Po pasirodžiusio neabejotino bestselerio daugelyje pasaulio šalių „Tik laikas parodys“, Jeffrey Archeris pasakoja dar vieną pribloškiančią Kliftonų kronikų istoriją...
Vos kelios dienos prieš Britanijai paskelbiant karą Vokietijai, vildamasis išvengti ilgai saugotų šeimos paslapčių pasekmių ir priverstas susitaikyti su tuo, kad troškimas vesti Emą Barington niekada nebus įgyvendintas, Haris Kliftonas pradeda dirbti prekybiniame laive. Tačiau Atlanto vandenyne jo laivą nuskandina vokiečių torpeda – žūsta beveik visa įgula.
Amerikiečių keleivinis laivas „Kanzaso žvaigždė“ išgelbsti saują jūreivių, taip pat Harį ir trečiąjį kapitono padėjėją amerikietį Tomą Bradšou. Kai naktį Bradšou miršta, Haris pasinaudoja proga pabėgti nuo surizgusios praeities ir prisiima jo tapatybę.
Vis dėlto, kai išsilaipina Amerikoje, ir pamato, kas Niujorke laukia Bradšou, jis supranta padaręs klaidą. Niekaip negalėdamas įrodyti tikrosios savo tapatybės, Haris Kliftonas susaistomas su praeitimi, kuri, paaiškėja, gerokai prastesnė už jo išsižadėtąją.
„Tėvo nuodėmės“ yra antroji Kliftonų kronikų knyga parašyta anglų rašytojo Džefrio Arčerio. Veiksmas joje vyksta 1939-1945 metais, t. y. Antrojo pasaulinio karo metu. Jei skaitėte pirmąją knyga, turbūt, prisimenate, kad joje Haris Kliftonas apsimetęs Tomu Bradšou atvyksta į Ameriką. Šioje knygoje veiksmas tęsiamas iškart po pirmosios pabaigos. Hariui tenka pasėdėti kalėjime, vėliau jis dalyvauja kare, yra sužeidžiamas, na o viską vainikuoja vaikiną ne itin dominanti kova dėl Baringtonų titulo. Nesnaudžia ir kiti personažai, tačiau nenorėdamas atskleisti detalių, paminėsiu, tik tai, kad juos taip pat neaplenkia karas, išdavystės bei mirtys, visai, kaip tikroje „muilo“ operoje. Nesu nusiteikęs prieš melodramos tipo knygas, kol jos traukia skaitytoją. Ši knyga turi tikrai nemažai geros istorijos elementų ir posūkių, tačiau yra gan lengvai nuspėjama, o personažai su kiekviena knyga tampa vis labiau stereotipiniai. Knygoje veiksmas pasakojamas ir vėl skirtingų veikėjų akimis, laimei neatkartojant ankstesnių personažų veiksmų. Visgi nuolatinis šokinėjimas tarp personažų gan stipriai vargina, o pagrindinio, ir asmeniškai man įdomiausio personažo Hario Kliftono pasakojimo mes sulauksime tik knygos pradžioje ir pabaigoje. Pastaroji šioje knygoje yra išties silpna, net šiek tiek atgrasanti nuo trečiosios knygos pirkimo. Belaukiant trečiosios knygos pasirodymo lietuvių kalba belieka tik apsispręsti, ar verta investuoti į tolimesnes knygas, juolab, kad jų jei neklystu bus septynios.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą