Prieš dvidešimt metų Francis Petrelis į psichiatrijos kliniką pateko ne savo valia. Klinika po kurio laiko buvo uždaryta dėl paslaptingų žmogžudysčių serijos, o balsai, nuolat aidintys Francio galvoje, neduoda jam ramybės iki šiol. Prisimindamas jį traumavusius ir vis dar tebegąsdinančius įvykius, Francis ima pieštuką ir ant savo kambario sienų pradeda aprašinėti šiurpią klinikoje nutikusią dramą.
Kas buvo paslaptingasis Angelas, pasėjęs mirtį ir siaubą tarp pamišėlių? Egzistavo jis iš tiesų – ar tebuvo Francio vaizduotės vaisius? Spalvingi, ryškūs, ilgai atmintyje išliekantys pacientų charakteriai, gydytojas, įsitikinęs savo teisumu, sukrečianti psichiatrijos ligoninės kasdienybė, tapusi gyvenimo norma joje esantiems, prokurorė, siekianti surasti žudiką, kurio buvimu niekas netiki – visa tai kuria sceną, kurioje vyksta įtampos kupinas ir šiurpą keliantis trilerio veiksmas.
Naujausias Johno Katzenbacho trileris priverčia nepaliaujamai sekti įvykius ir klaidžioti Francio prisiminimų labirintais, nepaleidžiant iš rankų knygos nei minutei.
Jis buvo pamišėlis, girdintis balsus ir geriantis gausybę vaistų, kad juos nutildytų. Jis gyveno vieno kambario bute, už kurį mokėjo valstybė. Dėvėjo jis drabužius gautus iš Gelbėjimo armijos, o šildymo ir elektros sąskaitas prižiūrėjo jo jaunesniosios seserys, gyvenančios už poros miestelių. Jis buvo labai pastabus, tad kasdien žingsniuodamas po miestelį pastebėdavo daug mažų detalių, kaip kad, kas su kaimyne užmezgė romaniūkštį, ką paliko vyras, kas per daug geria, ar muša savo vaikus. Jis netgi pastebėdavo atidarytas fabriko duris kada jos turėdavo būti uždarytos, įsimindavo dviratininką numušusio automobilio numerius, ar pastebėdavo seksualinį priekabiautoją prie vaikų aikštelės pirmiau už visus kitus. Jis buvo Francis K. Petrelis, žmogus, balansuojantis ant sveiko proto kraštelio.
Ir štai vieną dieną jis gauną laišką, kuriame sakoma, kad psichiatrinė ligoninė, kurioje jis buvo ilgą laiką gydomas yra griaunama ir jis kviečiamas atvykti į posėdį „Tikra patirtis ligoninėje“. Ten jis sutinka Napoleoną, vyrą su kuriuo anuomet gulėjo ligoninėje. Šis jam pasiūlo užrašyti viską ką jis patyrė gydymo metais, pradedant nuo to momento, kaip jis būdamas dvidešimt vienerių metų atvyko į Valstybinę Vakarų ligoninę...
Taigi, jau visai netrukus mes išgirstame liūdną, daug sielvarto ir baugių nutikimų pilną istoriją, įvykusių vienoje Naujosios Anglijos ligoninių. Visų pirma, mes sužinome, kaip Francis gavo „paukštelio“ pravardę, kaip jis pirmą kartą pamatė bendrabučio stiliaus miegamuosius, kaip jis išvydo visus tuos uždarytus, tačiau neįkalintus; apribotus, bet nesurakintus žmones. Tai buvo įvairaus amžiaus ir ūgio, pasišiaušusiais plaukais ir ilgomis barzdomis individai, paklaikusiomis akimis ar apsiblaususiais žvilgsniais. Čia buvo pusė tuzino Jėzų ar bent žmogelių, kurie teigė, kad gali tiesiogiai su Juo bendrauti. Gyveno vienas Mahometas, pora Džordžų Vašingtonų, keletas kitų žmogelių išties nepavojingų, tačiau visur matančių Šėtoną. Vieni žmonės buvo apsėsti mikrobų baimės, kiti tikėjo, kad per audrą kiekvienas žaibas taikosi tiesiai į juos. Viskas čia atrodė truputį padrika ir nederėjo tarpusavyje, o žmogui iš išorės, galbūt, net kėlė juoką. Tačiau svarbiausia ką kiekvienas čia atvykęs netrukus suprasdavo – niekas iš tiesų nesistengė, kad tau pagerėtų, niekas išties neketino padėti tau grįžti namo.
Galiausiai mes sužinome apie ligoninę nusiaubusius baugius nutikimus, prasidėjusios vienos iš seselių nužudymu. Ji gulėjo sandėliuke, išrengta ir papjauta. Didžiulė, žiojinti juodai raudina žaizda buvo atėmusi jai gyvybę per kelias sekundes. Netrukus vieną mirtį pakeitė kita, o tada dar kita. Tai buvo žudiko, pasivadinusio „angelo“ vardu darbas, žudiko, nusprendusio išvaduoti ligonius nuo juos supančio blogio...
Jeigu manote, kad tokio siužeto neužteks parašyti gerai knygai, Jūs dar nesate susidūrę su rašytoju Džonu Kacenbachu. Jis ne tik, kad parodys mums uždraustus ir nuo visuomenės akių paslėptus psichiatrinės ligoninės užkaborius, bet ir žengs dar toliau, parodydamas, kad visi tie paprastų žmonių įsivaizduojami dalykai apie bepročių namus, gali būti dar baisesni, dar tamsesni. Juk čia saugomi pavojingiausi šalies ligoniai, tad tik laiko klausimas, kada įstaigos personalas padarys klaidą ir viskas ims slysti iš po rankų. Na o tuomet beliks tik apsispręsti, ar mes iš tisų norime išgirsti visą tą tiesą, slypinčią už grotomis dengtų langų ir porolonu muštų sienų. Klausimas – ar tikrai tai galėjo įvykti tikrovėje? Mums dar ilgai neduos ramybės. Juk visą istoriją mums papasakos žmogus, toks pat pamišęs, kaip ir jo pasakojama istorija.
„Pamišėlio istorija“ yra beprotiška knyga parašyta vieno ryškiausių amerikiečių psichologinio trilerio meistrų – Džono Kacenbacho. Žmogaus, žinių apie nusikaltimus, teisingumo sampratą ir rašymo įgūdžius įgijusio dirbant teismo korespondentu Naujajame Džersyje ir Majamyje. Su jo kūryba aš susipažinau pakankamai neseniai, tačiau likau stipriai sudomintas. Tai rašytojas, pasižymintis unikaliais knygų siužetais ir įtemptu rašymo stiliumi. Skaitydami jo psichologinius romanus mes neturėsime kada ilsėtis, nes kiekvienas naujas knygos skyrelis bus be galo nenuspėjamas ir intriguojantis. Romanas „Pamišėlio istorija“ ne tik, kad atitiks visus šiuos kriterijus, bet, greičiausiai, netgi taps vienu įsimintiniausiu Jūsų šiemet skaitytu kūriniu.
Kas gali būti baisiau už psichiatrinę ligoninę? Kas gali būti baisiau už čia siaučiantį serijinį žudiką? Tai tie klausimai, kurie vilios skaitytoją lyg magnetas, o siaubas kurie jie neš, neleis jam padėti knygos ilgam. Skaitydami knygą Jūs patirsite daug emocijų, kurios neleis Jums užmigti iki pat vidunakčio. Aš pats tą patyriau, bet buvau įbaugintas ne tiek žiaurių aprašymų, kuriais mus dažnai baugina kiti rašytojai, kiek visos tos netradicinės aplinkos ir nežinomybės laukiančios už kito ligoninės posūkio. Jei ir Jūs norite sužinoti visą tiesą apie žmogaus pasąmonės gelmes, jei ir Jūs norite perprasti kitų žmonių prigimtį ir jausmus, jei ir Jūs galvojate, kad išaušo laikas sužinoti tiesą apie psichiatrinių ligoninių darbo ypatumus, tad šis romanas yra kaip tik Jums. Na o įdomiausia žinote kas? Kad ir tarp bepročių atsiranda žmogus, savotiškas detektyvas, norintis įminti visus šiuos nusikaltimus ir išaiškinti tiesą. Žinoma, mes čia atrasime ir tradicinį tyrėją, tad stipri policinė linija nebus pamiršta ir šiame kūrinyje. Intelektualūs dialogai ir įkalčių rinkimas bus du pagrindiniai šio romano elementai, priversiantys Jus skintis per puslapius nesekant jų numerių.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą