Dešimtoji J. Katzenbacho knyga „Profesorius“ – dar vienas įtampos kupinas trileris. Meistriškai parašytas, garantuojantis bemieges naktis ir krūpčiojimą, išgirdus bet kokį krebždesį. Tačiau drauge tai ir knyga, kelianti klausimus: kuo galime iš tiesų pasikliauti, kas yra tikra, o kas – tik mūsų fantazijos padarinys?
Su šiais klausimais susiduria du žmonės: psichologijos profesorius, vienišas pensininkas, kuriam diagnozuota senatvinė demencija, ir Dženiferė, kaimynystėje gyvenanti paauglė. Du vieniši žmonės, turintys nedaug ką bendra. Tik vienatvę. Realybėje nesusigaudantis vyras ir mergina iš tiesų yra puikūs kandidatai tapti aukomis. Šikart – iškrypėliškus žaidimus žaidžiančios porelės, vyro ir moters, pagrobusių Dženiferę, kad paverstų ją žiauraus internetinio žaidimo heroje. Žaidimo, kuris jau baigėsi trijų merginų mirtimi...
Tačiau Dženiferė, kankinama pagrobėjų, turi netikėtą šansą išsigelbėti. Tik ar jai pavyks? Johnas Katzenbachas romane meistriškai augina įtampą, kuriamą iš aukos, kankintojų ir profesoriaus pasakojimų, trindamas ribą tarp žiaurios realybės ir fikcijos bei vesdamas skaitytoją prie netikėtos atomazgos.
Išties puikus trileris parašytas puikaus rašytojo. Pagrindiniais knygos herojais tampa paauglė Dženiferė ir psichologijos profesorius Adrianas. Abu tokie pat vieniši, abu tokie pat komplikuoti. Dženiferės tėvas miręs nuo vėžio, motina inkščianti kalė, o būsimas patėvis išvis kažkoks iškrypėlis. Draugų ji neturėjo, o dienos buvo virtusios kasdienybe. Kad viskas nevirstu nesibaigiančiu košmaru iš kurio nėra išeities, mergaitė nusprendė pabėgti iš namų. Deja einant keliu su užsibrėžtu planu galvoje, ją pagrobė du iškrypę internetinio realybės šou-žaidimo kūrėjai. Greičiausiai mergaitė taip ir būtų dingusi, o policijos ataskaitoje užfiksuota, kaip pabėgėlė iš namų, jei vienišas pensininkas nebūtų pastebėjęs jos pagrobimo. Šiam tik prieš kelias valandas buvo diagnozuota reta liga – demencija su Levio kūneliais. Nuo ko jį kankina stiprios haliucinacijos. Liga greitai progresuoja, kol žmogus prarandama aplinkos suvokimą ir atmintį. Deja profesorius nusprendžia taip lengvai nepasiduoti ir pirmiau surasti mergaitę.
Kiek teko skaityti įvairių nuomonių, tai knyga įvertinta labai skirtingai. Vieniems patiko labiau, kitiems mažiau. Tikri Katzenbach fanai sako, kad knyga per skysta, kiti kad tiesiog puiki. Man ji patiko dėl kelių priežasčių. Visu pirma dėl paties siužeto. Tema apie slaptą internetinį šou tikrai nėra nauja ir yra panaudota ne viename filme ar seriale. Nuo filmų su Švarcnegeriu iki serialų, kaip „Beveik Žmogus“. Tačiau kaip bebūtų, tema puikiausiai pasiteisino ir knygoje.
Herojai įtikinami, visai kaip ir įkalinimo scenos. Skaitydamas net pats jaučiausi lyg būčiau viso to šou dalyvis, nuo ko apimdavo įvairūs jausmai. Nuo pasibjaurėjimo iki gėdos jausmo. Vis pagalvodavau, kad iškrypimams ribų tikrai nėra, o iškrypėlių netrūksta. Pedofilas Vulfas puikiausiai visa tai savyje įkūnija. Apskritai herojai parinkti labai įdomūs, įkūnijantys tiek geriausias, tiek blogiausias žmogaus savybes. Pagrobėjai, kartu su Vulfu įkūnijo viską kas iškrypę šiame pasaulyje, kai tuo metu profesorius Adrianas įkūnijo tokias žmogaus savybes kaip drąsa, pasiryžimas, draugystė, užuojauta, meilė, nuoširdumas ir kt. Tad į knygą nereikėtų žiūrėti vien tik kaip į kažkokį sadistinį žaidimą, mūsų iškrypusiems norams išpildyti.
Taip pat patiko ir pats rašymo stilius, kuris man labai priminė naudojamą skandinaviškuose detektyvuose. Veiksmas pateikiamas skirtingų veikėjų akimis, o būtent profesoriaus, aukos, nusikaltėlių, policininkės. Skaitantiems greitai, knyga pasirodys greito tempo, skaitantiems lėtai – atvirkščiai. Asmeniškai aš tikrai nenuobodžiavau, nors kartais norėdavo peršokti keliais lapais į priekį, kad sužinočiau, kaip įvykiai klostysis toliau. Rašytojas meistriškai manipuliuoja skaitytoju, čia įtraukdamas labiau, čia mažiau, kas tikrai stipriai tampė nervus.
Knygos pabaiga išties jaudinanti ir spaudžianti ašarą. Teko skaityti atsiliepimų, kad vieniems ji pasirodė liūdna ir nelaiminga, kai aš pasakyčiau, kad ji kitokia ir negalėjo būti. Po blogų dalykų, anksčiau ar vėliau vis vien ateina atpildas. Gaila tik va profesoriaus.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą