Romano „Angelų rūstybė“ herojė – Dženiferė Parker – žavi moteris, madinga advokatė. Atrodytų, niekas negali sutrukdyti jos puikiai karjerai, tačiau gyvenimas romano herojei parengia daugybę netikėtumų. Veržliai besirutuliojantis siužetas suintriguos bet kurį skaitytoją.
Sidnis Šeldonas yra žinomas, kaip rašytojas rašęs apie stiprias, charizmatiškas ir savarankiškas moteris, gyvenančias ir dirbančias rūsčiame, vyrų valdomame pasaulyje. Jeigu ne per seniausiai mano skaitytoje Sidnio Šeldono knygoje „Žvaigždės spindi danguje“ buvo rašoma apie moterį dirbančią statybų sferoje, tai romaną „Angelų rūstybė“ rašytojas skyrė teisei.
Romane rašoma apie Dženiferę Parker, grakščią tamsiaplaukę dvidešimt ketverių metų moterį, protingu gyvu veidu ir žaliomis įžvalgiomis akimis. Jos veidas buvo veikiau patrauklus, negu gražus. Veidas, kuriame atsispindėjo išdidumas, drąsumas ir geidulingumas, veidas, kurį buvo sunku pamiršti.
Dženiferė gimė nedideliame Kelso miestelyje Vašingtono valstijoje, kurį 1847 metais įkūrė besiilgintis savo tėvynės škotas, pavadinęs jį savo gimtojo miesto Škotijoje vardu. Dženiferės tėvas buvo advokatas. Iš pradžių jis dirbo miško medžiagų paruošimo kompanijose, kurioms ir priklausė miestelis, o paskui ėmė ginti lentpjūvių darbininkų interesus. Pirmieji Dženiferės vaikystės prisiminimai buvo džiaugsmingi. Tėvas galėjo valandų valandas pasakoti Dženiferei apie tas teismo bylas, kurias jis vedė, apie tas problemas, su kuriomis žmonės ateidavo pas jį, į jo kuklų kabinetą. Kai Dženiferei suėjo penkiolika metų, ji ėmė dirbti su tėvu per vasaros atostogas. Kai tokio amžiaus mergaitės susitikinėjo su vaikinais, Dženiferė buvo įknibusi į bylų nagrinėjimą ir posėdžius. Per šešioliktąjį Dženiferės gimtadienį jos motina pabėgo iš miestelio su aštuoniolikmečiu jų kaimynų sūnumi, ir Dženiferės tėvas tyliai pasimirė.
Teisę Dženiferė studijavo Siatlio universitete. Tuo metu kai jos bendrakursiai sunkiai brovėsi per civilinių teisės pažeidimų, civilinės ir kriminalinės teisės aktų painiavą, Dženiferė jautėsi kaip žuvis vandenyje. Po laidotuvių Dženiferė grįžo į Siatlį tęsti mokslo. Tėvas jai paliko mažiau negu tūkstantį dolerių, ir jai teko nuspręsti, kaip gyventi toliau. Ji žinojo, kad į Kelsą ji negali grįžti ir dirbti advokate, nes jo gyventojams ji visam laikui liks maža mergaite, kurios motina pabėgo su jaunu vaikinu. Kadangi Dženiferė mokėsi labai gerai, tad gavo daugelio advokatų firmų atstovų pasiūlymų dirbti pas juos. Išlaikiusi egzaminus mergina išvyko ieškoti laimės į Nujorką.
Tačiau nemanykite, kad Dženiferei viskas seksis kaip sviestu patekta. Tikrai ne. Karjeros pradžia jai vos nesibaigia krachu, po kurio iš jos vos neatimama teisininko licencija, ją visi pasmerkia, atstumia ir išjuokia. Blogai pasibaigęs teisminis procesas priveda prie to, kad jos niekas nenori priimti į darbą ir jei tenka pačiai išsinuomoti kontorą ir laukti klientų. Po papildomo darbo išnešiojant šaukimus į teismą, pas ja pradeda atsirasti pirmieji klientai. Tai buvo daugiausia prostitutės, narkotikų prekeiviai ir vagys, kitaip sakant žmonės, neturintys pinigų, spjovę ant visko, bei pasmegti visuomenės. Galiausiai jai pakliūna pirma skandalinga byla, byla kurioje juodaodis kalinys nužudė kitą kalinį. Dženiferė nusprendžia padėti žmogui, nevertinti jo pagal jo išvaizdą, o svarbiausia, nepaskelbti jo kaltu anksčiau laiko. Pasakysiu, kad tikrai sirgau už šią moterį, o proceso baigtis net ašarą įspaudė, visai kaip ir kiti romane nagrinėjami teisminiai procesai.
Skaitydami knygą mes pamatome kaip jauna, naivi, jautri, vieniša, pažeidžiama, tačiau protinga, ryžtinga, atkakli ir savarankiška moteris atranda save, randa savyje ryžto ir jėgų nepasiduoti, siekia savo tikslo (kartais ne visai sąžiningai), o su laiku pražįsta, kaip gražiausia pievų gėlė.
Romane rašoma kaip Dženiferė išpopuliarėja, įsimyli, atidaro kontorą, nusamdo pirmus teisininkus kompanionus, padeda nuskriaustiesiems, tampa turtinga, pastoja, pasineria į motiniškus rūpesčius, tampa nusikaltimo auka, susideda su mafija ir pan.
Knyga yra išties įtraukianti ir prilygsta geriausiems Džono Grišemo romanams. Knygos veikėja labai įdomi, charizmatiška, sulaukianti skaitytojo simpatijų jau nuo pirmų puslapių. Romanas tai ir feministinė istorija pasakojanti apie moters kelią į sėkmę, ir istorija apie mafiją, meilę, ambicijas, išdavystę ir ryžtą. Patariu skaityti visiems stokojantiems ryžto ir pasitikėjimo, bei moterims norinčioms būti pačioms savo likimo ir karjeros kalvėmis.
Romano pabaiga ne visai tokia, kokios norėtų skaitytojas, bet gyvenimas tuo ir nuostabus, kad yra nenuspėjamas ir neprognozuojamas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą