Aštuonmetę mergaitė Čarlina Makgi išoriškai niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių, bet joje glūdi retsykiais prasiveržianti milžiniška pirokinezės galia: ji sugeba telepatiškai uždegti liepsną.
Šio įgimto fenomeno priežastis – įslaptinti biocheminiai eksperimentai, kuriuose kažkada dalyvavo mergaitės tėvai. Slaptosios JAV tarnybos mėgina savanaudiškai pasmerkti Čarlę „laboratorinės pelytės“ lemčiai, bet Makgių šeimos tokia perspektyva netenkina. Užverda įtemptą ir ne mažiau intriguojanti kova tarp galingo valstybės prievartos aparato ir savo laisvę, teises bei žmogiškąjį orumą ginančių dviejų tos valstybės piliečių...
Taigi po šiokios tokios pertraukos, pasiėmiau skaityti dar vieną Stiveno Kingo romaną. Tačiau jei manote, kad man teko labai ilgai svarstyti, kokią knygą pasiimti, visgi jų lietuvių kalba per penkiasdešimt, tai labai klystate. Į mano akiratį pakliuvo „Uždegančioji žvilgsniu“, kurią pasiėmiau labiau kaip atsvarą kitam mano skaitytam Kingo romanui – „Kerė“. Tikrai nieko nenutuokiau apie šią knygą ir net neskaičiau jos aprašymo iki tol kol neperskaičiau viso romano. Nežinojau ko laukti ir tikėtis, tačiau dėl to visai nesijaudinau ir nesukau galvos, mat Kingas yra tikras meistras, kai reikia kažką nustebinti. Romanas pirmą kartą buvo išleistas 1980 metais, o jame rašoma apie tai, kaip smalsumo vedamas Endis Makgi sutinka tapti paslaptingos vyriausybinės organizacijos vykdomo mokslinio eksperimento dalyviu. Netrukus jis atranda savyje gebėjimą įteikti kitiems savo mintis. Metai bėga, Endis užsimiršta ir su žmona susilaukia dukros. Greitai jis pastebi, kad dukra paveldėjo iš jo telepatijos dovaną ir kiek pavojingesnį gebėjimą – pirokinezę – gebėjimą padegti kitus savo mintimis. Organizacijos agentai nusprendžia įsikišti ir pagrobti septynmetę mergaitę, tad Endžiui ir jo dukrai Čarlei tenka leistis į kelią...
Taigi, kaip jau supratote, romano siužetas yra žymiai labiau išplėtotas, nei romane „Kerė“, kur buvo kalbama apie nuskriaustą paauglę ir jos telekinezės gebėjimą. Čia yra ir paslaptinga organizacija, ir slapti bandymai, ir keli neeilinių galių turintys žmonės, ir nuolatinis judėjimas, ir nesaldi vaikystė, ir žmonos mirtis ir t. t. Romano pradžia man pasirodė kiek lėtoka, tačiau įvykiai labai greitai įsibėgėja, o tada Kingas jau tampa nebesuvaldomas. Vienas įvykis keičia kitą, epizodas keičia epizodą ir pan. Kitaip sakant knyga užsidega ir neužgęsta iki paskutinių puslapių (negalėjau nepanaudoti šio palyginimo).
Romanas yra pateikiamas keliomis laiko perspektyvomis, kelių veikėjų akimis. Čia, žiūrėk, Endis ir Čarlė bando prasimanyti pinigų, čia grįžtama kiek į pradžią ir pasakojama apie slaptą eksperimentą, vėliau pasakojimas peršoka prie persekiojančių agentų, tada pasakojama apie Čarlės vaikystę, kai jai pasireiškė gebėjimai ir t. t. Visgi tikrai neteko nė karto sustoti ir susimąstyti, kad kažką praleidau ir nebesusigaudau įvykiuose. Kingo kalba labai paprasta ir suprantama, tad pasakojimą susektų net penkiametis. Iš kitos pusės pasakojimas visai nėra vaikiškas, o veiksmas čia pateikiamas labai kinematografiškai ir tikroviškai, tad apima toks jausmas, kad žiūri filmą, o ne skaitai knygą.
Veikėjai labai įdomūs ir daugiasluoksniai, turintys savo košmarų ir su jais kovojantys. Romano veikėjų nėra nei per daug, nei per mažai, tiek, kad galima būtų papasakoti šią nekasdienišką istoriją. Kalbant apie gėrio ir blogio kovą, bei antgamtinių jėgų panaudojimą, tai jos čia tiko kaip niekad gerai, o žodžio pirokinezė panaudojimas mane iš vis labai nustebino, nes nemaniau tokį žodį egzistuojant.
Didžiausias romano pliusas, kad jame nėra jokių spragų. Tikrai nekilo net mintis pasakyti, kad taip nebūna, ar tai per daug netikroviška. Viskas tiek realu, kad nejučia pradedi žvalgytis į šalis, ar tik nepamatysi Čarlės analogo realiame pasaulyje. Visgi jei reikėtų pasirinkti „Kerė“ ar „Uždegančioji žvilgsniu“, aš prioritetą teikčiau „Kerei“. Tas beveik išmestas rankraštis rezonavo mano širdyje sukeldamas žymiai didesnį atgarsį ir daugiau emocijų. Jis neidealus, bet ten papasakota istorija man pasirodė mažiau komplikuota, taip pat rašytojas daugiau dėmesio skyrė veikėjams, o ne veiksmo gausai. Galų gale, kas gali neužjausti įskaudintos ir paniekintos Kerės?
Romano pabaiga gan nuspėjama – Čarlė supykusi viską supleškina po velnių, bet kol iki to prieinama, tenka išgyventi tikrai nemažą nuotykį.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą