Skotas Frimenas – koledžo profesorius: išsilavinęs, racionalus, savo dukrą Ešlę mylintis tėvas. Dukters kambaryje rastas nepasirašytas meilės laiškas jam sukelia ne pasididžiavimą, kad Ešlė patinka vaikinams, o nepaaiškinamą siaubą. Ešlė Frimen – graži, linksma koledžo studentė, kurios veidas, balsas ir kūnas tiesiog pakerėjo Maiklą O’Konelį. Maiklas įsitikinęs, kad Ešlė – jo gyvenimo moteris ir kad niekas jos iš jo neatims.
O Ešlė lengvabūdiškai tiki, kad atsitiktinė pažintis ir vienintelė naktis su Maiklu tebuvo apmaudi klaida. Ji tiesiog nežino, ką gali gailesčio neturintis psichopatas Maiklas... Į pasimatymą su Ešle atėjusį studentą jis sumuša taip, kad šis tampa neįgalus. Geriausia Ešlės draugė patenka į mįslingą automobilio avariją. Nepadeda nei pinigai, kuriuos Ešlės tėvai sumokėjo Maiklui, naiviai tikėdamiesi taip atsikratyti maniako, nei privatus seklys. Siaubo kilpa aplink Ešlę ir visą jos šeimą veržiasi vis tvirčiau...
Džonas Kacenbachas – amerikiečių rašytojas, scenaristas, dviejų „Edgaro“ apdovanojimų nominantas, gerbiamas ir garsus detektyvinio žanro autorius, praeityje – teisminis žurnalistas. Žinių apie nusikaltimus, teisingumo sampratą ir žurnalistiką jis įgijo dirbdamas teismo korespondentu Naujajame Džersyje ir Majamyje. Jo sąskaitoje yra virš dvylikos romanų, iš kurių trys yra ekranizuoti kine. Autorius savo knygose meistriškai kuria psichologinės įtampos pritvinkusią atmosferą, neretai laužo įprastus detektyvinių romanų stereotipus. Jo kūrinyje „Ne tas žmogus“ yra iškeliami trys esminiai tėvystės klausimai – ką Jūs darytumėte, jeigu sužinotumėte, kad Jūsų dukra tapo persekiojimo objektu? Kiek toli Jūs nueitumėte, kad ją apsaugotumėte? Kokių priemonių imtumėtės?
Kai Skotas Frimenas pirmąsyk perskaitė laišką, kurį rado viršutiniame dukros komodos stalčiuje – suglamžytą, nukištą už senų baltų sportinių kojinių, – iškart suprato, kad kažkas mirs. To pojūčio jis nebūtų galėjęs tuoj pat apibūdinti, bet jis apėmė Skotą panašiai, kaip būtų apėmęs neišvengiamos nelaimės pojūtis, ir skleisdamas šaltį liko tūnoti giliai krūtinėje. Skotas negalėjo pasijudinti iš vietos. Jo akys dar ir dar kartą bėgo žodžiais, parašytais popieriaus lape: Niekas niekada negalėtų tavęs mylėti taip, kaip myliu aš. Niekas niekada taip ir nemylės. Mes sukurti vienas kitam, ir niekas mums nesukliudys. Ničniekas. Mudu būsime kartu amžinai, vienaip ar kitaip.
Kas tai? Vaikiškas meilės prisipažinimas, slapto gerbėjo eilės, ar kažkas žymiai rimtesnio? Tai jam nedavė ramybės. Juk jis tėvas, o jie amžinai nerimauja. Nervinasi. Jie pajėgia įsivaizduoti vien blogiausia. Štai kodėl jie yra tokie neprilygstamai nuobodūs ir mirtinai įkyrūs. Tačiau tai yra jų pareiga ir jie negali jos nepaisyti.
Pats Skotas tuo metu nemanė esąs neapdairus žmogus, be to, greitai nesupykdavo ir nebuvo linkęs daryti skubotų sprendimų. Kaskart, kai reikėdavo rinktis, jis apgalvodavo kiekvieną galimybę, išnagrinėdavo kiekvieną savo gyvenimo aspektą, tarsi tai būtų po mikroskopu apžiūrinėjama deimanto briauna. Jis buvo mokslininkas ir pagal savo darbo pobūdį, ir savo prigimtį. Plaukus nešiojo netvarkingai ilgus, kad primintų sau jaunystės laikus, mėgo vilkėti džinsais, gerokai apsitrynusiu velvetiniu sportinio kirpimo švarku su odos lopais ant alkūnių ir avėti sportbačiais. Kai oras būdavo tinkamas, dažnai bėgiodavo lauke, o ilgais Naujosios Anglijos žiemos vakarais bute mindavo bėgtakį. Skotas didžiavosi esąs dėstytojas, taigi kasdien žiūrėdamas į sausakimšą auditoriją galėjo jaustis kaip arogantiškas pramogų verslo atstovas. Jam labai patiko jo tyrimų sritis – istorija, tad kiekvieno rugsėjo laukdavo su entuziazmu ir beveik be cinizmo, būdingo daugeliui jo koledžo kolegų. Ir štai dabar jį baugino, kad kažkas gali tikėti laiške išsakytais jausmais. Akimirką jis dar bandė save įtikinti, kad elgiasi kvailai, kad pernelyg ja rūpinasi. Jo dukra Ešlė – nebe paauglė, ir galima sakyti, nebe studentė. Ji tuoj baigs meno istorijos bakalauro studijas Bostone, jau ruošiasi į magistratūrą ir gyvena savarankiškai. Bet nerimas vis skverbėsi gilyn. Jis iškart paskambino buvusiai žmonai Selei, bet ši nepastebėjo čia nieko ypatingo: matyt, ji turi slaptą gerbėją, ne daugiau. Ir visgi kaip laikas mums parodys, Skoto nerimas bus nebe pagrindo.
Blogą lemiantys ženklai bus keli. Visų pirma, tipas iš raštelio sunkiai sumuš Ešlės naująjį vaikiną. Dvidešimt ketverių metų magistratūros studentas kritinės būklės bus paguldytas į Masačusetso ligoninę. Kruviną jo kūną anksti ryte praeivis pastebės skersgatvyje tarp aliumininių šiukšlių dėžių. Vaikinas du mėnesius pragulės komoje, o po visų įvykių liks prikaustytas prie invalido vežimėlio. Vėliau seks suvytusių rožių vainikas priešais Ešlės duris, na o tada jos geriausia koledžo laikų draugė pateks į automobilio avariją iškart po to, kai pasidomės bičiulės meilės reikalais...
Daugiau man nelabai norisi kažką atskleisti, juk aš ir taip atpasakojau šeštadalį visos knygos siužeto, šeštadalį, kurį atėmiau iš Jūsų kaip koks beširdis vagis. Gindamasis pasakysiu, kad knygoje įvyks dar tikrai daug ko, tad intrigos ir netikėtų posūkių Jūs atrasite čia į valias.
Žymiai svarbiau yra paminėti, kad romanas yra išties labai realistiškas, o tai, kad jis yra pasakojamas skirtingų veikėjų akimis, tik dar labiau stiprino šį įspūdį. Veikėjų charakteriai čia bus perteikiami po truputį, kaip ir pridera tokio lygio rašytojui, kaip Džonas Kacenbachas. Pati istorija dėstoma nuosekliai ir pedantiškai detaliai, tarsi būtų paimta iš įdomaus žurnalistinio straipsnio, ar storos enciklopedijos.
Vienas įdomesnių knygos akcentų yra tas, kad čia mes randame pasakojimą pasakojime, mat pagrindinė siužeto linija karts nuo karto yra pertraukiama pašnekesiu tarp vyro ir moters, kuri ir pasakoja knygos istoriją savo pašnekovui. Jų dialogas mums leidžia pažvelgti į persekiojimo temą iš šalies, bei pamatyti, kaip persekiotojas Maiklas O’Konelis mokėsi ir ėjo link savo beprotybės.
Knygoje pasakojama apie tą vienintelę ir lemiamą klaidą, klaidą, po kurios pasaulis ima verstis aukštyn kojomis, o žmonių likimai atsiduria pavojuje. Tai meilės ir mirties istorija, papasakota puikaus ir gerbiamo rašytojo lūpomis. Kas jei ne Džonas Kacenbachas paims tokią klišinę obsesinės meilės istoriją ir sukurs tokį išties intriguojantį ir sudėtingą detektyvinį trilerį.
Temos aktualumas tiesiog pribloškia, mat šiame technologijų amžiuje, kai vis daugiau mūsų asmeninės informacijos atsiduria internete, galima nesunkiai persekioti kitą, bei būti persekiojamam pačiam apie tai net nenutuokiant. Na o blogiausia yra tai, kad nėra būdų nuo to apsisaugoti. Pabaigai leisiu Jums pamąstyti ir iškelti sau klausimą – „O ar mane kas nors persekioja?“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą