Reičelė kasdien važiuoja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą verandoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti, sugalvojo jiems net vardus: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, kokį jį mato Reičelė, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį pačios Reičelės gyvenimą.
Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Neįstengdama to nuslėpti, Reičelė papasakoja, ką žino policijai. Tolimesni įvykiai šokiruoja. Hičkokiškas įelektrinantis trileris „Dingusios“ fanams.
Nors dar tik 2016 metų pradžia, bet, manau, galiu drąsiai teigti, kad knyga „Mergina traukiny“ bus viena prasčiausių, o gal net ir prasčiausia šiemet skaityta knyga. Nors romaną „Goodreads“ skaitytojai išrinko geriausiu 2015 metų detektyvu, man jis pasirodė visiškai apgailėtina „Dingusios“ kopija, ar net, sakyčiau, savotiška romano parodija. Čia irgi yra dingusi žmona, tik pasakojimas daugiausia pateikiamas ne vyro ar žmonos akimis, o žmogaus iš šalies, konkrečiai moters vardu Reičelė perspektyvos, kuri stebėdavo porą pro važiuojančio traukinio langą. Čia taip pat yra meilužė ir net meilužis, bei kiti panašūs elementai.
Pagrindinė veikėja Reičelė man pasirodė visiška nevykėlė. Ji prarado darbą, bet ir toliau važinėja į Londoną vaidindama prieš kambariokę, kad vis dar dirba. Ji yra vieniša, tad mamos su vaikais prekybos centruose jai kelia ašaras. Prisigėrusi alkoholio vakarais ji visad skambina savo buvusiam vyrui neduodama jam ramybės. Šis beje gyvena su savo meiluže jų buvusiame name ir turi vaiką.
Romanas tiesiog pergrūstas visokia nereikalinga ir neįdomia informacija, kuri, matyt, turėjo sujaudinti skaitytoją, tačiau ji jei ir kelia kokias emocijas, tai tik nuobodulį. Ir apskritai, knyga man pasirodė per daug orientuota tik į vieną lyti, konkrečiai moteris, o dar konkrečiau, nuobodžiaujančias namų šeimininkes, kurios tai turėjo būti kažkoks neeilinis prikaustantis detektyvas su gyvenimiškai epizodais, arba vienišes, nusivylusias gyvenimu ir apskritai vyrais. Paskaitykit knygos.lt atsiliepimus ir pamatysit, kad praktiškai 99 procentai atsiliepimų yra parašyti moterų. Manau, reikėjo iškart ant knygos taip ir parašyti „Ši knyga skirta moterims“, ar uždėti kokią emblemą su moters atvaizdu.
Ir dar, nesuprantu tokių rašytojų, kurie bando kopijuoti kažkokius populiarius kūrinius. Man atrodo geriau jie ieškotų kažko unikalaus ir savito, o ne naudotųsi kitų populiarumu. Gėda rašytojai. Ačiū Dievui, kad knyga skolinta, o ne pirkta.
Pabaigai pasakysiu Jums, mielos moterys, kad jei tikrai norit dramos ir šiek tiek detektyvo, tai geriau rinkitės Karin Alvtegen kūrinius, o jei jau skaitėt, tai perskaitykit dar kartą ir negadinkit pinigų šitam pigiam šlamštui.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą