„State of Mind“ ~ John Katzenbach

„State of Mind“ (John Katzenbach, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

A professor of abnormal psychology, Jeffrey Clayton struggles with a dark past. Twenty-five years before, Jeffrey and his mother and sister fled his tyrannical father–a man who was later suspected in the heinous murder of a young student. Though the father was never charged, he committed suicide. Or so it seemed.

Since then Jeffrey’s mother and his sister Susan have concealed themselves in the remote tangled swamps of the Upper Keys, where Susan creates word games for Miami Magazine. But someone has sent her a cryptic note. Once deciphered, it carries a terrifying message: I have found you.

At the same time, a serial killer has invaded a community whose citizens seek a haven of old-fashioned values. And one new-fashioned guarantee: unconditional safety. But no one is safe from this intruder–who murders young girls in unspeakable ways. Is Jeffrey Clayton’s father the source of this latest killing spree? The authorities think so–and they present Jeffrey with an ultimatum: find the butcher responsible for the newborn spate of carnage. Find your father.

„Ypatinga mąstysena“, tai dar vienas šaunus Džono Kacenbacho trileris, viliojantis mus netikėtais siužeto vingiais, įdomiais veikėjais ir, žinoma, proto mankšta. Jame rašytojas kalba apie saugumą ir laisvę bei apie galimybę gauti įsivaizduojamą saugumą paaukojus savo laisvę... Džefriui Klaitonui, psichologijos profesoriui, analizuojančiam žudikų mąstyseną yra pavedama užduotis ištirti jaunos merginos nužudymą. Ši žmogžudystė yra ypatinga tuo, kad įvyko griežtai kontroliuojamoje saugumo zonoje. Pastarojoje gali apsigyventi kiekvienas turinti daug pinigų ir norintis atsiriboti nuo išorinio pasaulio smurto. Nusikaltimas tyrimas atveda Klaitoną prie jo paties praeities. Žmogžudystė labai primeną nusikaltimą, įvykdytą Džefrio kaimynystėje lygiai prieš dvidešimt penkerius metus. Tuo metu jo tėvas buvo vienas iš įtariamųjų – kol vieną dieną paprasčiausiai nusižudė. Jei to dar būtų negana, Klaitono sesuo gauna šifruotą žinutę, kurioje sakoma: „Aš tave suradau“. Dabar Džefriui tenka stoti į sudėtingą kovą su žudiku, kuris pagal visų įsitikinimus yra jo paties tėvas... Romane „Ypatinga mąstysena“ Džonas Kacenbachas mums piešią tokią ateitį, į kurią retas iš mūsų norėtume pakliūti. Čia vyrauja smurtas ir netvarka, o vienintelis išsigelbėjimas – ypatingo saugumo zonos, tokios, kaip „51-oji valstija“! Visgi net ir čia įvykdomas nusikaltimas, dėl ko skaitytojui tampa tik dar įdomiau. Romane autorius mums pateikia bauginantį galvosūkių žaidimą, į kurį pasinerti norės kiekvienas „Analitiko“ ir „Ne tas žmogus“ gerbėjas.

„Trys Raudonos“ ~ John Katzenbach

„Trys Raudonos“ (John Katzenbach, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

„Trys Raudonos“ – subtilus ir šiurpus psichologinis trileris, priverčiantis skaitytoją pasijusti bejėge nieko nežinančia auka. Šįkart žudikas – nevykėlis rašytojas, norintis pelnyti nemirtingumą įspūdingų nusikaltimų aprašymais. Įkvėpimo žudikas semiasi iš... pasakos, visiems puikiai žinomos istorijos apie Raudonkepurę.

Išsirinkęs tris raudonplaukes aukas – gydytoją, mokytoją ir moksleivę, – Piktasis Vilkas žudikas išsiruošia į medžioklę. Anoniminiais laiškais jis aukoms praneša, kad ruošiasi jas nužudyti. Moterys nieko nežino nei viena apie kitos egzistavimą, nei apie paslaptingąjį Vilką. Jos nežino nei kada, nei kur jis jų tykos... Apimtos siaubo, kankinamos panikos priepuolių, jos iš paskutiniųjų bando gelbėtis.

Kraują stingdanti istorija plėtojasi trijų mirtinai išsigandusių moterų mintyse; o tai ir yra visų baisiausia... Mirtinas žaidimas, kurį taip meistriškai žaidžia ne tik žudikas su aukomis, bet ir rašytojas su skaitytojais, garantuoja bemieges naktis ir patvirtina Johno Katzenbacho kaip įtampos virtuozo reputaciją.

Raudona Pirmoji stovėjo ir bejėgiškai žiūrėjo, kaip miršta žmogus, kai laiškas buvo pristatytas jai į atokų jos namą apygardos kaimiškoje vietovėje. Raudona Antroji buvo apsvaigusi nuo narkotikų, svaigalų ir iš nevilties, kai laiškas buvo įmestas pro jos kelių aukštų priemiesčio namo lauko durų plyšį, skirtą paštui. Raudona Trečioji spoksojo į savo nepavykusį rašto darbą galvodama, kai ateityje jos laukia ir kur kas didesnių nesėkmių, kai laiškas jai atsidūrė pašto dėžutėje vienu aukštu žemiau nuo jos bendrabučio kambario.

Trys moterys skyrėsi amžiumi: viena buvo penkiasdešimt vienų, kita trisdešimt trejų, trečia septyniolikos. Jos viena kitos nepažinojo, bet gyveno vos kelių kilometrų atstumu. Pirmoji buvo terapeutė. Antroji – vidurinės mokyklos mokytoja. Trečioji – parengiamosios mokyklos moksleivė. Jos turėjo mažai ką bendro, išskyrus vieną akivaizdžią smulkmeną: visos buvo raudonplaukės. Lygių gydytojos plaukų pašaknės jau žilo, ji nešiojo juos santūriai sušukavusi atgal. Mokytojos plaukai buvo vešlūs, garbanoti; skaisčiai raudoni jų kuokštai krito ant pečių pašėlusiomis jaudinančiomis sruogomis, sušiauštomis netikėlių rankų, kuriomis apdovanojo ją lemtis. Moksleivė buvo kiek šviesesnių, gundančios braškių spalvos; jie buvo verti, kad apie juos būtų kuriamos dainos. Tačiau už stulbinančius raudonus plaukus jas kur kas labiau siejo tai, kad kiekviena buvo savaip pažeidžiama.

Ir štai dabar kiekviena iš jų gavo laišką su trumpu tekstu: „Vieną gražią, giedrą dieną Raudonkepurė nusprendė nunešti kraitelę gardumynų mylimai senelei, gyvenančiai tamsios, gūdžios girios gale... <...> Jūs manęs nepažįstate, bet aš pažįstu jus. Jūsų trys. Žinau, jus visos pasiklydusios girioje. Ir, kaip ir ta maža mergaitė, jus buvote pasirinktos mirti“.

Na o grasinimus įvykdyti nusprendė šešiasdešimt ketverių metų rašytojas, jau penkiolika metų kaip nespausdinamas ir visų pamirštas. Kitąmet jis rengėsi švęsti savo šešiasdešimt penktąjį gimtadienį ir būdamas realistas buvo įsitikinęs, kad jam liko jau visai nedaug. Vėžys pasiglemžė jo tėvus įkopus į septintąjį dešimtį, taigi jis manė, kad ir jam tikriausiai liko gyventi neilgai. Ir nors jau daug metų nesikreipė į gydytojus, vis pajusdavo paslaptingus nesiliaujančius maudulius ir nepaaiškinamus staigius, nestiprius, bet aštrius skausmus. Taigi jis pasiryžo per likusį šioje žemėje laiką padaryti ką nors be galo reikšminga. Jis žinojo turįs sukurti ką nors gardžiai atmintina, ką nors, kas keltų žmonėms emocijas dar ilgai po to, kai jis iš šios žemės tiesiu taikymu nukeliaus į pragarą.

„Tobulų nusikaltimų pasitaiko retai, bet būna“ – svarstė jis. – „Paprastai juos lemia ne nusikaltėlių genialumas, bet kur kas didesne dalimi įprasta pareigūnų kompetencijos stoka“. Jo manymu, tokio pobūdžio žmogžudystes reikėtų vadinti idealiomis žmogžudystėmis atsitiktinumais, nes nužudyti žmogų ir likti nesučiuptam nėra labai sunku. Jis tikėjo tai padaryti netrukus, o tada išgarsėti ne blogiau negu Vaikutis Bilis ar Džekas Skerdikas...

Taigi štai tokį labai neįprastą pasakojimą pradeda, turbūt, daugelio Lietuvos skaitytojų pamėgtas rašytojas Džonas Kacenbachas. Kas jei ne jis pasiūlys mums žaidimą su mirtimi ir pateiks jį taip neįprastai ir nekasdieniškai. Žaidimo ir rungtynių temą rašytojas nagrinėja ne vienoje savo knygoje, tad sakydamas, kad rašytojas žino ką daro, aš kalbu labai rimtai. Prisiminkime jau vien romaną „Analitikas“, kur vienas psichoterapeutas buvo įveltas į neeilinį žaidimą už savo reputaciją.

Šį kartą rašytojas pasirenka net ris aukas, tris moteris, kurias sieja tik plaukų spalva ir mano jau minėtas pažeidžiamumas. Knygos veikėjo rašytojo tikslu tampa trys paprasti žodžiai: sugalvok, įvykdyk, išsisuk. Tiesa, nepamirškime ir ketvirto žodžio – užrašyk. Na o viskas prasidėjo nuo idėjos, kad būtų šaunu pasirinkti tris nepažįstamus žmones ir nužudyto juos tą pačią dieną, vos per kelias valandas, ir kiekvieną savaip, ypatingai. Na o tada dingti palikus už save mirtį ir sumišusius policininkus.

Tačiau neapsistokime ties pamišusiu rašytoju ir jo kvaila pasakos analogija, juk visgi pagrindinis knygos veikėjas yra ne jis vienas, o ir trys raudonplaukės moterys: Karen, Sara ir Džordana. Juk čia joms teks kovoti su kasdienėmis gyvenimo negandomis, bei su nauja ir net labai netolima grėsme. Štai viena buvo išsiskyrusi, gyveno viena, o savo darbe kiekvieną dieną pranešdavo pacientams, kad jie greitai mirs. Kita buvo netekusi vyro ir dukros, ką tik metė mokytojos darbą ir dabar kimšo į save degtinę bei raminamuosius. Na o trečia, trečia kentėjo nuo tėvų skyrybų ir jautėsi visų palikta bei pamiršta. Bet kas tai per rūpesčiai? Sakysit Jūs, ir greičiausiai būsite teisūs. Juk gauti mirtį nešantį laišką yra daug rimčiau.

Mūsų herojėms knygoje teks ištverti pirmąjį sukrėtimą gavus paslaptingą laišką, tada apgalvoti pirmuosius savo veiksmus, vyti šalin sapnus virtusius košmarais, drebėti nuo kiekvieno šešėlio lauke, ar net bandyti susisiekti vienai su kita.

Skaitydami romaną mes turėsime galimybę žvilgtelėti į žudiko, planuojančio žmogžudystes, mintis, bei pamatyti jo būsimų aukų, medžiojamų moterų išgyvenimus. Pirmiausia mes pamatome jų poreikį ieškoti pagalbos, tada norą slėptis ar net neigti įvykius, o galiausiai bandymą apsisaugoti.

Romanas nors ir parašytas su kvaila pasakos apie Raudonkepurę analogiją, man vis tiek pasirodė labai realistiškas. Aš gal pats ir nebūčiau taip rimtai pažiūrėjęs į kvailą anoniminį laišką su grasinimais susidoroti, tačiau veikėjas kankinantys košmarai ir išgąstis dėl bet kokio garso namuose, man pasirodė labai įtikinami. Net ir veikėjų noras labiau įsigilinti į pasakos apie Raudonkepurę motyvus man pasirodė labai logiškas.

Iš tikrųjų manau, kad šią knygą perskaičiusių žmonių nuomones bus galima suskirstyti į du tipus. Vieniems, tai bus tik kvaila pasaka su milijoną kartų pakartoto Didelio Pikto Vilko vardu, kitiems tai bus įtraukiantis ir nenuspėjamas trileris, parodysiantis, kaip žmonės tvarkosi su juos kankinančiomis baimėmis. Kažkas skaitydamas šį romaną nuobodžiaus, o kai kas ieškos būdų, kaip galėtų padėti persekiojamoms moterims laimėti šioje nelygioje kovoje. Kažkas galvos, kad knyga yra išties nuobodi ir užtęsta, o kai kam tai bus istorija su labai netikėta pabaiga. Aš negaliu pasakyti, kokia bus Jūsų nuomonė, tačiau galiu užtikrintai patvirtinti, kad rizikuoti bet kokiu atveju tikrai verta. Juk romanas yra labai realistiškas, o ir parašytas rafinuotai ir su užsidegimu.

„Ne tas žmogus“ ~ John Katzenbach

„Ne tas žmogus“ (John Katzenbach, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Skotas Frimenas – koledžo profesorius: išsilavinęs, racionalus, savo dukrą Ešlę mylintis tėvas. Dukters kambaryje rastas nepasirašytas meilės laiškas jam sukelia ne pasididžiavimą, kad Ešlė patinka vaikinams, o nepaaiškinamą siaubą. Ešlė Frimen – graži, linksma koledžo studentė, kurios veidas, balsas ir kūnas tiesiog pakerėjo Maiklą O’Konelį. Maiklas įsitikinęs, kad Ešlė – jo gyvenimo moteris ir kad niekas jos iš jo neatims.

O Ešlė lengvabūdiškai tiki, kad atsitiktinė pažintis ir vienintelė naktis su Maiklu tebuvo apmaudi klaida. Ji tiesiog nežino, ką gali gailesčio neturintis psichopatas Maiklas... Į pasimatymą su Ešle atėjusį studentą jis sumuša taip, kad šis tampa neįgalus. Geriausia Ešlės draugė patenka į mįslingą automobilio avariją. Nepadeda nei pinigai, kuriuos Ešlės tėvai sumokėjo Maiklui, naiviai tikėdamiesi taip atsikratyti maniako, nei privatus seklys. Siaubo kilpa aplink Ešlę ir visą jos šeimą veržiasi vis tvirčiau...

Džonas Kacenbachas – amerikiečių rašytojas, scenaristas, dviejų „Edgaro“ apdovanojimų nominantas, gerbiamas ir garsus detektyvinio žanro autorius, praeityje – teisminis žurnalistas. Žinių apie nusikaltimus, teisingumo sampratą ir žurnalistiką jis įgijo dirbdamas teismo korespondentu Naujajame Džersyje ir Majamyje. Jo sąskaitoje yra virš dvylikos romanų, iš kurių trys yra ekranizuoti kine. Autorius savo knygose meistriškai kuria psichologinės įtampos pritvinkusią atmosferą, neretai laužo įprastus detektyvinių romanų stereotipus. Jo kūrinyje „Ne tas žmogus“ yra iškeliami trys esminiai tėvystės klausimai – ką Jūs darytumėte, jeigu sužinotumėte, kad Jūsų dukra tapo persekiojimo objektu? Kiek toli Jūs nueitumėte, kad ją apsaugotumėte? Kokių priemonių imtumėtės?

Kai Skotas Frimenas pirmąsyk perskaitė laišką, kurį rado viršutiniame dukros komodos stalčiuje – suglamžytą, nukištą už senų baltų sportinių kojinių, – iškart suprato, kad kažkas mirs. To pojūčio jis nebūtų galėjęs tuoj pat apibūdinti, bet jis apėmė Skotą panašiai, kaip būtų apėmęs neišvengiamos nelaimės pojūtis, ir skleisdamas šaltį liko tūnoti giliai krūtinėje. Skotas negalėjo pasijudinti iš vietos. Jo akys dar ir dar kartą bėgo žodžiais, parašytais popieriaus lape: Niekas niekada negalėtų tavęs mylėti taip, kaip myliu aš. Niekas niekada taip ir nemylės. Mes sukurti vienas kitam, ir niekas mums nesukliudys. Ničniekas. Mudu būsime kartu amžinai, vienaip ar kitaip.

Kas tai? Vaikiškas meilės prisipažinimas, slapto gerbėjo eilės, ar kažkas žymiai rimtesnio? Tai jam nedavė ramybės. Juk jis tėvas, o jie amžinai nerimauja. Nervinasi. Jie pajėgia įsivaizduoti vien blogiausia. Štai kodėl jie yra tokie neprilygstamai nuobodūs ir mirtinai įkyrūs. Tačiau tai yra jų pareiga ir jie negali jos nepaisyti.

Pats Skotas tuo metu nemanė esąs neapdairus žmogus, be to, greitai nesupykdavo ir nebuvo linkęs daryti skubotų sprendimų. Kaskart, kai reikėdavo rinktis, jis apgalvodavo kiekvieną galimybę, išnagrinėdavo kiekvieną savo gyvenimo aspektą, tarsi tai būtų po mikroskopu apžiūrinėjama deimanto briauna. Jis buvo mokslininkas ir pagal savo darbo pobūdį, ir savo prigimtį. Plaukus nešiojo netvarkingai ilgus, kad primintų sau jaunystės laikus, mėgo vilkėti džinsais, gerokai apsitrynusiu velvetiniu sportinio kirpimo švarku su odos lopais ant alkūnių ir avėti sportbačiais. Kai oras būdavo tinkamas, dažnai bėgiodavo lauke, o ilgais Naujosios Anglijos žiemos vakarais bute mindavo bėgtakį. Skotas didžiavosi esąs dėstytojas, taigi kasdien žiūrėdamas į sausakimšą auditoriją galėjo jaustis kaip arogantiškas pramogų verslo atstovas. Jam labai patiko jo tyrimų sritis – istorija, tad kiekvieno rugsėjo laukdavo su entuziazmu ir beveik be cinizmo, būdingo daugeliui jo koledžo kolegų. Ir štai dabar jį baugino, kad kažkas gali tikėti laiške išsakytais jausmais. Akimirką jis dar bandė save įtikinti, kad elgiasi kvailai, kad pernelyg ja rūpinasi. Jo dukra Ešlė – nebe paauglė, ir galima sakyti, nebe studentė. Ji tuoj baigs meno istorijos bakalauro studijas Bostone, jau ruošiasi į magistratūrą ir gyvena savarankiškai. Bet nerimas vis skverbėsi gilyn. Jis iškart paskambino buvusiai žmonai Selei, bet ši nepastebėjo čia nieko ypatingo: matyt, ji turi slaptą gerbėją, ne daugiau. Ir visgi kaip laikas mums parodys, Skoto nerimas bus nebe pagrindo.

Blogą lemiantys ženklai bus keli. Visų pirma, tipas iš raštelio sunkiai sumuš Ešlės naująjį vaikiną. Dvidešimt ketverių metų magistratūros studentas kritinės būklės bus paguldytas į Masačusetso ligoninę. Kruviną jo kūną anksti ryte praeivis pastebės skersgatvyje tarp aliumininių šiukšlių dėžių. Vaikinas du mėnesius pragulės komoje, o po visų įvykių liks prikaustytas prie invalido vežimėlio. Vėliau seks suvytusių rožių vainikas priešais Ešlės duris, na o tada jos geriausia koledžo laikų draugė pateks į automobilio avariją iškart po to, kai pasidomės bičiulės meilės reikalais...

Daugiau man nelabai norisi kažką atskleisti, juk aš ir taip atpasakojau šeštadalį visos knygos siužeto, šeštadalį, kurį atėmiau iš Jūsų kaip koks beširdis vagis. Gindamasis pasakysiu, kad knygoje įvyks dar tikrai daug ko, tad intrigos ir netikėtų posūkių Jūs atrasite čia į valias.

Žymiai svarbiau yra paminėti, kad romanas yra išties labai realistiškas, o tai, kad jis yra pasakojamas skirtingų veikėjų akimis, tik dar labiau stiprino šį įspūdį. Veikėjų charakteriai čia bus perteikiami po truputį, kaip ir pridera tokio lygio rašytojui, kaip Džonas Kacenbachas. Pati istorija dėstoma nuosekliai ir pedantiškai detaliai, tarsi būtų paimta iš įdomaus žurnalistinio straipsnio, ar storos enciklopedijos.

Vienas įdomesnių knygos akcentų yra tas, kad čia mes randame pasakojimą pasakojime, mat pagrindinė siužeto linija karts nuo karto yra pertraukiama pašnekesiu tarp vyro ir moters, kuri ir pasakoja knygos istoriją savo pašnekovui. Jų dialogas mums leidžia pažvelgti į persekiojimo temą iš šalies, bei pamatyti, kaip persekiotojas Maiklas O’Konelis mokėsi ir ėjo link savo beprotybės.

Knygoje pasakojama apie tą vienintelę ir lemiamą klaidą, klaidą, po kurios pasaulis ima verstis aukštyn kojomis, o žmonių likimai atsiduria pavojuje. Tai meilės ir mirties istorija, papasakota puikaus ir gerbiamo rašytojo lūpomis. Kas jei ne Džonas Kacenbachas paims tokią klišinę obsesinės meilės istoriją ir sukurs tokį išties intriguojantį ir sudėtingą detektyvinį trilerį.

Temos aktualumas tiesiog pribloškia, mat šiame technologijų amžiuje, kai vis daugiau mūsų asmeninės informacijos atsiduria internete, galima nesunkiai persekioti kitą, bei būti persekiojamam pačiam apie tai net nenutuokiant. Na o blogiausia yra tai, kad nėra būdų nuo to apsisaugoti. Pabaigai leisiu Jums pamąstyti ir iškelti sau klausimą – „O ar mane kas nors persekioja?“.

„Kilnus tikslas“ ~ John Katzenbach

„Kilnus tikslas“ (John Katzenbach, 2007 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Mažame Pačiulos miestelyje, Eskambijos apygardoje žiauriai nužudyta visų mylima vienuolikmetė mergaitė. Auka – baltaodė, be to, miesto tarybos nario dukra. Įtariamasis – juodaodis. Robertas Erlas Fergiusonas pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas mirties bausme, tačiau savo kaltumą neigia.

Reporteris Metjus Kovartas, patikėjęs nuteistuoju, ima narplioti žiaurų nusikaltimą. Įtampa auga; svarbiausias klausimas lieka atviras iki paskutinio puslapio: ar tas, kuris sakosi esąs nekaltas, iš tiesų nepadarė žiauraus nusikaltimo? Ar Fergiusonas – nekaltai dėl savo odos spalvos nuteista auka, ar ypatingai gudrus ir negailestingas žmogžudys?

Džonas Kacenbachas – populiarus rašytojas, žinomas kriminalinių žurnalų „Miami Herald“ ir „Miami News“ žurnalistas. Jis yra parašęs virš dvylikos detektyvinių romanų, išverstų daugiau nei į dvidešimt kalbų, bei parduotų daugiau nei milijono kopijų tiražu. Trys jo romanai virto garsiais Holivudo filmais, įskaitant ir kūrinį „Kilnus tikslas“ (liet. pav. „Įtikinamas motyvas“), kuriame mes išvystame aktorių Šoną Konerį ir Lorensą Fišburną.

Kai kriminalinių kronikų žurnalistas Metjus Kovartas gauną laišką iš juodaodžio mirtininko laukiančio mirties bausmės įvykdymo ir sakančio, kad jis yra nekaltas, buvo rasinių prietarų ir policijos brutalumo auka, Metjus viską priima skeptiškai: „Visi jie nekalti ėriukai!“. Tačiau kuo labiau jis ima gilintis į bylos aplinkybes, tuo labiau tampa įsitikinęs, kad elektros kėdės laukia nekaltas žmogus. Kai Kovartas publikuoja savo tyrimų rezultatus ir ima garsiai kalbėti apie neteisybę prieš juodaodį, pastarasis išteisinamas. Nors atrodo, kad viskas ima stoti į savo vietas, iš tikrųjų, viskas tik prasideda...

Taigi knygos dėmesio centre atsidurs keli žmonės: žurnalistas Metjus Kovartas, kalinys Robertas Erlas Fergiusonas, bei detektyvai Tenis Braunas, Briusas Vilkoksas ir Andrėja Šeifer. Žurnalistas Metjus Kovartas buvo lengvai per gyvenimą einantis žmogus. Nepalankios aplinkybės ir nesėkmės buvo išlaisvinusios jį nuo didžiosios dalies neišvengiamai artėjančio viduramžio naštos. Skyrybos atplėšė žmoną ir vaiką, mirtis – tėvus. Jo draugai gyveno savo gyvenimus, nusakomus karjeromis, mažais vaikais, mokesčiais už mašinas ir įkeistą turtą. Tuo metu jo visuotinį gyvenimą sudarė retkarčiais pasitaikantys darbo vakarėliai ir pasišnekučiavimai parduotuvėje. Jis neturėjo mylimosios ir gerai nesuprato kodėl. Gyveno paprastame šeštajame dešimtmetyje statyto daugiaaukščio bute su vaizdu į įlanką, o jo asmeninius poreikius patenkindavo mankšta – kasdien dešimt kilometrų, nubėgami parku miesto centre, retkarčiais krepšinio varžybos Krikščioniškojoje vyrų jaunimo sąjungoje – ir darbas laikraštyje. Jis žinojo turįs nepaprastą laisvę, bet jaudinosi, kad nejunta beveik jokių regimų gyvenimo pėdsakų.

Ir štai vieną dieną pervertęs įprastus lankstinukus ir krūvą leidinių, politinių pareiškimų ir pasiūlymų, jis pamatė voką, kuris patraukė jo žvilgsnį. Vokas buvo plonas, baltas, su jo vardu, užrašytu stambiu šriftu didžiosiomis raidėmis. Jo viduje buvo laiškas prasidedantis žodžiais: „Gerbiamasis pone Kovartai, šiuo metu sėdžiu kalėjime ir laukiu mirties bausmės įvykdymo už nusikaltimą, kurio AŠ NEĮVYKDŽIAU“...

Na o viskas prasidėjo nuo to, kad juodaodis Robertas Erlas Fergiusonas 1987-ųjų metų gegužės ketvirtą dieną buvo ką tik grįžęs į savo senelės namus Pačiulos mieste, Eskambijos apygardoje. Čia jis svečiavosi keletą dienų, kai vieną dieną jį atvedė į šerifo biurą apklausti dėl žmogžudystės, įvykdytos už kelių mylių nuo senelės namų. Auka buvo baltaodė, jis juodaodis. Jį laikė be maisto ir vandens, neleido miegoti, trisdešimt šešias valandas neleido pasikalbėti su advokatu. Jį mušė ir visaip niekino. Jie sakė, kad jei jis prisipažins – viskas bus gerai. Kadangi jis buvo išsigandęs ir iškankintas – prisipažino. Bet jis nusikaltimo neįvykdė. Taip jis atsidūrė mirtininkų kameroje, kur šiuo metu laukė mirties bausmės įvykdymo, o jo vienintelė viltis dabar buvo žurnalistas Metjus Kovartas, landus tipas, neįpratęs mesti darbo, net jei šis ir atrodydavo iš pažiūros painus ir sudėtingas.

Viską patikrinti ir išsiaiškinti apsiima mano jau minėtas vienišas redakcijos vilkas Metjus Kovartas. Žmogus, kankinamas vienatvės, naktinių košmarų, bei gailesčio sau, mat jis nedalyvaudavo savo dukros kasdienybėje, o žmona jį paliko ir dabar laukėsi vaiko su kitu vyru.

Viskas prasidės daugelio skaitytojų pamėgtame kurortiniame mieste Majamyje. Žinoma, Džonas Kacenbachas nebūtų išskirtinis rašytojas, jei nesumanytų šį miestą parodyti kiek kitokį. Jis vaizduoja jį atvėsusį, netgi šaltą, dėl ko visi ėjo iš proto. Juk čia niekas neturėjo žieminių drabužių, namai buvo nešildomi, tad visi drebėjo ir po truputį kvaišo, laukdami vėl grįžtančio atšilimo. Vėliau veiksmas persikels į Pačiulos miestelį, Eskambijos apygardoje. Tai taip vadinamas Naujųjų pietų valstijų miestelis, kuriame yra ir naujų idėjų, bet daug ir senų. Kadaise tai buvo kaimo vietovė su daugybe mažų ūkių, išsibarsčiusių ant kalnų šlaitų, atskirtų tankiais, krūmynų prižėlusiais pušynais, susiraizgiusiais ir susisukusiais aukštais uosiais ir vynuogienojais. Bet prieš keletą metų, kaip ir daugumą pietinių valstijų, ją užgriuvo statybos ir buvusios kaimo žemės virto priemiesčiais, nes išsiplėtė didžiausias valstijos miestas – uostamiestis Pensakola. Dalis veiksmo vyks ir Niuarke, Naujajame Džersyje, bet apie jį aš leisiu Jums patiems perskaityti.

Na o viską vainikuoti reikėtų paklausus Jūsų, ar tikrai manote, kad štai tokio paprasto siužeto neužteks parašyti gerai ir įdomiai istorijai. Jei taip, tada Jūs busite ir vėl eilinį kartą neteisūs. Juk Džonas Kacenbachas yra puikus psichologinių detektyvų rašytojas, pasižymintis primityviais, tačiau neeiliniais siužetais. Jo knygų idėjos yra labai paprastos, beveik kaip daugyba iš dviejų, tačiau iš tikrųjų jos slepia savyje žymiai daugiau sluoksnių, žymiai sudėtingesnius žmonių likimus ir jų neeilinę kasdienybę.

Skaitydami knygą mes turėsime galimybę pažvelgti kaip Metjus ims interviu iš mirtininko kalėjime, kaip jis lankysis Pačiulos miestelyje kalbindamas vietinius gyventojus, kaip žvalgysis nusikaltimo vietoje, ieškos nusikaltimo įrankio, ar taps naujos žmogžudystės liudininku.

Nors aš save nelaikau rašytojo Džono Kacenbacho fanu, o ir jo knygų nesu skaitęs labai daug, tačiau po šios knygos galiu drąsiai tvirtinti, kad juo tikrai tapsiu. Kūrinys man pasirodė labai vykęs. Skaitydamas jį aš visai neskubėjau, tarsi būčiau padaręs visus dienos darbus ir dabar mano vienintelis tikslas būtų kartu su knygos veikėjais išgyventi juos kankinančias problemas. Vienas įdomesnių knygos akcentų yra ir tas, kad čia mes turime galimybę į nusikaltimą pažvelgti žurnalisto, o ne advokato ar policininko akimis. Tas buvo kiek neįprasta, tačiau mano palankumo sulaukė iš karto. Knygoje kalbama apie spaudos galią, apie teismus ir teisingumą, tačiau ji neprimena Džono Grišemo darbus, dėl ko žmonės nemėgstantys teisinių trilerių gali ją rinktis drąsiai. Veiksmas čia rutuliojasi gan lėtai, tačiau kiekvienas naujas skyrelis man buvo tarsi saldus desertas prieš vis augančią kulminaciją.

Nors man iš pradžių nekilo klausimų dėl vaikino kaltės (gal aš esu per daug naivus), tačiau rašytojas išties sumaniai klaidino skaitytoją, dėl ko buvo sunku atskirti, kas sako tiesą, o kas meluoja. Išklausius Fergiusono pasakojimą norėjosi tikėti juo, tačiau policininkų ir šeimos narių pasakojimas buvo ne ką mažiau įtikinamas. Aš pats asmeniškai buvau susidaręs tam tikrą schemą, kuri man leido manyti, kad tikrasis nusikaltėlis turėtų būti mirusiosios pažįstamas. Visgi šioje vietoje rašytojas pasiūlo savo kaltininką, baisų tipą su ilgu padarytų nusikaltimų sąrašu, kas mane visiškai sutrikdė. Nebuvau iki galo tikras, ar jis iš tikrųjų yra tas žmogus, kurio visi ieško, ar jis tik apsimetėlis, norintis padėti išteisinti tikrąjį žudiką.

Vieną ką tikrai norisi pridurti, kad jei manote, kad skaitydami šią knygą jau viską žinote ir nėra kuo Jus nustebinti, būsite eilinį kartą suklaidinti. Atrodo viskas čia aišku kaip visada, tačiau, žiūrėk, įvyksta kažkas nenumatyta, ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Nekalti tampa kaltais, o kalti – nekaltais. Juk ne veltui Holivudas čia įžvelgė kažką įdomaus ir nusprendė „susukti“ filmą, pastatytą pagal šį rašytojo romaną. O romanas išties vertas ekranizacijos.

„Pamišėlio istorija“ ~ John Katzenbach

„Pamišėlio istorija“ (John Katzenbach, 2006 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Prieš dvidešimt metų Francis Petrelis į psichiatrijos kliniką pateko ne savo valia. Klinika po kurio laiko buvo uždaryta dėl paslaptingų žmogžudysčių serijos, o balsai, nuolat aidintys Francio galvoje, neduoda jam ramybės iki šiol. Prisimindamas jį traumavusius ir vis dar tebegąsdinančius įvykius, Francis ima pieštuką ir ant savo kambario sienų pradeda aprašinėti šiurpią klinikoje nutikusią dramą.

Kas buvo paslaptingasis Angelas, pasėjęs mirtį ir siaubą tarp pamišėlių? Egzistavo jis iš tiesų – ar tebuvo Francio vaizduotės vaisius? Spalvingi, ryškūs, ilgai atmintyje išliekantys pacientų charakteriai, gydytojas, įsitikinęs savo teisumu, sukrečianti psichiatrijos ligoninės kasdienybė, tapusi gyvenimo norma joje esantiems, prokurorė, siekianti surasti žudiką, kurio buvimu niekas netiki – visa tai kuria sceną, kurioje vyksta įtampos kupinas ir šiurpą keliantis trilerio veiksmas.

Naujausias Johno Katzenbacho trileris priverčia nepaliaujamai sekti įvykius ir klaidžioti Francio prisiminimų labirintais, nepaleidžiant iš rankų knygos nei minutei.

Jis buvo pamišėlis, girdintis balsus ir geriantis gausybę vaistų, kad juos nutildytų. Jis gyveno vieno kambario bute, už kurį mokėjo valstybė. Dėvėjo jis drabužius gautus iš Gelbėjimo armijos, o šildymo ir elektros sąskaitas prižiūrėjo jo jaunesniosios seserys, gyvenančios už poros miestelių. Jis buvo labai pastabus, tad kasdien žingsniuodamas po miestelį pastebėdavo daug mažų detalių, kaip kad, kas su kaimyne užmezgė romaniūkštį, ką paliko vyras, kas per daug geria, ar muša savo vaikus. Jis netgi pastebėdavo atidarytas fabriko duris kada jos turėdavo būti uždarytos, įsimindavo dviratininką numušusio automobilio numerius, ar pastebėdavo seksualinį priekabiautoją prie vaikų aikštelės pirmiau už visus kitus. Jis buvo Francis K. Petrelis, žmogus, balansuojantis ant sveiko proto kraštelio.

Ir štai vieną dieną jis gauną laišką, kuriame sakoma, kad psichiatrinė ligoninė, kurioje jis buvo ilgą laiką gydomas yra griaunama ir jis kviečiamas atvykti į posėdį „Tikra patirtis ligoninėje“. Ten jis sutinka Napoleoną, vyrą su kuriuo anuomet gulėjo ligoninėje. Šis jam pasiūlo užrašyti viską ką jis patyrė gydymo metais, pradedant nuo to momento, kaip jis būdamas dvidešimt vienerių metų atvyko į Valstybinę Vakarų ligoninę...

Taigi, jau visai netrukus mes išgirstame liūdną, daug sielvarto ir baugių nutikimų pilną istoriją, įvykusių vienoje Naujosios Anglijos ligoninių. Visų pirma, mes sužinome, kaip Francis gavo „paukštelio“ pravardę, kaip jis pirmą kartą pamatė bendrabučio stiliaus miegamuosius, kaip jis išvydo visus tuos uždarytus, tačiau neįkalintus; apribotus, bet nesurakintus žmones. Tai buvo įvairaus amžiaus ir ūgio, pasišiaušusiais plaukais ir ilgomis barzdomis individai, paklaikusiomis akimis ar apsiblaususiais žvilgsniais. Čia buvo pusė tuzino Jėzų ar bent žmogelių, kurie teigė, kad gali tiesiogiai su Juo bendrauti. Gyveno vienas Mahometas, pora Džordžų Vašingtonų, keletas kitų žmogelių išties nepavojingų, tačiau visur matančių Šėtoną. Vieni žmonės buvo apsėsti mikrobų baimės, kiti tikėjo, kad per audrą kiekvienas žaibas taikosi tiesiai į juos. Viskas čia atrodė truputį padrika ir nederėjo tarpusavyje, o žmogui iš išorės, galbūt, net kėlė juoką. Tačiau svarbiausia ką kiekvienas čia atvykęs netrukus suprasdavo – niekas iš tiesų nesistengė, kad tau pagerėtų, niekas išties neketino padėti tau grįžti namo.

Galiausiai mes sužinome apie ligoninę nusiaubusius baugius nutikimus, prasidėjusios vienos iš seselių nužudymu. Ji gulėjo sandėliuke, išrengta ir papjauta. Didžiulė, žiojinti juodai raudina žaizda buvo atėmusi jai gyvybę per kelias sekundes. Netrukus vieną mirtį pakeitė kita, o tada dar kita. Tai buvo žudiko, pasivadinusio „angelo“ vardu darbas, žudiko, nusprendusio išvaduoti ligonius nuo juos supančio blogio...

Jeigu manote, kad tokio siužeto neužteks parašyti gerai knygai, Jūs dar nesate susidūrę su rašytoju Džonu Kacenbachu. Jis ne tik, kad parodys mums uždraustus ir nuo visuomenės akių paslėptus psichiatrinės ligoninės užkaborius, bet ir žengs dar toliau, parodydamas, kad visi tie paprastų žmonių įsivaizduojami dalykai apie bepročių namus, gali būti dar baisesni, dar tamsesni. Juk čia saugomi pavojingiausi šalies ligoniai, tad tik laiko klausimas, kada įstaigos personalas padarys klaidą ir viskas ims slysti iš po rankų. Na o tuomet beliks tik apsispręsti, ar mes iš tisų norime išgirsti visą tą tiesą, slypinčią už grotomis dengtų langų ir porolonu muštų sienų. Klausimas – ar tikrai tai galėjo įvykti tikrovėje? Mums dar ilgai neduos ramybės. Juk visą istoriją mums papasakos žmogus, toks pat pamišęs, kaip ir jo pasakojama istorija.
„Pamišėlio istorija“ yra beprotiška knyga parašyta vieno ryškiausių amerikiečių psichologinio trilerio meistrų – Džono Kacenbacho. Žmogaus, žinių apie nusikaltimus, teisingumo sampratą ir rašymo įgūdžius įgijusio dirbant teismo korespondentu Naujajame Džersyje ir Majamyje. Su jo kūryba aš susipažinau pakankamai neseniai, tačiau likau stipriai sudomintas. Tai rašytojas, pasižymintis unikaliais knygų siužetais ir įtemptu rašymo stiliumi. Skaitydami jo psichologinius romanus mes neturėsime kada ilsėtis, nes kiekvienas naujas knygos skyrelis bus be galo nenuspėjamas ir intriguojantis. Romanas „Pamišėlio istorija“ ne tik, kad atitiks visus šiuos kriterijus, bet, greičiausiai, netgi taps vienu įsimintiniausiu Jūsų šiemet skaitytu kūriniu.

Kas gali būti baisiau už psichiatrinę ligoninę? Kas gali būti baisiau už čia siaučiantį serijinį žudiką? Tai tie klausimai, kurie vilios skaitytoją lyg magnetas, o siaubas kurie jie neš, neleis jam padėti knygos ilgam. Skaitydami knygą Jūs patirsite daug emocijų, kurios neleis Jums užmigti iki pat vidunakčio. Aš pats tą patyriau, bet buvau įbaugintas ne tiek žiaurių aprašymų, kuriais mus dažnai baugina kiti rašytojai, kiek visos tos netradicinės aplinkos ir nežinomybės laukiančios už kito ligoninės posūkio. Jei ir Jūs norite sužinoti visą tiesą apie žmogaus pasąmonės gelmes, jei ir Jūs norite perprasti kitų žmonių prigimtį ir jausmus, jei ir Jūs galvojate, kad išaušo laikas sužinoti tiesą apie psichiatrinių ligoninių darbo ypatumus, tad šis romanas yra kaip tik Jums. Na o įdomiausia žinote kas? Kad ir tarp bepročių atsiranda žmogus, savotiškas detektyvas, norintis įminti visus šiuos nusikaltimus ir išaiškinti tiesą. Žinoma, mes čia atrasime ir tradicinį tyrėją, tad stipri policinė linija nebus pamiršta ir šiame kūrinyje. Intelektualūs dialogai ir įkalčių rinkimas bus du pagrindiniai šio romano elementai, priversiantys Jus skintis per puslapius nesekant jų numerių.

„Profesorius“ ~ John Katzenbach

„Profesorius“ (John Katzenbach, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Dešimtoji J. Katzenbacho knyga „Profesorius“ – dar vienas įtampos kupinas trileris. Meistriškai parašytas, garantuojantis bemieges naktis ir krūpčiojimą, išgirdus bet kokį krebždesį. Tačiau drauge tai ir knyga, kelianti klausimus: kuo galime iš tiesų pasikliauti, kas yra tikra, o kas – tik mūsų fantazijos padarinys?

Su šiais klausimais susiduria du žmonės: psichologijos profesorius, vienišas pensininkas, kuriam diagnozuota senatvinė demencija, ir Dženiferė, kaimynystėje gyvenanti paauglė. Du vieniši žmonės, turintys nedaug ką bendra. Tik vienatvę. Realybėje nesusigaudantis vyras ir mergina iš tiesų yra puikūs kandidatai tapti aukomis. Šikart – iškrypėliškus žaidimus žaidžiančios porelės, vyro ir moters, pagrobusių Dženiferę, kad paverstų ją žiauraus internetinio žaidimo heroje. Žaidimo, kuris jau baigėsi trijų merginų mirtimi...

Tačiau Dženiferė, kankinama pagrobėjų, turi netikėtą šansą išsigelbėti. Tik ar jai pavyks? Johnas Katzenbachas romane meistriškai augina įtampą, kuriamą iš aukos, kankintojų ir profesoriaus pasakojimų, trindamas ribą tarp žiaurios realybės ir fikcijos bei vesdamas skaitytoją prie netikėtos atomazgos.

Išties puikus trileris parašytas puikaus rašytojo. Pagrindiniais knygos herojais tampa paauglė Dženiferė ir psichologijos profesorius Adrianas. Abu tokie pat vieniši, abu tokie pat komplikuoti. Dženiferės tėvas miręs nuo vėžio, motina inkščianti kalė, o būsimas patėvis išvis kažkoks iškrypėlis. Draugų ji neturėjo, o dienos buvo virtusios kasdienybe. Kad viskas nevirstu nesibaigiančiu košmaru iš kurio nėra išeities, mergaitė nusprendė pabėgti iš namų. Deja einant keliu su užsibrėžtu planu galvoje, ją pagrobė du iškrypę internetinio realybės šou-žaidimo kūrėjai. Greičiausiai mergaitė taip ir būtų dingusi, o policijos ataskaitoje užfiksuota, kaip pabėgėlė iš namų, jei vienišas pensininkas nebūtų pastebėjęs jos pagrobimo. Šiam tik prieš kelias valandas buvo diagnozuota reta liga – demencija su Levio kūneliais. Nuo ko jį kankina stiprios haliucinacijos. Liga greitai progresuoja, kol žmogus prarandama aplinkos suvokimą ir atmintį. Deja profesorius nusprendžia taip lengvai nepasiduoti ir pirmiau surasti mergaitę.

Kiek teko skaityti įvairių nuomonių, tai knyga įvertinta labai skirtingai. Vieniems patiko labiau, kitiems mažiau. Tikri Katzenbach fanai sako, kad knyga per skysta, kiti kad tiesiog puiki. Man ji patiko dėl kelių priežasčių. Visu pirma dėl paties siužeto. Tema apie slaptą internetinį šou tikrai nėra nauja ir yra panaudota ne viename filme ar seriale. Nuo filmų su Švarcnegeriu iki serialų, kaip „Beveik Žmogus“. Tačiau kaip bebūtų, tema puikiausiai pasiteisino ir knygoje.

Herojai įtikinami, visai kaip ir įkalinimo scenos. Skaitydamas net pats jaučiausi lyg būčiau viso to šou dalyvis, nuo ko apimdavo įvairūs jausmai. Nuo pasibjaurėjimo iki gėdos jausmo. Vis pagalvodavau, kad iškrypimams ribų tikrai nėra, o iškrypėlių netrūksta. Pedofilas Vulfas puikiausiai visa tai savyje įkūnija. Apskritai herojai parinkti labai įdomūs, įkūnijantys tiek geriausias, tiek blogiausias žmogaus savybes. Pagrobėjai, kartu su Vulfu įkūnijo viską kas iškrypę šiame pasaulyje, kai tuo metu profesorius Adrianas įkūnijo tokias žmogaus savybes kaip drąsa, pasiryžimas, draugystė, užuojauta, meilė, nuoširdumas ir kt. Tad į knygą nereikėtų žiūrėti vien tik kaip į kažkokį sadistinį žaidimą, mūsų iškrypusiems norams išpildyti.

Taip pat patiko ir pats rašymo stilius, kuris man labai priminė naudojamą skandinaviškuose detektyvuose. Veiksmas pateikiamas skirtingų veikėjų akimis, o būtent profesoriaus, aukos, nusikaltėlių, policininkės. Skaitantiems greitai, knyga pasirodys greito tempo, skaitantiems lėtai – atvirkščiai. Asmeniškai aš tikrai nenuobodžiavau, nors kartais norėdavo peršokti keliais lapais į priekį, kad sužinočiau, kaip įvykiai klostysis toliau. Rašytojas meistriškai manipuliuoja skaitytoju, čia įtraukdamas labiau, čia mažiau, kas tikrai stipriai tampė nervus.

Knygos pabaiga išties jaudinanti ir spaudžianti ašarą. Teko skaityti atsiliepimų, kad vieniems ji pasirodė liūdna ir nelaiminga, kai aš pasakyčiau, kad ji kitokia ir negalėjo būti. Po blogų dalykų, anksčiau ar vėliau vis vien ateina atpildas. Gaila tik va profesoriaus.

„Analitikas“ ~ John Katzenbach

„Analitikas“ (John Katzenbach, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Daktaras Frederikas Starksas – pilkas vienišas žmogelis, visą gyvenimą pradirbęs psichoanalitiku, o po žmonos mirties beveik visiškai atsiribojęs nuo išorinio pasaulio. Per savo penkiasdešimt trečiąjį gimtadienį jis netikėtai gauna laišką, ir viskas staiga pasikeičia. Gerajam daktarui gresia kerštas už nusikaltimą, kurio jis nė neatsimena padaręs. Jis priverstas rinktis: nusižudyti iškart arba žaisti žaidimą, kurį pralošus, pasirinkimas bus dar baisesnis. Ar išdrįs daktaras paaukoti savo gyvybę, kad išgelbėtų kitą visai niekuo dėtą žmogų?

Bet daktaras Rikis, pasirodo, ne iš kelmo spirtas. Žaidimą jis pasiryžęs laimėti. Ir sužinoti visą tiesą.

Viena ilgiausiai mano kada nors skaitytų knygų. Buvau paėmęs skaityti, vėliau atidėjęs į šalį, nes pradėjau skaityti apie Džeimsą Bondą rusų kalbą, vėliau grįžau ir tęsiau skaitymą. Iš tikrųjų taip ilgai skaičiau ne dėl to, kad knyga neįdomi, gal labiau dėl siužeto, kuris man pasirodė kiek jau girdėtas. Neseniai skaičiau Sidnio Šeldono kūrinį „Veidas be kaukės“. Ten buvo rašoma, kaip kažkas kėsinasi į psichoterapeuto gyvybę. Šioje knygoje kažkas panašaus, tik vietoj kėsinimosi, bandoma privesti daktarą prie savižudybės. Dėl šio panašumo nebuvau iš karto „užkabintas“ ir dėl to vis atidėliojau skaitymą. Na bet vėliau, su kiekvienu nauju puslapiu, po truputį įsibėgėjau. Lyginant su Sidnio Šeldono knyga, tai Džonas Kacenbachas labiau išplėtojo visą tą pasikėsinimo temą. Čia žiūrėk bandoma įbauginti daktaro Frederiko Starkso, trumpai Rikio, giminaičius, čia nužudomas vienas iš jo pacientų, čia kažkas jam nesant apsilanko jo namuose, įsilaužiama į daktaro banko sąskaitas ir pan. Buvo įdomu skaityti, kaip į visą tai reaguoja pats knygos herojus, kaip jis bando nepamesti galvos. Man labai patiko rašytojo sukurtas daktaro portretas, pasirodė labai tikroviškas ir žmogiškas. Lygiai toks pat buvo ir Sidnio Šeldono romane. Negi tie psichoanalitikai tokie nuspėjamai ir lengvai aprašomi, ar čia rašytojai turi ir šiek tiek psichoanalitiko gebėjimų? Čia klausimas pamąstymui. Na o knyga pasirodė pakankamai įdomi, ypač ta dalis, kaip Rikis bando sukurti naują tapatybę ir sumedžioti savo sugriuvusio gyvenimo kaltininką. Perskaitęs šią knygą jaučiuosi lygiai taip pat, kaip įveikęs kokį Džono Grišemo kūrinį. Jaučiuosi lyg kažką didelio padaręs ar kalnus nuvertęs. Manau ateity dar būtinai skaitysiu ir kitus šio rašytojo kūrinius, juolab, kad jei neklystu, turiu dar berods dvi knygas elektroniniu formatu.