Į Gotlandą atėjo vasara, o su ja į salą sugužėjo tarptautinė archeologijos studentų grupė, kuri imasi kasinėti senovės vikingų gyvenvietę. Nerūpestinga atostogų dvasia ir tvirta bendrystė išgaruoja it laužo dūmas, kai staiga pradingsta 21-ų metų studentė Martina, atkakusi iš Nyderlandų. Netrukus pasklinda kalbos, kad mergina neva slapta susitikinėjo su vienu iš salos gyventojų. Ar tikrai Martinos dingimas yra vasariškos meilės intrigos pasekmė? Vargu... mat netrukus vietos ūkininko lauke aptinkamas sumaitotas arklio kūnas. Tada plūsteli nauja gandų banga, kurią sukelia viena įdomi šio įvykio aplinkybė: arklys rastas be galvos, o ši kažkur pradingusi.
Kai galiausiai tyrimo imasi inspektorius Andersas Knutas, jis net neįtaria, kad teks akis į akį susidurti su Gotlando vikingų praeitimi. Atsiranda ir dingusi mergina, o tiksliau, medyje kabantis jos lavonas. Paaiškėjus, kad merginos oda išmarginta keistais ritualiniais ženklais, nebelieka jokių abejonių, jog kažkas šaukiasi senųjų Gotlando dievų. Martina nužudyta pagal senovinį vikingų ritualą, skelbiantį, kad bus ir daugiau mirčių... Ar inspektorius suspės įminti šiurpią vasaros paslaptį?
Mari Jungstedt – populiari švedų rašytoja, detektyvinių romanų autorė, televizijos ir radijo laidų žurnalistė praeityje. Jos knygos išverstos į daugelį kalbų, kurių bendra pardavimų apyvarta siekia daugiau kaip 2 milijonus kopijų. Šiandien Jungstedt – viena iš plačiausiai skaitomų autorių Švedijoje, sėkmingai plėtojanti Skandinaviškų detektyvų tradicijas ir sekanti tokių meistrų, kaip Stigas Larsonas ar Heningas Mankelis, pavyzdžiais. Iš trylikos Mari detektyvų su vyriausiuoju inspektoriumi Andersu du pirmieji virto Švedijos televizijos filmais.
„Nežinomas“ – naujas rašytojos romanas vykstantis Švedijos Gotlando saloje. Šį kartą policijos komisaras Andersas Knutas tiria paslaptingus nužudymus, atkartojančius senovės vikingų ritualą, taip vadinamą „trejopą mirtį“. Tarp nužudytųjų ir įtariamųjų yra senovės vikingų gyvenvietės liekanas kasinėjantys archeologai, suvažiavę iš įvairių pasaulio kampelių. Tai nestebina, juk Gotlandas – tikras archeologijos draustinis po atviru dangumi ir traukos centras visiems, kurie domisi senovinėmis apeigomis ir tikėjimu. Tačiau aistra senovei gali būti kupina mirtinų pavojų, ypač jei kažkas pradeda įsivaizduoti, kad yra dievo rykštė... landžiam žurnalistui Johanui Bergui teks tuo įsitikinti ir savo paties kailiu.
Taigi, kaip jau supratote, romane mes ir vėl sutiksime mūsų jau pamėgtus veikėjus Andersą Knutą ir Johaną Bergą. Knutas vis dar rūkė pypkę, ypač tuomet, kai norėdavo giliai pagalvoti. Po žiemą visų dėmesio sulaukusios nužudymo bylos, kuomet dingusi mergaitė buvo rasta negyva, jis kurį laiką jautėsi blogai ir net žmonos nutemptas ėmė lankytis pas psichologę. Po praeitais metais atnaujinto policijos pastato jis pakeitė visus senus daiktus savo kabinete, išskyrus seną nudėvėtą ąžuolinę kėdę. Jo senasis automobilis buvo be oro kondicionieriaus, kas buvo vienas iš galvos skausmų, mat pažastys drėko tuojau pat, o paslaptingų bylų skaičius, kaip paaiškės vėliau, visai nemažėja.
Tuo metu Johanas Bergas persikėlė gyventi į Gotlandą, mat Gotlando naujienos anksčiau buvo valdomos iš Stokholmo, tačiau Švedijos televizija nusprendė atkurti vietinę salos redakciją bandomajam vasaros laikotarpiui, o Johaną paskyrė jos reporteriu. Pastaruosius du mėnesius jis gyveno saloje ir manė, kad tai ir yra vieta, kurioje jis norėtų pasilikti. Čia jį atvedė meilė Emai Vinarvė, mokytojai iš Romos (vieno iš Gotlando miestų), kuri laukėsi ir ketino gimdyti jų vaiką bet kurią akimirką.
Tarp knygos personažų mes taip pat rasime ir jau minimą Evą Vinarvę, naująją Johano meilę, kuri dabar jau buvo išsiskyrusi su savo vyru, o jos du vaikai gyveno su ja kas antra savaitė, o trečiojo ji kaip tik besilaukė. Tai, kad ji nusprendė gimdyti kūdikį, dar nereiškė, kad ji ir Johanas savaime taps šeima, tačiau tai buvo vienas žingsnis to link.
Rašytoja taip pat įpaišė kelis naujus veikėjus, kaip tarkim, Piją, tvirtą ir pasitikinčią savimi žurnalistę, netvarkingų juodų trumpai kirptų plaukų moterį, su žiedu nosyje ir storu kosmetiniu pieštuku išryškintomis tamsiai rudomis akimis. Ji gimė ir užaugo Visbyje, tad pažinojo Gotlandą, kaip savo penkis pirštus.
Taigi, rašytoja visai kaip ir pirmojoje serijos knygoje daug dėmesio skiria veikėjų aprašymams ir charakterio ypatybėms, nepalikdama nė vieno užmiršto. Nužudytosios Martinos personažas buvo toks ryškus ir detalus, kad net susidaro toks įspūdis, kad esi su ja pažįstamas asmeniškai net ir realiame gyvenime. Martina studijavo archeologiją Roterdamo universitete, kuriame ir sužinojo apie Visbio koledžo rengiamus archeologinių kasinėjimų kursus. Ji buvo pusiau švedė – jos motina kilusi iš Gotlando. Martinos šeima gyveno Olandijoje, tačiau dažnai atvykdavo į Gotlando salą atostogauti, netgi po to, kai prieš trejus metus automobilio avarijoje žuvo jos motina. Martina Flochten buvo apsėsta vikingais. Apie vikingus ir tai, kaip jie gyveno, skaitė viską, kas tik papuldavo į rankas. Jų religija, tikėjimas daugybe dievų, jai atrodė patraukli. Ją pakerėjo ne tik vikingų laivai ir jų grobikiškos ekspedicijos po pasaulį, bet taip pat ir jų ekstensyvi prekyba.
Pats Gotlandas tuo metu, aišku, kaip visada visame savo gražume: nedideli kaimai, žavingos baltos bažnyčios, žvyrkeliai, vedantys prie jūros, iš abiejų pusių apsodinti neaukštomis eglėmis ir pušimis, ūkiai, ganyklose besiganantys galvijai, viešbučiai ir pan. Viskas atrodė darnu ir ramu, nepaisant pagrindinės salos problemos – nedarbo. Saloje buvo penkiasdešimt aštuoni tūkstančiai nuolatinių gyventojų, bet vasaros mėnesiais gyventojų skaičius padidėdavo dar aštuoniais šimtais tūkstančių, kas buvo ir šiuo metu.
Romane nagrinėjamos dvi bylos, tai arklio nužudymo byla ir dingusi, bet vėliau surasta archeologinių kasinėjimų dalyvė. Į romaną įkišti išniekinto gyvūno temą buvo tiesiog genialus sumanymas, mat Mari Jungstedt galėjo pavaizduoti dėl tokio elgesio su gyvūnais sukilusius savivaldybės politikus, žirgų mylėtojus, gyvūnų teisių aktyvistus, veganus ir plačiąją visuomenę. Visi norėjo, kad policija paskubėtų ir sugautų išgamą, kuris įvykdė tokį nusikaltimą.
Tuo metu, archeologinių kasinėjimų tema suteikė šiokio tokio pikantiškumo romanui, mat čia bus kalbama apie senųjų Skandinavijos gyventojų (vikingų) gyvenimo būdą ir tikėjimą. Čia bus pasakojama apie grupelę archeologų, tarp kurių bus du studentai amerikiečiai, britė, prancūzas, kanadietis, kurio šeima kilusi iš Indijos, pora vokiančių ir australas.
Policija čia turės darbo į valias ir tikrai neturės kada ilsėtis, nepaisant to, kad kriminalinių nusikaltimų tyrimo skyriaus koridoriuje karaliaus tyla – akivaizdus ženklas, kad prasidėjo vasaros atostogos. Policija pirmiausia patikrins visus psichinius ligonius anksčiau pakėlusius ranką prieš gyvūnus, ieškos padangų žymių, klausinės žmones, ramins žiniasklaidą, sudarinės žudiko psichologinį profilį, kalbins mirusiosios pažįstamus ir pan.
Romanas, mano nuomone, nepaisant savo trumpos apimties gavosi labai vykęs, jis pasižymi realiais veikėjų portretais, patraukia ir detalia veiksmo vieta, profesionaliu policijos tyrimu ir asmeniniais, bei šeimyniniais epizodais, kurie į knygą buvo įkomponuoti labai sumaniai ir atsidūrė antrame plane, kaip ir turėtų būti tokio tipo kūrinyje. Taip pat man patiko ir tai, kad dėl man nežinomų priežasčių, buvo labai lengva pasinerti į romano veiksmą. Gal čia kaltas paprastas ir nesudėtingas rašymo stilius, nežinau.
Vienintelis mane labiausiai sunervinęs dalykas buvo tas, kad knyga išleista ne ta eilės tvarka. Ši knyga yra trečioji serijos knyga ir turėjo eiti po romano „Nutylėtas“. Pastarasis knygynų vitrinas pasiekė tik neseniai, kai viskas turėjo būti atvirkščiai. Kas dar nenusipirko šios knygos, pirmiausia pirkite ir skaitykite romaną „Nutylėtas“ , o tik po to imkitės „Nežinomas“.
Na ir pabaigai... ar čia tik man vienam atrodo, kad pas mus Lietuvoje skaitymas yra virtęs prabanga? Už tokio plonumo knygas jau prašoma iki aštuoniolikos eurų. Absurdas!
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą