Evening Post reporterei Anikai Bengtzon teko patirti šiurpių momentų žurnalistės karjeroje, o dabar duota nuobodi užduotis aprašyti Nobelio premijos teikimo pobūvį. Vis dėlto vakaras baigiasi taip, kaip ji visai nesitikėjo: šokdama susiduria su bėgančios žudikės žvilgsniu ir po akimirkos pamato, kaip susmunka šios auka – Nobelio komiteto pirmininkė Karolina fon Bering. Pirma mintis – skambinti į redakciją, tačiau elitinio vakarėlio apsauga nesnaudžia, visi dalyviai operatyviai apklausiami ir turi pažadėti viešai neskelbti jokios informacijos. Netekusi teisės parašyti straipsnį, žurnalistė priversta imti mokamų atostogų. Prie ir taip nelengvos kasdienybės prisideda problemos šeimoje. Vienintelė viltis nepanirti į depresiją – pamėginti pačiai išsiaiškinti, kodėl buvo pasamdyta Kate vadinama amerikiečių žudikė. Visos paieškos nuveda ją pas tą patį žmogų: paslaptingai, tragiškai mirusį turtingą ir garsų pramonininką, kuris atsakingas už vieną iš geidžiamiausių pasaulio dovanų...
Man patiko. Iš tikrųjų buvo taip. Knygos pradžia pasirodė kaip gero šnipinėjimo romano. Kažkokia paslaptinga samdoma žudikė pravarde „Katė“ įsmunka į iškilmingą „Nobelio“ premijos pobūdį. Praslenka pro apsaugą ir vidury erdvaus kambario, kur visi ramiausiai šoka, nupyškina vieną iš svečių. Koks gi beprotis taip pasielgtų? Galiu pasakyti, kad iškart užkabino. Vėliau prasidėjo šioks toks, net sakyčiau šiek tiek ne visai tikęs tyrimas, apklausa ir pan. Jau pradėjau abejoti, ar knyga tikrai man, net ruošiausi pasižymėti telefone, kad knyga kažkokia nei šiokia, nei tokia. Labiau gal kokiai namų šeimininkei, kuri perskaito po vieną ar dvi knyga per metus, todėl perskaičiusi „tokį šedevrą“, turėtų savimi didžiuotis. Bet vėliau ant scenos užlipo Anika, su savo šeimyninėmis problemomis. Dėmesio centre atsiduria žurnalistės gyvenimas ir rutina. Ir man tai patiko. Iš tikrųjų Anika su savo problemomis man tapo įdomesnė nei pati žmogžudystė ir jos tyrimas. Buvo visai įdomu skaityti, kaip žurnalistės vaikai pešasi, kaip šeimos galvą užgriūna rūpesčiai dėl nepakenčiamo kaimyno ir pan. Knygoje taip pat kalbama ir apie Nobelį, vis pateikiami kažkokie nesulygiuoti (?) laiškai apie jį. Tačiau ne per daug, kad tai taptų nebeįdomu. Iš tikrųjų Lizos Marklund kūryba man priminė Anės Holt, šiek tiek Karin Alvtegen darbus. Knyga lyg ir detektyvas, bet labiau susitelkiama ties šeimyninėmis problemomis ir rūpesčiais. Atsimenu, kai skaičiau Anės Holt knygą. Ji plėtojosi gan lėtai, tad pagrindinis akcentas skaitant buvo tiesiog iš lėto, palengva skaityti ir žiūrėti kur tai nuves. Čia lygiai tas pats. Tiesiog po truputį skaitai ir mėgaujiesi. Kas yra įpratę prie greito tempo, prie tokių rašytojų, kaip Lars Kepler, gal kiek ir nuobodžiaus. Bet, manau, atsipūsti nepakenks kiekvienam. Aišku negaliu pasakyti, kad knyga visai neprailgo. Buvo tokių momentų. Kiek žinau, visai netrukus turi pasirodyti kita Lizos Marklund knyga „Klubas 69“. Jei neklystu, tai pirmoji knyga apie reporterę Aniką Bengtzon. Gaunasi panaši nesąmonė kaip ir su Jo Nesbo knygomis. Verčia kaip papuola. Reikėtų paminėti, kad „Nobelio testamentas“ yra šeštoji knyga. Marazmas vienu žodžiu. Pabaigai norėčiau paminėti dar vieną dalyką. Labai nusivyliau paskutinių „Obuolio“ knygų kokybe. Vos perbrauki pirštu ir tepasi rašalas. Teko laikyti suėmus iš paraščių, bet ir tai neišvengiau teplionės. Net nežinau ar tokią knygą vėliau galėsiu kam padovanoti, jei užsimanysiu. Gėda. Ir dar: darbastalis? Tikrai?
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą