It is 1969 and James Bond is about to go solo, recklessly motivated by revenge.
A seasoned veteran of the service, 007 is sent to single-handedly stop a civil war in the small West African nation of Zanzarim. Aided by a beautiful accomplice and hindered by the local militia, he undergoes a scarring experience which compels him to ignore M’s orders in pursuit of his own brand of justice. Bond’s renegade action leads him to Washington, D.C., where he discovers a web of intrigue and witnesses fresh horrors.
Even if Bond succeeds in exacting his revenge, a man with two faces will come to stalk his every waking moment.
1969-ieji metai. Džeimsas Bondas ką tik atšventė savo keturiasdešimt penktąjį gimtadienį. Netrukus jis yra iškviečiamas į Slaptosios tarnybos būstinę, kur jam paskiriama nauja užduotis. Zanzadiras, nerami Vakarų Afrikos šalis, kurioje vyksta aršus pilietinis karas. Bondo naujoji misija – padėti sunaikinti sukilėlius, keliančius grėsmę nustatytam šalies režimui. Atvykęs į Afriką Džeimsas Bondas atranda žiaurius priešininkus, drąsiai kovojančius už savo teises. Greitai paaiškėja, kad situacija yra toli gražu ne tokia paprasta, kokia ji atrodė iš pirmo žvilgsnio. Padedamas gražios kompanionės ir trukdomas vietinės milicijos, Bondas išgyvena sunkią patirtį, kuri priverčia jį ignoruoti M duotus nurodymus ir siekti savo teisingumo supratimo. Gabalėlis po gabalėlio, Bondas atskleidžia didelį sąmokslą, besitęsiantį net už šalies ribų, tad jam tenka keliauti į Vašingtoną, Kolumbijos apygardą, kur jis tampa smulkiai apgalvoto plano liudininku. Ar jo pasirinkta taktika – veikti solo – vienam, padės jam užkirsti kelią naujiems nusikaltimams, sužinosime perskaitę šį intriguojantį ir veiksmo kupiną trilerį.
Taigi perskaičiau dar vieną Džeimso Bondo serijos romaną, kuris rusakalbių skaitytojų pasaulyje (kurio kalba aš ir skaičiau šį romaną) yra laikomas vienas silpniausiu, o gal ir silpniausias šios serijos kūrinys. Visgi man jis pasirodė visai neblogas, galbūt, dėl to, kad lietuvių kalba mes turime išties mažai gerų trilerių, o visa agento 007 serija, lygiai kaip ir ši knyga, man visada buvo, kaip savotiškas pavyzdys, kaip turi atrodyti geras šnipinėjimo romanas.
Jį mes galime suskirstyti į penkias dalis. Pirmoje dalyje mes esame supažindinami su Džeimsu Bondu, kuris visiškai vienas bare atšvenčia savo keturiasdešimt penktąjį gimtadienį, susipažįsta su paslaptinga moterimi, prisimena savo patirtį kare (išsilaipinimą Normandijoje 1944 metais) ir netgi mąsto apie naujo automobilio įsigijimą. Antroje dalyje Džeimsas Bondas išvyksta į Afriką, kur jis turi sustabdyti pilietinį karą išgalvotoje šalyje Zanzadire. Karas čia užsiplieskė po to, kai šalyje buvo atrasti naftos klodai. Visi, kaip visad nori atsiriekti savo torto gabalėlį, dėl ko ir kyla visa ši suirutė. Buvusi kolonija vaizduojama labai skurdi, nusiaubta, vaikai čia vaikšto su išsipūtusiais nuo bado pilvais, šalies gatvės pilnos kareivių apsiginklavusių Kalašnikovo automatais. Ši dalis baigiasi gan netikėtai ir nukelia mus atgal į Angliją, kur agentas 007 gydosi karo žaizdas ir nepaisydamas vadovybės nusprendžia atkeršyti savo skriaudėjams. Jis tai pateisina ir mato ne kaip kerštą, o kaip savotišką savigyną, juolab, kad jo priešininkai netrukus žengia pirmą žingsnį... Vėlesnių knygos dalių aš neaprašinėsiu ir leisiu Jums patiems išsiaiškinti, o kuo gi viskas baigsis.
Iš tikrųjų, daug tikrų Džeimso Bondo fanų yra nusivylę šia knyga. Jie sako, kad Bondas šioje knygoje per daug važinėja iš vienos vietos į kitą ir yra labiau stebėtojas, nei veikėjas. Jie taip pat piktinasi kai kuriais nelogiškais sprendimais knygoje, kaip kad tai, kad pirmuose knygos skyreliuose Džeimsą kankina gerklės skausmas, kurį jis gydo svaigalais ir cigaretėmis. Net ir pagrindinis blogietis, jiems pasirodė labiau skirtas filmams, bet ne knygoms. Man gi šie knygos minusai įtakos nedarė, o pagrindiniu knygos trūkumu aš labiau laikyčiau jos apimtį. Romanas yra gan trumpas, todėl viskas čia rutuliojasi kiek per daug greitai. Žiūrėk, vienoje scenoje Bondas miega lovoje, kitoje jis jau mylisi su moterimi. Žiūrėk, čia veikėjas gyvas, čia jau miręs. Žiūrėk, čia Bondas šalies didvyris, čia jau išdavikas. Viskas vyksta tiesiog per daug greitai, dėl ko romanas man labiau priminė kinoromaną, kai knyga yra parašyta pagal filmą, o ne atvirkščiai.
Na bet nesusikoncentruokime ties minusais, o geriau pakalbėkime apie knygos privalumus. Visų pirma, tai gan netradicinė romano vietovė – Afrika. Net nepamenu, ar teko skaityti Džeimso Bondo knygą, kurios veiksmas būtų vykęs šiame žemyne. Džiunglių temos aš jau seniai laukiau šioje knygų serijoje, tad likau tiesiog sužavėtas. Pagrindinis blogiukas – samdinys Kobusas Bridas – netekęs kairiojo skruosto, bei turintis nemirksinčią kairę akį, dėl ko ji jam pastoviai ašaroja, man irgi pasirodė pakankamai įtikinamas. Veiksmo čia irgi tiek daug, kad užtektų parašyti kelioms knygoms, o veikėjai yra įdomūs ir įsimintini. Skaitydamas šį romaną aš taip pat turėjau galimybė jį sulyginti su Žeraro de Viljė kūryba, kuris kopijavo Jano Flemingo Džeimsą Bondą, ir turiu pasakyti, kad Viljamas Boidas tikrai labiau pasistengė. Beje, Žeraro de Viljė knygos „Jo didenybė paniuręs“ veiksmas taip pat vyksta Afrikoje – Burundžio Respublikoje.
Pabaigai norisi pasakyti tiktai viena – jei esate vienas iš tų Džeimso Bondo fanų, kuriems patinka šešiasdešimtųjų laikotarpis, tačiau Jūs labiau norėtumėte juose išvysti Danielį Kreigą, o ne Šoną Konerį ar Rodžerį Mūrą, tuomet šis romanas yra Jūsų svajonės išsipildymas. Viljamas Boidas paėmė šiuos du dalykus, sujungė juos kartu, na o tai kas gavosi pavadino labai paprastai – „Solo“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą