Daktaras Frederikas Starksas – pilkas vienišas žmogelis, visą gyvenimą pradirbęs psichoanalitiku, o po žmonos mirties beveik visiškai atsiribojęs nuo išorinio pasaulio. Per savo penkiasdešimt trečiąjį gimtadienį jis netikėtai gauna laišką, ir viskas staiga pasikeičia. Gerajam daktarui gresia kerštas už nusikaltimą, kurio jis nė neatsimena padaręs. Jis priverstas rinktis: nusižudyti iškart arba žaisti žaidimą, kurį pralošus, pasirinkimas bus dar baisesnis. Ar išdrįs daktaras paaukoti savo gyvybę, kad išgelbėtų kitą visai niekuo dėtą žmogų?
Bet daktaras Rikis, pasirodo, ne iš kelmo spirtas. Žaidimą jis pasiryžęs laimėti. Ir sužinoti visą tiesą.
Viena ilgiausiai mano kada nors skaitytų knygų. Buvau paėmęs skaityti, vėliau atidėjęs į šalį, nes pradėjau skaityti apie Džeimsą Bondą rusų kalbą, vėliau grįžau ir tęsiau skaitymą. Iš tikrųjų taip ilgai skaičiau ne dėl to, kad knyga neįdomi, gal labiau dėl siužeto, kuris man pasirodė kiek jau girdėtas. Neseniai skaičiau Sidnio Šeldono kūrinį „Veidas be kaukės“. Ten buvo rašoma, kaip kažkas kėsinasi į psichoterapeuto gyvybę. Šioje knygoje kažkas panašaus, tik vietoj kėsinimosi, bandoma privesti daktarą prie savižudybės. Dėl šio panašumo nebuvau iš karto „užkabintas“ ir dėl to vis atidėliojau skaitymą. Na bet vėliau, su kiekvienu nauju puslapiu, po truputį įsibėgėjau. Lyginant su Sidnio Šeldono knyga, tai Džonas Kacenbachas labiau išplėtojo visą tą pasikėsinimo temą. Čia žiūrėk bandoma įbauginti daktaro Frederiko Starkso, trumpai Rikio, giminaičius, čia nužudomas vienas iš jo pacientų, čia kažkas jam nesant apsilanko jo namuose, įsilaužiama į daktaro banko sąskaitas ir pan. Buvo įdomu skaityti, kaip į visą tai reaguoja pats knygos herojus, kaip jis bando nepamesti galvos. Man labai patiko rašytojo sukurtas daktaro portretas, pasirodė labai tikroviškas ir žmogiškas. Lygiai toks pat buvo ir Sidnio Šeldono romane. Negi tie psichoanalitikai tokie nuspėjamai ir lengvai aprašomi, ar čia rašytojai turi ir šiek tiek psichoanalitiko gebėjimų? Čia klausimas pamąstymui. Na o knyga pasirodė pakankamai įdomi, ypač ta dalis, kaip Rikis bando sukurti naują tapatybę ir sumedžioti savo sugriuvusio gyvenimo kaltininką. Perskaitęs šią knygą jaučiuosi lygiai taip pat, kaip įveikęs kokį Džono Grišemo kūrinį. Jaučiuosi lyg kažką didelio padaręs ar kalnūs nuvertęs. Manau ateity dar būtinai skaitysiu ir kitus šio rašytojo kūrinius, juolab, kad jei neklystu, turiu dar berods dvi knygas elektroniniu formatu.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą