Džonas Le Kare (tikroji pavardė – Deividas Kornvelas) laikomas geriausiu po Grehemo Grino anglų politinio detektyvo autoriumi. Ypač išgarsėjo jis 1963 m., išleidęs romaną „Šnipas atėjo iš šalčio“. Jame autorius drąsiai demaskuoja žvėriškus būdus, kurių griebiasi anglų žvalgyba, norėdama susidoroti su savo nevykusiais bendradarbiais ar agentais. Ne mažiau garsus kitas jo romanas „Mažame Vokietijos miestelyje“ (1969).
„Džentelmeniškas susidorojimas“ – vienas pirmųjų Džono Le Kare detektyvų. Tai aštrus socialinis-psichologinis romanas, kuriame autorius skelbia kovą mirštančioms anglų tradicijoms. Karnas – tai viena tų „kilmingųjų“ mokyklų, kaip Itonas, Vinčesteris, kurių paskirtis – išauklėti pamainą valdančiajai klasei, suformuoti būsimuosius aukštus valdininkus, pavyzdinius džentelmenus. Meistriškai tapydamas Karno dėstytojų galeriją, Le Kare tarytum paruošia skaitytoją pagrindinei išvadai – tikrasis žudikas čia ne koks nors konkretus asmuo, o Karnas ir jo tradicijos.
Anglų rašytojas Džonas Le Kare yra bene vienas žinomiausių šnipinėjimo romanų rašytojų. Mažai kas žino, bet autorius pats dirbo slaptojoje tarnyboje, tad siužetų savo knygoms jam net nereikėjo išgalvoti. Ir visgi Džonas savo rašytojo karjerą pradėjo knygomis, mažai ką bendro turinčiomis su šnipinėjimu. Štai antroji jo knyga – „Džentelmeniškas susidorojimas“ – pristato mums personažą Džordžą Smailį, vieną žinomiausių rašytojo veikėjų, veikiančių už šnipinėjimo bendruomenės ribų.
Knygoje pasakojama apie tai, kaip savaitraščio „Balsas“ redaktorė mis Elza Brimli gauna nerimą keliantį laišką. Jame moteris vardu Stela Roud sako, kad jos vyras nori ją nužudyti. Mis Brimli labai nustemba ir visiškai sumišta. Juk jos redakcija dar nebuvo gavusi panašių laiškų, o ir jų krikščioniškas laikraštis buvo kaip vidutinio amžiaus žmogus, mažai ką rimto patarinėjantis, o dar mažiau kalbantis kriminalų temomis. Mis Elza sakė sau netikėti kiekviena sensacija, bet juk tai galėjo būti tiesa. Juk jeigu kyla nors mažiausias įtarimas, kad žmogžudystė iš tikrųjų planuojama, tada ji privalo padaryti viską, ką gali. Bet svarbiausia buvo dar ir tai, kad laiško autorė Stela Roud buvo iš Glastonų šeimos, o Glastonai prenumeravo „Balsą“ nuo pat jo įsteigimo.
Elza iš kart pradėjo galvoti į ką galėtų kreiptis, ir į galvą jai atėjo Džordžas Smailis – pats protingiausias ir, ko gero, pats keisčiausias žmogus iš visų jos pažinotų karo metais. Žemas, kresnas, su gaubtastikliais akiniais, plinkantis, tikras nevykėlis senbernis, dirbąs sėdimą darbą. Jo nemokėjimas tvarkyto paprasčiausių buitinių reikalų matėsi jau iš jo kostiumo: brangaus ir blogai pasiuto.
Visgi nespėjus Smailiui imtis kokių nors reikalų, paaiškėja, kad laiško autorė jau mirusi. Ji buvo nužudyta trečiadienį, vėlai vakare. Kaip bebūtų Džordžas imasi tyrimo ir netrukus atrandą painų sąmokslo ir apgavysčių voratinklį...
Jei šių kelių pastraipų teksto užteko Jus sudominti ir įtikinti knygos verte, tada Jūs aplenkėte mane visomis keturiomis. Aš gi į viską pažiūrėjau kiek labiau skeptiškai ir atsainiai, juk iš anksčiau mano skaitytų dviejų rašytojo knygų, viena buvo gan vidutiniška, o kitos aš iš viso nebaigiau. Na bet nebūčiau aš rimtas skaitytojas, jei nepabandyčiau suteikti autoriui dar vieno šanso.
Ir galiu pasakyti, kad romanas yra visai neblogas. Jis parodo tą uždaros angliškos Karno mokyklos teritoriją su savo tradicijomis ir papročiais. Tarp miesto ir mokyklos čia stovi neperžengiama siena, savotiškas abipusis nežinojimas ir priešiškumas. Mokyklos žmonės čia turi savo draugiją, ir pašalinis ten nosines nelabai įkiš.
Smailiui kūrinyje pirmiausia tenka susitikti su bylą tiriančiu detektyvu, tada aplankyti mokyklos vadovybę, ieškoti vietinės pamišėlės, dalyvauti laidotuvėse, kalbinti velionės tėvą, bendrauti su veterinaru ar net kunigu.
Romanas savo atmosfera man kiek priminė kito trilerių ir šnipinėjimo romanų rašytojo Roberto Ladlemo kūrinį „Metloko dokumentas“. Ten taip pat viskas sukosi apie mokslo įstaigą ir jos darbuotojų silpnybes. Net ir detalus, bei labai smulkmeniškas rašymo stilius yra būdingas abiem šiems rašytojams. Visgi šioje vietoje panašumai baigiasi, mat istorija susikoncentruoja ties žmogžudyste ir jos tyrimu.
Atrasti šį užslėptą ir mažai kam žinomą kūrinį lietuvių kalba buvo išties didelis netikėtumas. Jis gal ir neturi labai įtaigių veikėjų, o ir pats siužetas rutuliojasi gan lėtai, bet knyga turi sielą, netradicinę atmosferą ir įdomų detektyvinį tyrimą. Nežinau, ar norėčiau perskaityti daugiau šio rašytojo kūrinių, greičiausiai ne, bet tik dėl to, jog šiuo metu ieškau kažko unikalesnio, „tamsesnio“ ir labiau komplikuoto. Iš kitos pusės, romano pabaiga buvo išties netikėta ir net parodė, kad dėl visko kalta visa ta aristokratiška aplinka ir joje gyvenantys snobai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą