„Peris Meisonas ir piktas liudytojas“ ~ Erlis Stenlis Gardneris

„Peris Meisonas ir piktas liudytojas“ (Erlis Stenlis Gardneris, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Apsakymas buvo spausdinamas „Rankas aukštyn“ Nr. 1(5) 1991 m.

Žymus amerikiečių detektyvinių romanų, apysakų bei apsakymų meistras Erlis Stenlis Gardneris (1889-1970) savo literatūrinę veiklą pradėjo 1923 metais. Jam, kaip ir D. Hametui, nereikėjo išgalvoti painių siužetų, drąsių herojų žygdarbių, kurie vienaip ar kitaip sudomintų skaitytoją... Jam, kaip teisininkui, su nusikaltėlių pasauliu tekdavo susidurti kasdien. Savo pirmiesiems apsakymų siužetams jis medžiagą sėmė iš savo – advokato – patirties. Gardnerio kūriniuose vaizdžiai atsiskleidžia Amerikos didmiesčių gyvenimas – ne tik turtingas, puošnus, visko pertekęs, bei ir šių didmiesčių dugnas, su vien jam težinomu margu nusikaltėlių pasauliu... Pirmoji šio įdomaus ir talentingo rašytojo apysaka „Aksominių nagelių byla“ (beje, žinoma ir lietuvių skaitytojams) pasirodė 1933 metais. Ji iškart susilaukė plataus pripažinimo. Per ketvirtį amžiaus E. Gardneris parašė 88 knygas, kurios dabar žinomos visame pasaulyje, leidžiamos milijoniniais tiražais. Gardnerio kūrinius galime drąsiai statyti į vieną eilę su D. Hameto, R. Čandierio, R. Stauto, R. Makdonaldo, V. Folknerio ir kitų plačiai pripažintų detektyvo meistrų kūryba. Jie jau seniai tapo klasika!

Lietuvių skaitytojas su Gardnerio kūryba pirmąkart susipažino 1973 metais „Drąsiųjų kelių“ serijoje išleidus jo romaną „Prokuroras brėžia apskritimą“. Tačiau tai, kas lig šiol paskelbta lietuviškai, yra tik maža jo kūrybinio palikimo dalis. „Peris Meisonas ir piktas liudytojas“ – vienas iš rašytojo trumpų apsakymų. Jame pasakojama apie tai, kaip vieną rytą visus Džebsono gatvės gyventojus pažadino klaikus, galingas kauksmas, sklidęs nuo Prekybos kompanijos būstinės. Pasirodo kažkas ištuštino kompanijos seifą, pasisavinęs darbuotojų mėnesio atlyginimus. Na o teisininkas Peris Meisonas įsivėlė į šį nutikimo tada, kai važiavo pro šalį pažvejoti, o spauda pasigrobė idėją, kad ji ketina ginti nusikaltėlius teisme. Netrukus sugaunamas ir pirmasis vagis, tad Periui nelieka nieko kita, kaip tik jam atstovauti. Galiausiai Meisonas ne tik išteisina vagį, bet ir suranda tikrąjį nusikaltėlį. Na o apsakymo moralas būtų tas, kad kartais verta patikėti žmogumi, nei jei jis praeityje yra padaręs klaidą ar nusikalto.

Išties neblogas, trumpas apsakymas, kuris visai kaip ir trumpi rašytojos Agatos Kristi ar Artūro Konano Doilio kūriniai buvo įdomus, vien dėl savo apimties. Mano anksčiau skaityti Gardnerio romanai manęs nesužavėjo vien dėl jų skurdžios, nedetalios ir labai lakoniškos kalbos, kuri labiau tiko apsakymams, bet ne rimties romanams. Na o visas tas glaustumas trumpame apsakyme tiko, kaip niekur kitur. Iš tikrųjų senieji detektyviniai kūriniai manęs jau taip nebežavi kaip anksčiau, galbūt, labiausiai dėl to psichologinio aspekto nebuvimo. Va tik Arseno Liupeno istorijos manęs dar nenuvylė, labiausiai dėl meilės, lobių ir didelio priešininko temų. Kam gali nepatikti šie trys dalykai, ypač kai jie sutalpinti į vieną knygą.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.