Miestelis žino, kas yra nakties tamsa. Jis žino, ir kas yra žmogiškosios sielos tamsa. Devintą valandą vakaro ištuštėja jo gatvės, ir niekas neįtaria, kas dedasi už užuolaidomis uždengtų langų. Galbūt gyventojai guli lovose. O gal jie rūsyje laukia saulėlydžio... Ir su kiekvienu saulėtekiu žmonių miestelyje vis mažiau. Bet tai žino tik miestelis. Zalės Valda.
1975-ųjų metų rugsėjo 5-ąją dieną, bėgdamas nuo savo asmeninių demonų, Benas Mirsas atvyksta į mažą Jeruzalės (Zalės) Valdos miestelį, tam kad parašytų knygą ir sulauktų įkvėpimo iš vietovės, kurioje kažkada praleido geriausius savo vaikystės metus. Čia jis žaisdavo karą Pelkėse, piratavo Karališkame tvenkinyje, žaidė „vėliavos pagrobimą“ ar slėpynes parke. Deja, visa laimė nutrūko po to, kai vieną dieną senelės namas supleškėjo iki pamatų, o jis buvo pasiųstas atgal pas motiną, kurią po tėvo mirties buvo apėmęs nervų priepuolis.
Atvykęs į vietą Benas pastebi, kad miestelis mažai be pasikeitė. Čia buvo keli nauji namai, už miestelio ribos – kavinė, pavadinta „Pas Delą“, ir pora neseniai atsiradusių žvyro karjerų. Čia taip pat buvo iškirsta nemažai miško, tačiau senas skardinis ženklas, rodantis kelią į miestelio šiukšlyną, tebebuvo ankstesnėje savo vietoje. Pats kelias buvo taip ir neišgrįstas, tad mirgėjo išmuštomis duobėmis ir senomis vėžėmis. Savo vietoje stovėjo ir Griferio ferma, tik su padidintu kluonu ir kiti vaikystėje matyti namai.
Benas iškart susipažįsta su žavia mergina Suzana Norton, kurią netrukus pakviečia į kino teatrą. Atrodo, kas gali būti geriau? Puiki kompanija, ramus miestelis, geras oras ir kūrybą įkvepianti atmosfera? Deja, vieną dieną du berniukai išeina į girią, iš kurios grįžta tik vienas iš jų. Mirsas netrukus supranta, kad šis įvykis slepia kažką grėsmingo, o jo miestelis yra apgultas tamsos jėgų, nekontroliuojamai besiplečiančių į visas šalis...
Iškart prisipažinsiu, kad štai tokį mažai informatyvų knygos aprašymą parašęs tiek „Eridanas“, tiek aš pats buvome vedami slaptų ketinimų. O būtent norėdami nuslėpti faktą, kad knygoje kalbama apie vampyrus. Taip taip, apie tuos naktinius padarus, apie kuriuos perskaitę žmonės bėga kuo toliau į šalį. Ir ne dėl to, kad jie būtų labai išsigandę ar įbauginti, o dėl to, kad maža ką šiais laikais tebedomina šie kraujasiurbiai padarai (na bent jau mano amžiaus žmonių tarpe). Aš jų apskritai nepernešu, lygiai kaip ir zombių, o ir knygos apie juos man visad atrodė šiek tiek paikos. Tad likau dėkingas „Eridanui“, kad jis nuslėpė šį faktą nuo manęs, taip leisdamas man perskaityti šį kūrinį iš anksto nenusistačius. Na o kūrinys yra išties neblogas. Visų pirma jį parašė pats siaubo karalius Stivenas Kingas. Visų antra, pasakojimas yra be galo detalus ir įtikinamas. Visų trečia – veikėjai čia yra labai įdomūs ir įsimintini, na o istorija, istorija čia yra tiesiog iš koto verčianti.
Pats miestelis irgi pakankamai įdomus. Jis buvo užregistruotas 1765 metais. Pagrindinė gatvė vadinosi Džointernerio aveniu, o ją lygiai per vidurį kirto Broko gatvė. Šiaurės vakarų kvadratas buvo labiausiai miškinga miestelio dalis. Didelę šiaurinę rytų kvadrato dalį sudarė šienaujamos pievos: motiejukai ir liucerna. Buvo čia ir upė, ir uždaryta lentpjūvė, ir sandėlis, ar net vagonėliai. Pats gražiausias buvo pietryčių kvadratas, mat reljefas čia kilo aukštyn. Zalė buvo valdoma miestelio susirinkimo, o pagrindinės renkamos pareigos buvo trys: miestelio konsteblis, miestelio notaras ir mokyklos inspektorius. Kai kurie jaunuoliai čia bandė narkotikus, bet rimtesnę problemą kėlė alkoholis. Vienu žodžiu tipiškas miestelis, kuriame negalėjo vykti jokios pasibaisėtinos niekšybės. Tik ne čia.
Savo pasakojimą rašytojas pradeda nuo dviejų jaunuolių pažinties, tada seka šiek tiek baugus pasakojimas apie vaiduokliais apsėstą namą, po ko mes išvystame kelių miestelio gyventojų rūpesčius ir kasdienybę, kol po truputį Stivenas Kingas ima griauti visą šią idilę, leisdamas viskam ristis velniop, tamsiosios pusės link. Rašytojas tarsi parodo mums ko mes netenkame ir dėl ko turėtume kovoti. Na o priešininkas yra išties nuožmus ir keliantis siaubą. Žinoma, Kingas nebūtų Kingas, jai baugintų mus tik aštriais vampyro iltimis. Viskas vyksta daug kukliau ir paslaptingiau – skaitytojas yra gąsdinamas jo paties vaizduote. Dingęs vaikas, naktį gabenamos sunkios dėžės, senas puvėsiais prasmirdęs namas, paskerstas šuo, laidotuvės, keistos ligos – tai tik kali dalykai kuriais esame gąsdinami iki pat kaulų čiulpų.
Na o įdomiausia žinote kas, kad romano veiksmas vyksta šių dienų pasaulyje, tad tokios priemonės, kaip lavono persmeigimas uosiniu strypu taptų nusikaltimu, už kurio padarymą jūs geriausiu atveju atsidurtumėte kalėjime, arba patektumėte į beprotnamį. Net ir lavonų ištyrimui čia kviečiamas patologoanatomas, o ne kunigas su rožančiumi ir švęstu vandeniu. Vienu žodžiu, romanas „Zalės Valda“, tai šiuolaikiška „Drakula“, kūrinys, parašytas su tiek pat daug paslapties, mistikos ir netikėtų posūkių.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą