Mažame Pačiulos miestelyje, Eskambijos apygardoje žiauriai nužudyta visų mylima vienuolikmetė mergaitė. Auka – baltaodė, be to, miesto tarybos nario dukra. Įtariamasis – juodaodis. Robertas Erlas Fergiusonas pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas mirties bausme, tačiau savo kaltumą neigia.
Reporteris Metjus Kovartas, patikėjęs nuteistuoju, ima narplioti žiaurų nusikaltimą. Įtampa auga; svarbiausias klausimas lieka atviras iki paskutinio puslapio: ar tas, kuris sakosi esąs nekaltas, iš tiesų nepadarė žiauraus nusikaltimo? Ar Fergiusonas – nekaltai dėl savo odos spalvos nuteista auka, ar ypatingai gudrus ir negailestingas žmogžudys?
Džonas Kacenbachas – populiarus rašytojas, žinomas kriminalinių žurnalų „Miami Herald“ ir „Miami News“ žurnalistas. Jis yra parašęs virš dvylikos detektyvinių romanų, išverstų daugiau nei į dvidešimt kalbų, bei parduotų daugiau nei milijono kopijų tiražu. Trys jo romanai virto garsiais Holivudo filmais, įskaitant ir kūrinį „Kilnus tikslas“ (liet. pav. „Įtikinamas motyvas“), kuriame mes išvystame aktorių Šoną Konerį ir Lorensą Fišburną.
Kai kriminalinių kronikų žurnalistas Metjus Kovartas gauną laišką iš juodaodžio mirtininko laukiančio mirties bausmės įvykdymo ir sakančio, kad jis yra nekaltas, buvo rasinių prietarų ir policijos brutalumo auka, Metjus viską priima skeptiškai: „Visi jie nekalti ėriukai!“. Tačiau kuo labiau jis ima gilintis į bylos aplinkybes, tuo labiau tampa įsitikinęs, kad elektros kėdės laukia nekaltas žmogus. Kai Kovartas publikuoja savo tyrimų rezultatus ir ima garsiai kalbėti apie neteisybę prieš juodaodį, pastarasis išteisinamas. Nors atrodo, kad viskas ima stoti į savo vietas, iš tikrųjų, viskas tik prasideda...
Taigi knygos dėmesio centre atsidurs keli žmonės: žurnalistas Metjus Kovartas, kalinys Robertas Erlas Fergiusonas, bei detektyvai Tenis Braunas, Briusas Vilkoksas ir Andrėja Šeifer. Žurnalistas Metjus Kovartas buvo lengvai per gyvenimą einantis žmogus. Nepalankios aplinkybės ir nesėkmės buvo išlaisvinusios jį nuo didžiosios dalies neišvengiamai artėjančio viduramžio naštos. Skyrybos atplėšė žmoną ir vaiką, mirtis – tėvus. Jo draugai gyveno savo gyvenimus, nusakomus karjeromis, mažais vaikais, mokesčiais už mašinas ir įkeistą turtą. Tuo metu jo visuotinį gyvenimą sudarė retkarčiais pasitaikantys darbo vakarėliai ir pasišnekučiavimai parduotuvėje. Jis neturėjo mylimosios ir gerai nesuprato kodėl. Gyveno paprastame šeštajame dešimtmetyje statyto daugiaaukščio bute su vaizdu į įlanką, o jo asmeninius poreikius patenkindavo mankšta – kasdien dešimt kilometrų, nubėgami parku miesto centre, retkarčiais krepšinio varžybos Krikščioniškojoje vyrų jaunimo sąjungoje – ir darbas laikraštyje. Jis žinojo turįs nepaprastą laisvę, bet jaudinosi, kad nejunta beveik jokių regimų gyvenimo pėdsakų.
Ir štai vieną dieną pervertęs įprastus lankstinukus ir krūvą leidinių, politinių pareiškimų ir pasiūlymų, jis pamatė voką, kuris patraukė jo žvilgsnį. Vokas buvo plonas, baltas, su jo vardu, užrašytu stambiu šriftu didžiosiomis raidėmis. Jo viduje buvo laiškas prasidedantis žodžiais: „Gerbiamasis pone Kovartai, šiuo metu sėdžiu kalėjime ir laukiu mirties bausmės įvykdymo už nusikaltimą, kurio AŠ NEĮVYKDŽIAU“...
Na o viskas prasidėjo nuo to, kad juodaodis Robertas Erlas Fergiusonas 1987-ųjų metų gegužės ketvirtą dieną buvo ką tik grįžęs į savo senelės namus Pačiulos mieste, Eskambijos apygardoje. Čia jis svečiavosi keletą dienų, kai vieną dieną jį atvedė į šerifo biurą apklausti dėl žmogžudystės, įvykdytos už kelių mylių nuo senelės namų. Auka buvo baltaodė, jis juodaodis. Jį laikė be maisto ir vandens, neleido miegoti, trisdešimt šešias valandas neleido pasikalbėti su advokatu. Jį mušė ir visaip niekino. Jie sakė, kad jei jis prisipažins – viskas bus gerai. Kadangi jis buvo išsigandęs ir iškankintas – prisipažino. Bet jis nusikaltimo neįvykdė. Taip jis atsidūrė mirtininkų kameroje, kur šiuo metu laukė mirties bausmės įvykdymo, o jo vienintelė viltis dabar buvo žurnalistas Metjus Kovartas, landus tipas, neįpratęs mesti darbo, net jei šis ir atrodydavo iš pažiūros painus ir sudėtingas.
Viską patikrinti ir išsiaiškinti apsiima mano jau minėtas vienišas redakcijos vilkas Metjus Kovartas. Žmogus, kankinamas vienatvės, naktinių košmarų, bei gailesčio sau, mat jis nedalyvaudavo savo dukros kasdienybėje, o žmona jį paliko ir dabar laukėsi vaiko su kitu vyru.
Viskas prasidės daugelio skaitytojų pamėgtame kurortiniame mieste Majamyje. Žinoma, Džonas Kacenbachas nebūtų išskirtinis rašytojas, jei nesumanytų šį miestą parodyti kiek kitokį. Jis vaizduoja jį atvėsusį, netgi šaltą, dėl ko visi ėjo iš proto. Juk čia niekas neturėjo žieminių drabužių, namai buvo nešildomi, tad visi drebėjo ir po truputį kvaišo, laukdami vėl grįžtančio atšilimo. Vėliau veiksmas persikels į Pačiulos miestelį, Eskambijos apygardoje. Tai taip vadinamas Naujųjų pietų valstijų miestelis, kuriame yra ir naujų idėjų, bet daug ir senų. Kadaise tai buvo kaimo vietovė su daugybe mažų ūkių, išsibarsčiusių ant kalnų šlaitų, atskirtų tankiais, krūmynų prižėlusiais pušynais, susiraizgiusiais ir susisukusiais aukštais uosiais ir vynuogienojais. Bet prieš keletą metų, kaip ir daugumą pietinių valstijų, ją užgriuvo statybos ir buvusios kaimo žemės virto priemiesčiais, nes išsiplėtė didžiausias valstijos miestas – uostamiestis Pensakola. Dalis veiksmo vyks ir Niuarke, Naujajame Džersyje, bet apie jį aš leisiu Jums patiems perskaityti.
Na o viską vainikuoti reikėtų paklausus Jūsų, ar tikrai manote, kad štai tokio paprasto siužeto neužteks parašyti gerai ir įdomiai istorijai. Jei taip, tada Jūs busite ir vėl eilinį kartą neteisūs. Juk Džonas Kacenbachas yra puikus psichologinių detektyvų rašytojas, pasižymintis primityviais, tačiau neeiliniais siužetais. Jo knygų idėjos yra labai paprastos, beveik kaip daugyba iš dviejų, tačiau iš tikrųjų jos slepia savyje žymiai daugiau sluoksnių, žymiai sudėtingesnius žmonių likimus ir jų neeilinę kasdienybę.
Skaitydami knygą mes turėsime galimybę pažvelgti kaip Metjus ims interviu iš mirtininko kalėjime, kaip jis lankysis Pačiulos miestelyje kalbindamas vietinius gyventojus, kaip žvalgysis nusikaltimo vietoje, ieškos nusikaltimo įrankio, ar taps naujos žmogžudystės liudininku.
Nors aš save nelaikau rašytojo Džono Kacenbacho fanu, o ir jo knygų nesu skaitęs labai daug, tačiau po šios knygos galiu drąsiai tvirtinti, kad juo tikrai tapsiu. Kūrinys man pasirodė labai vykęs. Skaitydamas jį aš visai neskubėjau, tarsi būčiau padaręs visus dienos darbus ir dabar mano vienintelis tikslas būtų kartu su knygos veikėjais išgyventi juos kankinančias problemas. Vienas įdomesnių knygos akcentų yra ir tas, kad čia mes turime galimybę į nusikaltimą pažvelgti žurnalisto, o ne advokato ar policininko akimis. Tas buvo kiek neįprasta, tačiau mano palankumo sulaukė iš karto. Knygoje kalbama apie spaudos galią, apie teismus ir teisingumą, tačiau ji neprimena Džono Grišemo darbus, dėl ko žmonės nemėgstantys teisinių trilerių gali ją rinktis drąsiai. Veiksmas čia rutuliojasi gan lėtai, tačiau kiekvienas naujas skyrelis man buvo tarsi saldus desertas prieš vis augančią kulminaciją.
Nors man iš pradžių nekilo klausimų dėl vaikino kaltės (gal aš esu per daug naivus), tačiau rašytojas išties sumaniai klaidino skaitytoją, dėl ko buvo sunku atskirti, kas sako tiesą, o kas meluoja. Išklausius Fergiusono pasakojimą norėjosi tikėti juo, tačiau policininkų ir šeimos narių pasakojimas buvo ne ką mažiau įtikinamas. Aš pats asmeniškai buvau susidaręs tam tikrą schemą, kuri man leido manyti, kad tikrasis nusikaltėlis turėtų būti mirusiosios pažįstamas. Visgi šioje vietoje rašytojas pasiūlo savo kaltininką, baisų tipą su ilgu padarytų nusikaltimų sąrašu, kas mane visiškai sutrikdė. Nebuvau iki galo tikras, ar jis iš tikrųjų yra tas žmogus, kurio visi ieško, ar jis tik apsimetėlis, norintis padėti išteisinti tikrąjį žudiką.
Vieną ką tikrai norisi pridurti, kad jei manote, kad skaitydami šią knygą jau viską žinote ir nėra kuo Jus nustebinti, būsite eilinį kartą suklaidinti. Atrodo viskas čia aišku kaip visada, tačiau, žiūrėk, įvyksta kažkas nenumatyta, ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Nekalti tampa kaltais, o kalti – nekaltais. Juk ne veltui Holivudas čia įžvelgė kažką įdomaus ir nusprendė „susukti“ filmą, pastatytą pagal šį rašytojo romaną. O romanas išties vertas ekranizacijos.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą