„Trys Raudonos“ – subtilus ir šiurpus psichologinis trileris, priverčiantis skaitytoją pasijusti bejėge nieko nežinančia auka. Šįkart žudikas – nevykėlis rašytojas, norintis pelnyti nemirtingumą įspūdingų nusikaltimų aprašymais. Įkvėpimo žudikas semiasi iš... pasakos, visiems puikiai žinomos istorijos apie Raudonkepurę.
Išsirinkęs tris raudonplaukes aukas – gydytoją, mokytoją ir moksleivę, – Piktasis Vilkas žudikas išsiruošia į medžioklę. Anoniminiais laiškais jis aukoms praneša, kad ruošiasi jas nužudyti. Moterys nieko nežino nei viena apie kitos egzistavimą, nei apie paslaptingąjį Vilką. Jos nežino nei kada, nei kur jis jų tykos... Apimtos siaubo, kankinamos panikos priepuolių, jos iš paskutiniųjų bando gelbėtis.
Kraują stingdanti istorija plėtojasi trijų mirtinai išsigandusių moterų mintyse; o tai ir yra visų baisiausia... Mirtinas žaidimas, kurį taip meistriškai žaidžia ne tik žudikas su aukomis, bet ir rašytojas su skaitytojais, garantuoja bemieges naktis ir patvirtina Johno Katzenbacho kaip įtampos virtuozo reputaciją.
Raudona Pirmoji stovėjo ir bejėgiškai žiūrėjo, kaip miršta žmogus, kai laiškas buvo pristatytas jai į atokų jos namą apygardos kaimiškoje vietovėje. Raudona Antroji buvo apsvaigusi nuo narkotikų, svaigalų ir iš nevilties, kai laiškas buvo įmestas pro jos kelių aukštų priemiesčio namo lauko durų plyšį, skirtą paštui. Raudona Trečioji spoksojo į savo nepavykusį rašto darbą galvodama, kai ateityje jos laukia ir kur kas didesnių nesėkmių, kai laiškas jai atsidūrė pašto dėžutėje vienu aukštu žemiau nuo jos bendrabučio kambario.
Trys moterys skyrėsi amžiumi: viena buvo penkiasdešimt vienų, kita trisdešimt trejų, trečia septyniolikos. Jos viena kitos nepažinojo, bet gyveno vos kelių kilometrų atstumu. Pirmoji buvo terapeutė. Antroji – vidurinės mokyklos mokytoja. Trečioji – parengiamosios mokyklos moksleivė. Jos turėjo mažai ką bendro, išskyrus vieną akivaizdžią smulkmeną: visos buvo raudonplaukės. Lygių gydytojos plaukų pašaknės jau žilo, ji nešiojo juos santūriai sušukavusi atgal. Mokytojos plaukai buvo vešlūs, garbanoti; skaisčiai raudoni jų kuokštai krito ant pečių pašėlusiomis jaudinančiomis sruogomis, sušiauštomis netikėlių rankų, kuriomis apdovanojo ją lemtis. Moksleivė buvo kiek šviesesnių, gundančios braškių spalvos; jie buvo verti, kad apie juos būtų kuriamos dainos. Tačiau už stulbinančius raudonus plaukus jas kur kas labiau siejo tai, kad kiekviena buvo savaip pažeidžiama.
Ir štai dabar kiekviena iš jų gavo laišką su trumpu tekstu: „Vieną gražią, giedrą dieną Raudonkepurė nusprendė nunešti kraitelę gardumynų mylimai senelei, gyvenančiai tamsios, gūdžios girios gale... <...> Jūs manęs nepažįstate, bet aš pažįstu jus. Jūsų trys. Žinau, jus visos pasiklydusios girioje. Ir, kaip ir ta maža mergaitė, jus buvote pasirinktos mirti“.
Na o grasinimus įvykdyti nusprendė šešiasdešimt ketverių metų rašytojas, jau penkiolika metų kaip nespausdinamas ir visų pamirštas. Kitąmet jis rengėsi švęsti savo šešiasdešimt penktąjį gimtadienį ir būdamas realistas buvo įsitikinęs, kad jam liko jau visai nedaug. Vėžys pasiglemžė jo tėvus įkopus į septintąjį dešimtį, taigi jis manė, kad ir jam tikriausiai liko gyventi neilgai. Ir nors jau daug metų nesikreipė į gydytojus, vis pajusdavo paslaptingus nesiliaujančius maudulius ir nepaaiškinamus staigius, nestiprius, bet aštrius skausmus. Taigi jis pasiryžo per likusį šioje žemėje laiką padaryti ką nors be galo reikšminga. Jis žinojo turįs sukurti ką nors gardžiai atmintina, ką nors, kas keltų žmonėms emocijas dar ilgai po to, kai jis iš šios žemės tiesiu taikymu nukeliaus į pragarą.
„Tobulų nusikaltimų pasitaiko retai, bet būna“ – svarstė jis. – „Paprastai juos lemia ne nusikaltėlių genialumas, bet kur kas didesne dalimi įprasta pareigūnų kompetencijos stoka“. Jo manymu, tokio pobūdžio žmogžudystes reikėtų vadinti idealiomis žmogžudystėmis atsitiktinumais, nes nužudyti žmogų ir likti nesučiuptam nėra labai sunku. Jis tikėjo tai padaryti netrukus, o tada išgarsėti ne blogiau negu Vaikutis Bilis ar Džekas Skerdikas...
Taigi štai tokį labai neįprastą pasakojimą pradeda, turbūt, daugelio Lietuvos skaitytojų pamėgtas rašytojas Džonas Kacenbachas. Kas jei ne jis pasiūlys mums žaidimą su mirtimi ir pateiks jį taip neįprastai ir nekasdieniškai. Žaidimo ir rungtynių temą rašytojas nagrinėja ne vienoje savo knygoje, tad sakydamas, kad rašytojas žino ką daro, aš kalbu labai rimtai. Prisiminkime jau vien romaną „Analitikas“, kur vienas psichoterapeutas buvo įveltas į neeilinį žaidimą už savo reputaciją.
Šį kartą rašytojas pasirenka net ris aukas, tris moteris, kurias sieja tik plaukų spalva ir mano jau minėtas pažeidžiamumas. Knygos veikėjo rašytojo tikslu tampa trys paprasti žodžiai: sugalvok, įvykdyk, išsisuk. Tiesa, nepamirškime ir ketvirto žodžio – užrašyk. Na o viskas prasidėjo nuo idėjos, kad būtų šaunu pasirinkti tris nepažįstamus žmones ir nužudyto juos tą pačią dieną, vos per kelias valandas, ir kiekvieną savaip, ypatingai. Na o tada dingti palikus už save mirtį ir sumišusius policininkus.
Tačiau neapsistokime ties pamišusiu rašytoju ir jo kvaila pasakos analogija, juk visgi pagrindinis knygos veikėjas yra ne jis vienas, o ir trys raudonplaukės moterys: Karen, Sara ir Džordana. Juk čia joms teks kovoti su kasdienėmis gyvenimo negandomis, bei su nauja ir net labai netolima grėsme. Štai viena buvo išsiskyrusi, gyveno viena, o savo darbe kiekvieną dieną pranešdavo pacientams, kad jie greitai mirs. Kita buvo netekusi vyro ir dukros, ką tik metė mokytojos darbą ir dabar kimšo į save degtinę bei raminamuosius. Na o trečia, trečia kentėjo nuo tėvų skyrybų ir jautėsi visų palikta bei pamiršta. Bet kas tai per rūpesčiai? Sakysit Jūs, ir greičiausiai būsite teisūs. Juk gauti mirtį nešantį laišką yra daug rimčiau.
Mūsų herojėms knygoje teks ištverti pirmąjį sukrėtimą gavus paslaptingą laišką, tada apgalvoti pirmuosius savo veiksmus, vyti šalin sapnus virtusius košmarais, drebėti nuo kiekvieno šešėlio lauke, ar net bandyti susisiekti vienai su kita.
Skaitydami romaną mes turėsime galimybę žvilgtelėti į žudiko, planuojančio žmogžudystes, mintis, bei pamatyti jo būsimų aukų, medžiojamų moterų išgyvenimus. Pirmiausia mes pamatome jų poreikį ieškoti pagalbos, tada norą slėptis ar net neigti įvykius, o galiausiai bandymą apsisaugoti.
Romanas nors ir parašytas su kvaila pasakos apie Raudonkepurę analogiją, man vis tiek pasirodė labai realistiškas. Aš gal pats ir nebūčiau taip rimtai pažiūrėjęs į kvailą anoniminį laišką su grasinimais susidoroti, tačiau veikėjas kankinantys košmarai ir išgąstis dėl bet kokio garso namuose, man pasirodė labai įtikinami. Net ir veikėjų noras labiau įsigilinti į pasakos apie Raudonkepurę motyvus man pasirodė labai logiškas.
Iš tikrųjų manau, kad šią knygą perskaičiusių žmonių nuomones bus galima suskirstyti į du tipus. Vieniems, tai bus tik kvaila pasaka su milijoną kartų pakartoto Didelio Pikto Vilko vardu, kitiems tai bus įtraukiantis ir nenuspėjamas trileris, parodysiantis, kaip žmonės tvarkosi su juos kankinančiomis baimėmis. Kažkas skaitydamas šį romaną nuobodžiaus, o kai kas ieškos būdų, kaip galėtų padėti persekiojamoms moterims laimėti šioje nelygioje kovoje. Kažkas galvos, kad knyga yra išties nuobodi ir užtęsta, o kai kam tai bus istorija su labai netikėta pabaiga. Aš negaliu pasakyti, kokia bus Jūsų nuomonė, tačiau galiu užtikrintai patvirtinti, kad rizikuoti bet kokiu atveju tikrai verta. Juk romanas yra labai realistiškas, o ir parašytas rafinuotai ir su užsidegimu.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą