Samdomas žudikas Ulfas bėga. Jo bosas, negailestingas ir nuožmus narkotikų magnatas Žvejys, už išdavystę baudžia mirtimi. Išsigelbėjimą Ulfas bando surasti Norvegijos šiaurės smaigaly – ten, kur saulė vasarą niekada nenusileidžia žemiau horizonto. Nors bet kokį tikėjimą vyras prarado seniai, jį priglaudžia vietinė religinė bendruomenė. Slėpdamasis medžiotojų trobelėje negyvenamoje plynaukštėje, Ulfas supranta, kad tik pamokslininko dukros Lėjos ir jos sūnaus Knuto dėka dar nesubyrėjo trapi riba tarp gyvenimo ir mirties. Tačiau jų rūpestis Ulfo neapsaugo nuo beprotybės, besismelkiančios su vidurnakčio saulės sutemomis. Rodos, iš toli jau ataidi Žvejo smogikų žingsniai.
Iš autobuso jis išlipo vidury nakties. Prisimerkė nuo saulės. Virš salos ji slinko toli šiaurėje palei jūrą. Raudona ir išsekusi. Už jos driekėsi jūra. O už jūros – Šiaurės ašigalis. Kitose trijose pasaulio šalyse jo link leidosi žemos keteros. Raudoni ir žali viržynai, akmenys ir vienas kitas guotas neaukštų beržų. Rytuose žemė įsiliejo į jūrą, lygutėlę ir akmenuotą, o pietvakariuose, toje vietoje, kur prasidėjo jūra, ji buvo tarsi peiliu atriekta. Šimtą metrų ar panašiai virš ramios jūros atviru peizažu driekėsi plynaukštė, išsikišusi į vandenį. Finmarko plynaukštė. Kietas žvyrkelis vedė prie grupelės žemų namų. Vienintelis, iškilęs aukštėliau, buvo bažnyčios bokštas. Autobusas važiavo pro ženklą su užrašu „Kosundas“, stovintį prie jūros, šalia medinės prieplaukos. Jis pamanė: „Kodėl ne?“, patraukė virvelę prie lango – virš autobuso vairuotojo ėmė šviesti stop ženklas. Danguje nė debesėlio, o oras toks giedras, kad, atrodė, matosi toli toli. Finmarko plynaukštė, pasak žmonių, graži. O gal tai tik paguodos žodžiai tiems keletui, gyvenantiems čia: „Čia taip gražu.“ Nes kas gali būti gražaus šiame plokščiame, monotoniškame, nederlingame peizaže? Marsas. Raudona dykuma. Negyvenama ir bjauri. Ideali vieta pasislėpti.
Štai taip jis, atvyko į Finmarko plynaukštė, Kosundą, turbūt, geriausią vietą pasislėpti. Jis iškart sau priskiria Ulfo vardą, pasivadina medžiotoju iš pietų ir išklausinėjęs vietinį gyventoją pernakvoja bažnyčioje prie altoriaus, užsiklojęs sutana ir užvalgęs paplotėlių. Na o „Žvejo“ rūstybę jis pelnė, kai inscenizavo vieno narkotikus pardavinėjančio vyruko mirtį, kurį pats buvo nusamdytas nužudyti. Jis nemėgo žudyti, todėl paėmęs pusę „nužudytojo“ pinigų ir narkotikus, leido šiam pasprukti. Deja, „Žvejys“ ne veltui gavo tokią pravardę, mat surasdavo visus, kurie jį apvokdavo ar išduodavo. Dabar jo paties kailis buvo medžiojamas boso pasamdytų galvažudžių ir vienintelis būdas išlikti gyvam, buvo elgtis neapgalvotai.
Taigi, kaip jau supratote aš bandau Jums pristatyti dar vieną Jo Nesbė knygą, patenkančią į „Kraujas ant sniego“ seriją, tačiau nesekančią pirmosios knygos siužeto. Vienintelė sąsaja tarp šios ir pirmosios knygos turinio, tai visiems pirmojo romano skaitytojams pažįstamas negailestingas mafijos baronas „Žvejys“. Kaip ir pirmoji serijos knyga, ši taip pat yra trumpas, paprastas kūrinys, skirtas labiau gal skaitymui tarp rimtesnių detektyvinių romanų. Ir nors knygą galima perskaityti vos keliais prisėdimais, ji vis tiek turi savito šarmo. Galbūt, to priežastis neaiški ir tragiška Ulfo praeitis, galbūt, tokie veikėjai, kaip rūpestingoji Lėja ar smalsusis Knutas, galbūt, keista ir atoki tikinčiųjų bendruomenė, kurioje visi vienas kitą pažįsta, galbūt, lakoniška kalba ir sarkazmas, o, galbūt, visus patrauks tikroviškas pasakojimas ir nuspėjama pabaiga. Negaliu Jums atsakyti konkrečiai, tačiau visiems mėgstantiems paprastus dalykus, kaip tarkim konservuotą tuną (žinot jo nereikia gaminti, tiesiog atidarai skardinę, paimi duonos ir tiesiog valgai). Taip ir čia Jums reikės tiesiog kelių valandų laisvo laiko ir patogios pozos skaitymui. Tai istorija apie antrą šansą, apie sunkius ir negrįžtamus sprendimus, kuriuos kartais kiekvienas iš mūsų padarome, apie nuodėmių atleidimą, apie tikruosius mūsų jausmus ir apie mūsų pašaukimą šioje planetoje. Ne nuošaly liks, žinoma, ir meilė, juk kaipgi be jos...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą