, paskutinis septynių dalių Kliftonų kronikų romanas, atsidūręs perkamiausių knygų sąrašo pradžioje įvairiuose pasaulio knygynuose ir pelnęs Jeffrey Archeriui pasakojimo meistro vardą.
„Štai koks žmogus“ yra finalinis Kliftonų kronikų romanas, leisiantis mums dar kartą pažvelgti į mūsų mylimų veikėjų likimus. Čia mes paskutinį kartą išvysime Harį ir Emą, Džailzą ir Kariną, Sebastijoną ir Samantą, Džesiką, Greisę, Hakimą, Fredį, Desmondą, Adrianą, Džimą, ledi Virginiją, Priscilą ir kitus septynių romanų veikėjus, padovanojusius mums ne vieną džiaugsmo ir liūdesio akimirką. Rašytojas nepamirš nė vieno iš jų, parodydamas juos visus, o kartu ir tarsi paskutinį kartą paklausdamas – o kuris iš jų buvo Jūsų mėgiamiausias?
Perskaitęs visas septynias rašytojo knygas galiu drąsiai pripažinti, kad jos buvo išties neblogos, nepaisant to, kad buvo nevisai detektyvinės. Kiekvieną kartą pirkdamas ir skaitydamas naują knygą labai būgštavau ir jaudinausi, ar ji man patiks, ar bus įdomi, ar prikaustys dėmesį, tačiau nuviltas nebuvau nė karto. Taip, knygos turėjo savo minusų, kaip tarkim, tuos neįdomius teisminius procesus, ar nuobodžius rinkimus į parlamentą, bet juk rašytojas yra šių sferų žinovas, tad to išvengti, turbūt, buvo neįmanoma.
Tačiau pagrindinis klausimas čia visgi būtų ne tame, kiek daug čia buvo politikos ir teisminių procesų, bet ką mes gavome iš šių knygų? Visų pirma, mes susipažinome su jaunu neturtingu berniuku Hariu Kliftonu, kuris baigė mokyklą, vėliau išvyko į karą, vedė, susilaukė vaikų ir anūkų, išleido knygą ir tapo žinomas. Jis tapo pagrindiniu romanų veikėju, kurio istoriją papildė kiti knygos personažai, tokie, kaip jo žmona Ema, geriausias draugas Džailzas, sūnus Sebastijonas, anūkė Džesika, pikta priešininkė ledi Virginija ir kiti. Mes čia taip pat radome stiprią meilės istoriją, kur du žmonės pamilo vienas kitą būdami dar visai jauni. Mes pamatėme dviejų draugų bičiulystę, kuri nepaisant sunkių išbandymų, liko tokia pat tvirta ir nepalaužiama. Mes taip pat patyrėme daug šeimos negandų ir vargo, kuris nepaisant sunkumų, buvo sprendžiamas pasitelkiant ne vien tik protą, bet ir širdį. Mes sužinojome, kad jei kažko labai trokšti ir nebijai suklupti, tu būtinai tai pasieksi, kad ir koks neįgyvendinamas tas troškimas atrodytų.
Kliftonų serijos romanai yra knygos, kuriose mes radome tokias vertybes kaip draugystė, meilė, ištikimybė, sąžiningumas, drąsa, ryžtas ir kt. Tai berniuko mėgusio svajoti istorija, berniuko, kuris nenuleido rankų, kai buvo sunku, kai atrodė, kad visas pasaulis nusistatęs prieš jį. Tai kartu ir tokio miesto kaip Bristolis istorija, kuris visai kaip tas berniukas augo, brendo ir didėjo, kol tapo regiono kultūros, švietimo ir pramonės centru. Tai ir viso dvidešimto amžiaus istorija, pateikta kelių paprastų, tačiau nevisai eilinių veikėjų akimis.
Imdamas šią knygą skaityti galvojau, kad, galbūt, ji bus silpniausias serijos romanas, juk visgi rašytojas bus privertas per daug neišsiplėsti, negalės į romaną įtraukti daug naujų istorijų ir veikėjų, tačiau taip neatsitiko. Taip, čia nemažai vietos yra skirta mano nemėgstamai politikai ir politikavimui, taip pat čia daug rašoma apie banko veiklą, tačiau kūrinys vis tiek gavosi šaunus, o pabaiga tiesiog spaudžianti ašarą. Prie įdomesnių istorijų priskirčiau, kaip Desmondas Meloras sėdėdamas kalėjime nusisamdė samdomą žudiką, kaip ledi Virginija bandė prasimanyti pinigų, kaip Džesika įsimylėjo vaikiną, kaip Haris rengėsi operacijai, o Karina ir Džailzas stebėjo Berlyno sienos griūtį...
Pabaigai norėtųsi tiesiog pridurti, kad jeigu mėgstate draminius serialus per televiziją, tačiau labiau mėgstate skaityti, tuomet Kliftonų serijos romanai bus puikus visa ko sprendimas. Jie ne tik, kad praskaidrins Jūsų nuotaiką, bet ir įrodys, kad meilė ir draugystė nugali visus sunkumus.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą