Gotlando sala nekantriai laukia vasaros atostogų ir šilumos. Bet prieš pat turizmo sezono pradžią paplūdimyje žiauriai nužudoma jauna moteris ir jos šuo. Tai, kas atrodo kaip kruvinas pavydaus gyvenimo draugo susidorojimas, neduoda ramybės vietos policijai. Neilgai trukus kapinėse randama nužudyta dar viena panašaus amžiaus moteris, ir kriminalinio skyriaus vyriausiasis inspektorius Andersas Knutas jau neabejoja, kad tai serijinio žudiko darbas. Kas sieja tas moteris? Kodėl aukų burnose kelnaitės, nors seksualinės prievartos požymių nematyti? Kas taps sekanti kirviu ginkluoto žudiko auka?
Lyg įtampos būtų maža, kriminalistai patiria milžinišką spaudimą iš žiniasklaidos ir politikų, kuriems svarbiausia yra geras pramogų salos įvaizdis. Pagalba netikėtai ateina iš landaus Švedijos televizijos žurnalisto Johano Bergo, kuris, atsiųstas rengti reportažų iš vietos, užmezga santykius su Ema, artima pirmosios aukos drauge. Visiems tenka daug patirti, kol kiekvienas savo keliu atseka iki tol niekieno niekada nematytą žudiką.
Taigi perskaičiau dar vieną „Skandinaviško detektyvo elito“ serijos knygą, kurioje Švedijos rašytoja Mari Jungstedt mums pristato du naujus savo tyrėjus: Andersą Knutą ir Johaną Bergą. Vienas yra policininkas, kitas – žurnalistas. Vienas jau pražilęs, kitas – gan jaunas. Vienas turi žmoną ir du dvynius vaikus, kitas yra viengungis ir turi butą pilną neplautų indų, skalbinių dėžę virstančią per viršų ir picos dėžėmis nukrautas svetainės grindis. Šie du veikėjai yra labai skirtingi, tačiau abu yra tokie pat atkaklūs ir darbštūs. Ir nors pagrindinis romano dėmesys yra paskirstytas tarp šių dviejų personažų, rašytoja nepamiršta dėmesio skirti ir kitiems veikėjams, net tiems, kurie pasirodo vos keliems epizodams. Veikėjų aprašymai gan detalūs, nors patys jų portretai man pasirodė ne iki galo išbaigti ir kiek „plokšti“. Gal visgi dėl to kalta knygos apimtis, kuri tesiekia 314 puslapių, dėl ko kenčia ne tik veikėjų portretai, bet ir nusikaltimo vietos tyrimo aprašymai. Kitaip sakant, romane mažai dėmesio skirta aprašyti nusikaltimo vietos tyrimą. Net nepamenu, ar buvo rašoma, kaip ieškota kokių pirštų antspaudų ar imta DNR iš panagių. Tiesa, vėliau policijos ataskaitose tą atrandame, bet kam reikėjo praleisti patį įdomumą, man iki šiol neaišku. Gi detektyvą skaitome?
Visgi nepaisant skurdokų personažų, Gotlando salos aprašymams rašytoja skyrė tikrai daug dėmesio. Ji pati leidžia vasaras šioje Švedijos saloje, tad ją, greičiausiai, pažįsta kaip penkis savo pirštus. Gotlande rytai padengti rūko, žaliose lankose žolę šlamščia galvijų bandos: juodos avys ir baltos karvės, aplink auga javų laukai. Kadangi sala yra kurortinė, didesnę metų dalį dauguma lauko kavinių ir restoranų yra uždaryti, o gatvės tuščios. Saloje miestelius sudaro namų labirintai, seni griuvėsiai ir siauros gatvelės, susispaudusios už miesto sienų, už kurių mėlynuoja jūra. Vienu žodžiu, tikras rojus skaitytojams išsiilgusiems poilsio ir saulės, juk čia gyvenimas daug lėtesnis, daug švelnesnis, daug svajingesnis.
Knyga yra pakankamai trumpa, tesiekia jau minėtus 314 puslapių, tačiau veiksmas rutuliojasi skandinaviškai lėtai. Kol sulaikomas ir apkaltinamas pirmasis įtariamasis, spėji jau perskaityti ne tiek jau ir mažai, o trečdalį knygos. Nežinau ar tai gerai, ar blogai, leisiu Jums patiems apsispręsti.
Mane labiau prajuokino romane panaudotas žodis aprašyti pirmąją žmogžudystę, o būtent – „makabriška žmogžudystė“. Palyginus su kokiu Žanu Kristofu-Granžė, tai čia nėra nieko makabriško, nors moteriai rašytojai išrengimas, apkapojimas kirviu ir kelnaičių į burną sukišimas, matyt, yra labai makabriška. O gal čia visgi vertėjų kaltė?
Romanas man pasirodė nei geras, nei blogas, labiau gal kiek per trumpas, kad į jį galima būtų žiūrėti rimtai (net ir žudiko motyvai man pasirodė kiek per vaikiški). Veikėjų paveikslai galėtų būti geresni, nusikaltimo vietos aprašymai ir tyrimas kiek silpnokas, siužetas neišskirtinis ir kiek per daug standartinis. Jei kas paklaustų, pasakyčiau, kad rašytoja nepadarė visų savo namų darbų, nors meilės linija romane man visai patiko. Dažnai nervina, kai leidykla pradeda leisti seriją ne nuo pirmos knygos, o nuo kokios šeštos, kaip tarkim Lizos Marklund atveju, tačiau šiuo atveju, manau, galima buvo padaryti išimtį. Nes dabar kiek apmaudu, kad mes, Lietuvos skaitytojai, turime mokėti savo sąskaita už rašytojos ieškojimus ir gan silpnoką startą. Visgi 13 eurų už tokią įžangą yra košmariški pinigai.
Apibendrindamas pasakysiu, kad nors knyga yra kiek silpnoka, rašytoja yra daug žadanti. Manau, vėlesnės Mari Jungstedt knygos bus daug įdomesnės ir išskirtinesnės, nors aš labiau norėčiau visgi sulaukti daugiau Johan Theorin knygų, kurių veiksmas vyksta taip pat saloje, tik ne Gotlando, o Elando, kuri randasi Baltijos jūroje į pietvakarius nuo Gotlando.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą