Vieną dieną Nantero aukščiausiojo teismo pareigūnė Žana ima įtarti, kad jos mylimasis Tomas jai neištikimas. Piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, ji įtaiso klausymosi įrangą Tomo psichoanalitiko kabinete – šitaip įgijusi galimybę klausytis jųdviejų pokalbių moteris viliasi sužinoti tiesą... Kiekvieną vakarą gaudama tos dienos įrašus, ji nejučia ima klausytis ir kitų pacientų seansų. Tačiau kartą Žana išgirsta psichoanalitiko ir paslaptingo pagyvenusio lankytojo, kalbančio su ispanišku akcentu, pašnekesį apie šio sūnaus autisto išgyvenamą siaubingą krizę, pasireiškiančią netgi potraukiu žudyti. Moteris kaipmat sumoja, kad vyriškio sūnus ir yra Paryžių šiurpinantis žudikas kanibalas...
Turbūt, visi pasakytų, kad gaminant gerą patiekalą svarbu laikytis tikslaus recepto. Neužtenka sumesti bet kokius ingredientus į puodą ir laukti kažko skanaus. Šioje knygoje ingredientais buvo dažai su švinu, prekyba ginklais, pamišęs kanibalas, hipnozė, šizofrenija, autizmas, priešistoriniai žmonės, aukojimai, gaisras, kraujas, gaujos, ekshumacija, žmogėdros ir t. t. Atrodo, tai yra visiškai tarpusavyje nederančių ingredientų kratinys, tačiau visai kaip ir ankstesniuose rašytojo kūriniuose, šis protu nesuvokiamas mišinys pasiteisino su kaupu ir padarė romaną gan skaniu patiekalu.
Knyga, aišku, labai žiauri, pilna kraujo, žarnų, sukapotų kūno dalių ir apkramtytų vidurių. Knygos veikėja Žana Korova yra gan tipinė šiuolaikinė tyrėja: senmergė, vieniša, pasimetusi, kankinama depresijos ir kitų negandų, šlamščianti antidepresantus kaip saldainius. Jos sesuo buvo žiauriai nužudyta, tėvas paliko motiną Žanai būnant mažai. Pati veikėja yra gan griežtų bruožų, iškilių skruostikaulių, žalių akių, dirba teismo pareigūne, o jos gyvenimas – tikra mėšlo krūva (čia pačios veikėjos žodžiai, ne mano).
Norėdama pašnipinėti savo buvusį vaikiną, kuris jai neatskambina, ji pasinaudoja tarnybine padėtimi ir įrengia pasiklausymo įrangą psichiatro, pas kurį lankosi jos buvęs vaikinas, biure. Greitai ją užvaldo potraukis vakarais klausytis svetimų žmonių seansų (manau, užvaldytų ir mane), tačiau netrukus ji ima įtarinėti, kad vieno besilankančio pas psichiatrą vyro sūnus yra mieste siautėjantis žiaurus serijinis žudikas kanibalas. Žana negali panaudoti nelegaliai surinktos medžiagos jam atskleisti, tad turi surasti kitą būdą išaiškinti ir susekti žudiką. Taigi tai ir tampa pagrindiniu siužeto elementu ir varomąją knygos jėga.
Pats žudikas irgi buvo tikra paslaptis, iškeliantis daug klausimų, tarp kurių ar jis psichopatas-autistas, sadistas-iškrypėlis, ar pirmapradžio kulto garbintojas? Ko jis siekia? Ko iš jo laukti toliau?
Romane nagrinėjamos autizmo, žmonijos evoliucijos, Froido psichoanalizės, genetikos, kraujo prekybos temos buvo labai įdomios ir, mano nuomone, papildė ir taip įdomią knygą. Romano veiksmo vieta: Prancūzija, Gvatemala, Nikaragva, Argentina nuteikė tikriems nuotykiams, o gamtos aprašymai: mašalai, pelkės, karštis, triukšmas ir pan. prikaustė dėmesį.
Romanas yra išties geras ir nenuspėjamas, tik va žiaurumo ir barbariškumo laipsnis tai perkopia visas normas. Net man, skaitančiam daugiausia detektyvus, buvo kiek per daug. Išsukinėtos galūnės, suvalgyta gimda ir akys, išmėtytos žarnos, aukštyn kojom pakabinti kūnai, išlydyti riebalai, išsiurbtos smegenys ir pan. Baisu darosi vien pagalvojus, kad kažkas apie tai galvojo, o po to visa tai surašė popieriuje. Visgi intriga, siužetas, pasakojimas ir kinematografiškumas yra aukščiausio lygio ir atperka tuos momentus, kai tekdavo kraipytis ir vaipytis nuo vimdančių ir gąsdinančių aprašymų.
Knygos atomazga labai netikėta, viską paaiškinanti logiškai ir be mistikos.
Na o bendrai, romanas yra puikus siaubo, mistikos ir detektyvo mišinys, kuris visai kaip ir balta lietuviška mišrainė susivalgo labai greitai ir nepastebimai. Bet ką aš čia apie tuos patiekalus, geriau Jums palinkėsiu skanaus!
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą