„Nutylėtas“ ~ Mari Jungstedt

„Nutylėtas“ (Mari Jungstedt, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Gotlando saloje žiema. Dingsta keturiolikmetė Fanė – vieniša paauglė, neturinti draugų ir laisvalaikį leidžianti vietinėse arklidėse su žirgais. Ar mergaitės dingimas gali būti susijęs su neseniai Gotlando centre įvykdyta žmogžudyste? Prasigėręs fotografas Henris aptiktas permirkęs krauju su didžiule skyle galvoje iškart po to, kai žirgų lenktynėse laimėjo apvalią sumą. Inspektorius Knutas ir jo komanda linkę manyti, kad vyras nužudytas dėl pinigų. Tirti nusikaltimą padeda jau kartą su Knutu dirbęs Švedijos televizijos žurnalistas Johanas Bergas, kurį į salą atvedė ne tik žurnalistinis smalsumas, bet ir meilė...

Galiausiai rastas samanomis ir šakomis apdengtas Fanės lavonas užmena dar daugiau mįslių. Nors įkalčiai veda kita linkme, inspektorius Knutas linkęs pasitikėti savo nuojauta, kuri jam kužda, jog du nusikaltimai slepia tik vieną tiesą...

Į Gotlandą atsliūkino murzinai pilkas pavasaris, vargiai kam be patinkantis. Saulė šį mėnesį išlįsdavo tik po septynių, o nusileisdavo dar prieš penktą. Dienos ėjo vis trumpyn ir tamsyn iki pat Kalėdų. Vos iškišus nosį laukan, daugelis žmonių skubėjo kuo greičiau grįžti vidun. Nuo vėjo ir lietaus susigūžę praeiviai skubėjo nė nežvilgtelėdami vieni į kitus. Dar nenukritę ąžuolų lapai be paliovos judėjo jautriai reaguodami į menkiausią vėjo gūsį, o sustirusios pilkos Gotlando avys stovėjo susimetusios į krūvą.

Štai tokią rudens dieną daugiabučio namo rūsyje randamas savo kraujyje permirkęs Henris Dolstriomas, pravarde „blykstė“, buvęs Gotlands Tidningar laikraščio fotografas, dabar tapęs alkoholiku, kuris tapo absoliučiu prioritetu užtikrintai suėdęs Henrio darbą, šeimos gyvenimą ir laisvalaikį. Jis buvo gimęs 1943 metais, tačiau dabar tysojo ant pilvo, veidu į žemę, o jo suknežintame pakaušyje žiojėjo atvira kumščio dydžio žaizda. Kraujas buvo išsitaškęs ant sienų ir net ant lubų, o į šalis išskėstos rankos buvo padengtos mažomis rudomis pūslelėmis. Henris neseniai ristūnų lenktynėse laimėjo apvalią sumą, kas, galbūt, ir galėjo tapti jo mirties priežastimi, tačiau tą dar teks išsiaiškinti.

Tyrimo iškart imasi už Visbį juosiančios sienos gyvenantis Andersas Knutas ir jo vadovaujami tyrėjai, tokie kaip Karina Jakobson, trisdešimt septynerių, smulkutė, tamsiais plaukais ir rudomis akimis moteris, Tomas Vitbergas, sportiškos išvaizdos vyrukas, tankiais šviesiais plaukais, kuris labiau panėšėjo į banglentininką negu į policijos pareigūną, Larsas Norbis, aukštas, tamsiaplaukis ir iki nuobodybės kruopštus vyras, Erikas Sūlmanas, Birgeris Smitenbergas ir kiti tyrėjai.

Jie ne tik kad surinks visus įkalčius nužudymo vietoje, bet ir klausinės kaimynus, kalbins mirusiojo draugus, praneš apie buvusio vyro mirtį žmonai, tirs buto durų užraktą, ieškos įtariamųjų, ves apklausas, ieškos motyvo, nusikaltimo įnagio ir pan.

Kiek vėliau, žvarbią rudens dieną dingsta keturiolikmetė Fanė Janson – tamsių rudų akių, tamsios odos mergina, kurios motina buvo švedė, o tėvas kilęs iš Vest Indijos. Ji buvo mulatė be tipiškų afrikietiškų bruožų požymių, maža nosimi ir siauromis lūpomis. Jos juodi it varno plunksnos plaukai siekė juosmenį. Klasėje be jos buvo tik du tamsiaodžiai vaikai – dvyniai, kurie turėjo vienas kitą, tad ji jautėsi vieniša. Fanė troško turėti draugų, turėti geriausią draugę, žmogų, kuriam galėtų atsiverti, papasakoti savo rūpesčius. Mokykloje į ją niekas nekreipė dėmesio, ten, kaip ir namie, ji visuomet būdavo viena. Ji dirbo arklidėse, kuriose buvo laikomi žirgai kurių pagalba Henris laimėjo varžybas, bet ar tai tik sutapimas, mūsų tyrėjams dar teks ištirti.

Taigi, kaip jau supratote aš Jums bandau pristatyti dar vieną Mari Jungstedt romaną, kuris yra vienas iš rašytojos detektyvų, vykstančių jau minėtoje Švedijos saloje Gotlande. Turiu pasakyti, kad nepaisant to, kad tai tik antroji serijos knyga, ji dvelkia profesionalizmu ir dideliu darbu įdėtu rašant šį kūrinį. Rašytoja, mano nuomone, moka laviruoti skaitytojo jausmais, moka kurti intrigą, moka kurti atmosferą, o sklandus ir nesudėtingas pasakojimas yra tik vienas iš daugelio Jungstedt knygų privalumų. Mari rašo įtikinamai, savo knygose ji atkreipia dėmesį į aktualias šių dienų problemas, tokias, kaip alkoholizmas, benamystė, anoreksija, pedofilija, seksualinis išnaudojimas, nelegalus darbas ar rasinis išskirtinumas, kas daro jos knygas ne tik tikroviškas, bet ir aktualias.

Nepaisant to, kad šio romano veiksmas vyksta rudenį, kai iki žiemos jau visai visai ne be toli, knygos atmosfera nėra niūri, tad visiems pavargusiems nuo depresuojančių pagrindinių knygos veikėjų, šis kūrinys bus tarsi išsivadavimas. Taip pat norėtųsi pagirti rašytoją už puikų gebėjimą įsijausti į vyro kailį, juk visgi du pagrindiniai knygos veikėjai yra vyrai. Jie gavosi labai vyriški, tačiau tuo pat metu jautrūs, bei gebantys įsijausti į kitų skausmą ir mintis.

Nors knygos kaina neatitinka jos apimties, visgi, manau, kad Gotlando nusikaltimų serijos knygos vis tiek ras savo skaitytoją. Tai bus per daug neišlepęs, pozityvumą ir asmeniniais gyvenimo epizodais atskiestą pasakojimą mėgstantis skaitytojas, netaupantis pinigų, tačiau taupantis savo laisvalaikį skaitytojas, juk knyga yra tik 334 puslapių storio. Jei jūs priskiriate save šiai kategorijai, o dar ir detektyvų fanas esate, tuomet knyga „Nutylėtas“ Jūsų laukia knygynuose jau dabar. Aš perskaičiau ir man patiko.

Kalbant apie pokyčius veikėjų gyvenimuose, tai po brangiai kainavusios policijos būstinės rekonstrukcijos Kriminalinių tyrimų skyriui atiteko nauji kabinetai, įskaitant ir paprastą, skandinaviško stiliaus pilkai baltą pasitarimų kambarį. Ema Vinarvė pastaruosius šešis mėnesius apgaudinėjo savo vyrą su vienu žurnalistu, o Johanas Bergas tuo metu svajojo apie persikraustymą į Gotlandą ir darbą vietiniame laikraštyje ar radijo stotyje. Kaip jau supratote, knygoje be nusikaltimų tyrimo vyksta ir daug ko kito, kas buvo taip pat vienas iš šios serijos knygų pliusų pavergusių mano širdį. Lauksiu naujų serijos romanų, nors pirmiau visgi norėčiau išvysti daugiau Lars Kepler, Lizos Marklund ir Jussi Adler-Olsen vertimų.

„Nežinomas“ ~ Mari Jungstedt

„Nežinomas“ (Mari Jungstedt, 2016 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Į Gotlandą atėjo vasara, o su ja į salą sugužėjo tarptautinė archeologijos studentų grupė, kuri imasi kasinėti senovės vikingų gyvenvietę. Nerūpestinga atostogų dvasia ir tvirta bendrystė išgaruoja it laužo dūmas, kai staiga pradingsta 21-ų metų studentė Martina, atkakusi iš Nyderlandų. Netrukus pasklinda kalbos, kad mergina neva slapta susitikinėjo su vienu iš salos gyventojų. Ar tikrai Martinos dingimas yra vasariškos meilės intrigos pasekmė? Vargu... mat netrukus vietos ūkininko lauke aptinkamas sumaitotas arklio kūnas. Tada plūsteli nauja gandų banga, kurią sukelia viena įdomi šio įvykio aplinkybė: arklys rastas be galvos, o ši kažkur pradingusi.

Kai galiausiai tyrimo imasi inspektorius Andersas Knutas, jis net neįtaria, kad teks akis į akį susidurti su Gotlando vikingų praeitimi. Atsiranda ir dingusi mergina, o tiksliau, medyje kabantis jos lavonas. Paaiškėjus, kad merginos oda išmarginta keistais ritualiniais ženklais, nebelieka jokių abejonių, jog kažkas šaukiasi senųjų Gotlando dievų. Martina nužudyta pagal senovinį vikingų ritualą, skelbiantį, kad bus ir daugiau mirčių... Ar inspektorius suspės įminti šiurpią vasaros paslaptį?

Mari Jungstedt – populiari švedų rašytoja, detektyvinių romanų autorė, televizijos ir radijo laidų žurnalistė praeityje. Jos knygos išverstos į daugelį kalbų, kurių bendra pardavimų apyvarta siekia daugiau kaip 2 milijonus kopijų. Šiandien Jungstedt – viena iš plačiausiai skaitomų autorių Švedijoje, sėkmingai plėtojanti Skandinaviškų detektyvų tradicijas ir sekanti tokių meistrų, kaip Stigas Larsonas ar Heningas Mankelis, pavyzdžiais. Iš trylikos Mari detektyvų su vyriausiuoju inspektoriumi Andersu du pirmieji virto Švedijos televizijos filmais.

„Nežinomas“ – naujas rašytojos romanas vykstantis Švedijos Gotlando saloje. Šį kartą policijos komisaras Andersas Knutas tiria paslaptingus nužudymus, atkartojančius senovės vikingų ritualą, taip vadinamą „trejopą mirtį“. Tarp nužudytųjų ir įtariamųjų yra senovės vikingų gyvenvietės liekanas kasinėjantys archeologai, suvažiavę iš įvairių pasaulio kampelių. Tai nestebina, juk Gotlandas – tikras archeologijos draustinis po atviru dangumi ir traukos centras visiems, kurie domisi senovinėmis apeigomis ir tikėjimu. Tačiau aistra senovei gali būti kupina mirtinų pavojų, ypač jei kažkas pradeda įsivaizduoti, kad yra dievo rykštė... landžiam žurnalistui Johanui Bergui teks tuo įsitikinti ir savo paties kailiu.

Taigi, kaip jau supratote, romane mes ir vėl sutiksime mūsų jau pamėgtus veikėjus Andersą Knutą ir Johaną Bergą. Knutas vis dar rūkė pypkę, ypač tuomet, kai norėdavo giliai pagalvoti. Po žiemą visų dėmesio sulaukusios nužudymo bylos, kuomet dingusi mergaitė buvo rasta negyva, jis kurį laiką jautėsi blogai ir net žmonos nutemptas ėmė lankytis pas psichologę. Po praeitais metais atnaujinto policijos pastato jis pakeitė visus senus daiktus savo kabinete, išskyrus seną nudėvėtą ąžuolinę kėdę. Jo senasis automobilis buvo be oro kondicionieriaus, kas buvo vienas iš galvos skausmų, mat pažastys drėko tuojau pat, o paslaptingų bylų skaičius, kaip paaiškės vėliau, visai nemažėja.

Tuo metu Johanas Bergas persikėlė gyventi į Gotlandą, mat Gotlando naujienos anksčiau buvo valdomos iš Stokholmo, tačiau Švedijos televizija nusprendė atkurti vietinę salos redakciją bandomajam vasaros laikotarpiui, o Johaną paskyrė jos reporteriu. Pastaruosius du mėnesius jis gyveno saloje ir manė, kad tai ir yra vieta, kurioje jis norėtų pasilikti. Čia jį atvedė meilė Emai Vinarvė, mokytojai iš Romos (vieno iš Gotlando miestų), kuri laukėsi ir ketino gimdyti jų vaiką bet kurią akimirką.

Tarp knygos personažų mes taip pat rasime ir jau minimą Evą Vinarvę, naująją Johano meilę, kuri dabar jau buvo išsiskyrusi su savo vyru, o jos du vaikai gyveno su ja kas antra savaitė, o trečiojo ji kaip tik besilaukė. Tai, kad ji nusprendė gimdyti kūdikį, dar nereiškė, kad ji ir Johanas savaime taps šeima, tačiau tai buvo vienas žingsnis to link.

Rašytoja taip pat įpaišė kelis naujus veikėjus, kaip tarkim, Piją, tvirtą ir pasitikinčią savimi žurnalistę, netvarkingų juodų trumpai kirptų plaukų moterį, su žiedu nosyje ir storu kosmetiniu pieštuku išryškintomis tamsiai rudomis akimis. Ji gimė ir užaugo Visbyje, tad pažinojo Gotlandą, kaip savo penkis pirštus.

Taigi, rašytoja visai kaip ir pirmojoje serijos knygoje daug dėmesio skiria veikėjų aprašymams ir charakterio ypatybėms, nepalikdama nė vieno užmiršto. Nužudytosios Martinos personažas buvo toks ryškus ir detalus, kad net susidaro toks įspūdis, kad esi su ja pažįstamas asmeniškai net ir realiame gyvenime. Martina studijavo archeologiją Roterdamo universitete, kuriame ir sužinojo apie Visbio koledžo rengiamus archeologinių kasinėjimų kursus. Ji buvo pusiau švedė – jos motina kilusi iš Gotlando. Martinos šeima gyveno Olandijoje, tačiau dažnai atvykdavo į Gotlando salą atostogauti, netgi po to, kai prieš trejus metus automobilio avarijoje žuvo jos motina. Martina Flochten buvo apsėsta vikingais. Apie vikingus ir tai, kaip jie gyveno, skaitė viską, kas tik papuldavo į rankas. Jų religija, tikėjimas daugybe dievų, jai atrodė patraukli. Ją pakerėjo ne tik vikingų laivai ir jų grobikiškos ekspedicijos po pasaulį, bet taip pat ir jų ekstensyvi prekyba.

Pats Gotlandas tuo metu, aišku, kaip visada visame savo gražume: nedideli kaimai, žavingos baltos bažnyčios, žvyrkeliai, vedantys prie jūros, iš abiejų pusių apsodinti neaukštomis eglėmis ir pušimis, ūkiai, ganyklose besiganantys galvijai, viešbučiai ir pan. Viskas atrodė darnu ir ramu, nepaisant pagrindinės salos problemos – nedarbo. Saloje buvo penkiasdešimt aštuoni tūkstančiai nuolatinių gyventojų, bet vasaros mėnesiais gyventojų skaičius padidėdavo dar aštuoniais šimtais tūkstančių, kas buvo ir šiuo metu.

Romane nagrinėjamos dvi bylos, tai arklio nužudymo byla ir dingusi, bet vėliau surasta archeologinių kasinėjimų dalyvė. Į romaną įkišti išniekinto gyvūno temą buvo tiesiog genialus sumanymas, mat Mari Jungstedt galėjo pavaizduoti dėl tokio elgesio su gyvūnais sukilusius savivaldybės politikus, žirgų mylėtojus, gyvūnų teisių aktyvistus, veganus ir plačiąją visuomenę. Visi norėjo, kad policija paskubėtų ir sugautų išgamą, kuris įvykdė tokį nusikaltimą.

Tuo metu, archeologinių kasinėjimų tema suteikė šiokio tokio pikantiškumo romanui, mat čia bus kalbama apie senųjų Skandinavijos gyventojų (vikingų) gyvenimo būdą ir tikėjimą. Čia bus pasakojama apie grupelę archeologų, tarp kurių bus du studentai amerikiečiai, britė, prancūzas, kanadietis, kurio šeima kilusi iš Indijos, pora vokiančių ir australas.

Policija čia turės darbo į valias ir tikrai neturės kada ilsėtis, nepaisant to, kad kriminalinių nusikaltimų tyrimo skyriaus koridoriuje karaliaus tyla – akivaizdus ženklas, kad prasidėjo vasaros atostogos. Policija pirmiausia patikrins visus psichinius ligonius anksčiau pakėlusius ranką prieš gyvūnus, ieškos padangų žymių, klausinės žmones, ramins žiniasklaidą, sudarinės žudiko psichologinį profilį, kalbins mirusiosios pažįstamus ir pan.

Romanas, mano nuomone, nepaisant savo trumpos apimties gavosi labai vykęs, jis pasižymi realiais veikėjų portretais, patraukia ir detalia veiksmo vieta, profesionaliu policijos tyrimu ir asmeniniais, bei šeimyniniais epizodais, kurie į knygą buvo įkomponuoti labai sumaniai ir atsidūrė antrame plane, kaip ir turėtų būti tokio tipo kūrinyje. Taip pat man patiko ir tai, kad dėl man nežinomų priežasčių, buvo labai lengva pasinerti į romano veiksmą. Gal čia kaltas paprastas ir nesudėtingas rašymo stilius, nežinau.

Vienintelis mane labiausiai sunervinęs dalykas buvo tas, kad knyga išleista ne ta eilės tvarka. Ši knyga yra trečioji serijos knyga ir turėjo eiti po romano „Nutylėtas“. Pastarasis knygynų vitrinas pasiekė tik neseniai, kai viskas turėjo būti atvirkščiai. Kas dar nenusipirko šios knygos, pirmiausia pirkite ir skaitykite romaną „Nutylėtas“ , o tik po to imkitės „Nežinomas“.

Na ir pabaigai... ar čia tik man vienam atrodo, kad pas mus Lietuvoje skaitymas yra virtęs prabanga? Už tokio plonumo knygas jau prašoma iki aštuoniolikos eurų. Absurdas!

„Nematytas“ ~ Mari Jungstedt

„Nematytas“ (Mari Jungstedt, 2016 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Gotlando sala nekantriai laukia vasaros atostogų ir šilumos. Bet prieš pat turizmo sezono pradžią paplūdimyje žiauriai nužudoma jauna moteris ir jos šuo. Tai, kas atrodo kaip kruvinas pavydaus gyvenimo draugo susidorojimas, neduoda ramybės vietos policijai. Neilgai trukus kapinėse randama nužudyta dar viena panašaus amžiaus moteris, ir kriminalinio skyriaus vyriausiasis inspektorius Andersas Knutas jau neabejoja, kad tai serijinio žudiko darbas. Kas sieja tas moteris? Kodėl aukų burnose kelnaitės, nors seksualinės prievartos požymių nematyti? Kas taps sekanti kirviu ginkluoto žudiko auka?

Lyg įtampos būtų maža, kriminalistai patiria milžinišką spaudimą iš žiniasklaidos ir politikų, kuriems svarbiausia yra geras pramogų salos įvaizdis. Pagalba netikėtai ateina iš landaus Švedijos televizijos žurnalisto Johano Bergo, kuris, atsiųstas rengti reportažų iš vietos, užmezga santykius su Ema, artima pirmosios aukos drauge. Visiems tenka daug patirti, kol kiekvienas savo keliu atseka iki tol niekieno niekada nematytą žudiką.

Taigi perskaičiau dar vieną „Skandinaviško detektyvo elito“ serijos knygą, kurioje Švedijos rašytoja Mari Jungstedt mums pristato du naujus savo tyrėjus: Andersą Knutą ir Johaną Bergą. Vienas yra policininkas, kitas – žurnalistas. Vienas jau pražilęs, kitas – gan jaunas. Vienas turi žmoną ir du dvynius vaikus, kitas yra viengungis ir turi butą pilną neplautų indų, skalbinių dėžę virstančią per viršų ir picos dėžėmis nukrautas svetainės grindis. Šie du veikėjai yra labai skirtingi, tačiau abu yra tokie pat atkaklūs ir darbštūs. Ir nors pagrindinis romano dėmesys yra paskirstytas tarp šių dviejų personažų, rašytoja nepamiršta dėmesio skirti ir kitiems veikėjams, net tiems, kurie pasirodo vos keliems epizodams. Veikėjų aprašymai gan detalūs, nors patys jų portretai man pasirodė ne iki galo išbaigti ir kiek „plokšti“. Gal visgi dėl to kalta knygos apimtis, kuri tesiekia 314 puslapių, dėl ko kenčia ne tik veikėjų portretai, bet ir nusikaltimo vietos tyrimo aprašymai. Kitaip sakant, romane mažai dėmesio skirta aprašyti nusikaltimo vietos tyrimą. Net nepamenu, ar buvo rašoma, kaip ieškota kokių pirštų antspaudų ar imta DNR iš panagių. Tiesa, vėliau policijos ataskaitose tą atrandame, bet kam reikėjo praleisti patį įdomumą, man iki šiol neaišku. Gi detektyvą skaitome?

Visgi nepaisant skurdokų personažų, Gotlando salos aprašymams rašytoja skyrė tikrai daug dėmesio. Ji pati leidžia vasaras šioje Švedijos saloje, tad ją, greičiausiai, pažįsta kaip penkis savo pirštus. Gotlande rytai padengti rūko, žaliose lankose žolę šlamščia galvijų bandos: juodos avys ir baltos karvės, aplink auga javų laukai. Kadangi sala yra kurortinė, didesnę metų dalį dauguma lauko kavinių ir restoranų yra uždaryti, o gatvės tuščios. Saloje miestelius sudaro namų labirintai, seni griuvėsiai ir siauros gatvelės, susispaudusios už miesto sienų, už kurių mėlynuoja jūra. Vienu žodžiu, tikras rojus skaitytojams išsiilgusiems poilsio ir saulės, juk čia gyvenimas daug lėtesnis, daug švelnesnis, daug svajingesnis.

Knyga yra pakankamai trumpa, tesiekia jau minėtus 314 puslapių, tačiau veiksmas rutuliojasi skandinaviškai lėtai. Kol sulaikomas ir apkaltinamas pirmasis įtariamasis, spėji jau perskaityti ne tiek jau ir mažai, o trečdalį knygos. Nežinau ar tai gerai, ar blogai, leisiu Jums patiems apsispręsti.

Mane labiau prajuokino romane panaudotas žodis aprašyti pirmąją žmogžudystę, o būtent – „makabriška žmogžudystė“. Palyginus su kokiu Žanu Kristofu-Granžė, tai čia nėra nieko makabriško, nors moteriai rašytojai išrengimas, apkapojimas kirviu ir kelnaičių į burną sukišimas, matyt, yra labai makabriška. O gal čia visgi vertėjų kaltė?

Romanas man pasirodė nei geras, nei blogas, labiau gal kiek per trumpas, kad į jį galima būtų žiūrėti rimtai (net ir žudiko motyvai man pasirodė kiek per vaikiški). Veikėjų paveikslai galėtų būti geresni, nusikaltimo vietos aprašymai ir tyrimas kiek silpnokas, siužetas neišskirtinis ir kiek per daug standartinis. Jei kas paklaustų, pasakyčiau, kad rašytoja nepadarė visų savo namų darbų, nors meilės linija romane man visai patiko. Dažnai nervina, kai leidykla pradeda leisti seriją ne nuo pirmos knygos, o nuo kokios šeštos, kaip tarkim Lizos Marklund atveju, tačiau šiuo atveju, manau, galima buvo padaryti išimtį. Nes dabar kiek apmaudu, kad mes, Lietuvos skaitytojai, turime mokėti savo sąskaita už rašytojos ieškojimus ir gan silpnoką startą. Visgi 13 eurų už tokią įžangą yra košmariški pinigai.

Apibendrindamas pasakysiu, kad nors knyga yra kiek silpnoka, rašytoja yra daug žadanti. Manau, vėlesnės Mari Jungstedt knygos bus daug įdomesnės ir išskirtinesnės, nors aš labiau norėčiau visgi sulaukti daugiau Johan Theorin knygų, kurių veiksmas vyksta taip pat saloje, tik ne Gotlando, o Elando, kuri randasi Baltijos jūroje į pietvakarius nuo Gotlando.