Kiekvienam pasiunčiamam į kalėjimą žmogui tenka kaltasis, liekantis laisvėje. Pastarasis žino, kad policija ir prokurorai pričiupo ne tą žmogų, bet jam tai nerūpi. Paprasčiausiai stebisi savo sėkme. Slenka laikas, ir jisai suvokia, kad klaida nebus atitaisyta: valdžios organai tiki savo byla ir yra pasiryžę pasiekti apkaltinamąjį nuosprendį. Jis net gali stebėti neteisingai apkaltinto jo padarytu nusikaltimu žmogaus teismo procesą. Ir jam palengvėja, kai skelbiamas verdiktas – kaltas. Jis juokiasi, kai policija ir prokurorai sveikina vienas kitą. Ir lieka abejingas nekaltam asmeniui, kuris bus įkalintas ilgiems metams ar net nubaustas mirtimi...
Na su Džono Grišemos knygomis yra taip, kad jos būna arba labai geros, arba labai prastos. Į kokią kategoriją paklius Jūsų skaitoma Grišemo knyga, priklausys, žinoma, tik nuo Jūsų skonio. Man geriausi rašytojo kūriniai yra tie, kuriuos galima priskirti trilerių kategorijai. Tarkim romanas „Firma“ arba „Partneris“. Tačiau rašytojas yra parašęs ir grynai teisinių romanų, kaip tarkim „Metas žudyti“. „Prisipažinimas“ yra taip pat vienas iš jų. Jo siužetą galima būtų aprašyti labai trumpai : Nikolė „Niki“ Jarber dingo. Dėl jos dingimo apkaltinamas juodaodis Dontė Dramas. Tikrasis nusikaltėlis Trevisas Bojetas yra laisvėje, tačiau serga mirtina liga. Prieš mirtį jis prisipažįsta pastoriui Keitui Šrouderiui dėl nusikaltimo. Pastoriui lieka dilema, kaip suspėti atstatyti neteisybę nesulaužant įžadų. Na o kaip įvykiai rutuliosis toliau, aš leisiu Jums patiems sužinoti. Pasakysiu tik tiek, kad byla yra viena iš tų bylų, kurios medžiagą sudaro ne vienas tomas, arba kitaip sakant tūkstančiai puslapių.
Po devynerių metų įkalinimo, Dontės laukia mirties nuosprendžio įvykdymas. Byla sudėtinga. Apkaltintasis yra juodaodis, o prisiekusieji – baltaodžiai, policijos spaudžiamas jis pats prisipažino padaręs nusikaltimą, o dar yra liudininkas matęs, kaip į kaltinamojo mašiną sėdasi dingusi mergina (aišku jis meluoja). Pirmoje knygos dalyje mes atrasime bandymą atstatyti neteisybę, vėliau seka nuosprendžio įvykdymas, o tada išteisinimas.
Vienu žodžiu knyga patrauks labiausiai tuos, kurie studijuoja teisę, ar tiesiog nori susipažinti su Teksaso teismais ir žmogaus paskelbimu mirties bausmei. Romanas bando parodyti, kad ir visą žinantys teismai daro klaidų, o teisingumas ne visada įvykdomas teisingai. Rašytojas taip pat bando atkreipti dėmesį ir į vis dar egzistuojančią rasinę nelygybę, bei kaip žmonės kartais fanatiškai nori atsiteisti. Na o blogiausia, kad visas šis romano siužetas yra, manau, ne kartą įvykęs realybėje, dėl ko skaityti sarosi dar liūdniau. Kitaip sakant istorija yra įtikinamas ir pilna realizmo, o veikėjai labai tikroviški.
Ir nors viskas skamba labai įdomiai, šią knygą tikrai labai sunku skaityti, nes didesnę jos dalį jautiesi, lyg būtum koks prisiekusysis ir gilintumeisi į teisminę medžiagą. Čia daug teksto, ataskaitų, medžiagos apie įkalčius, protokolų ir pan. Knyga yra su mintimi, tačiau, mano nuomone, stilius ir pats romano pasakojimo būdas daro ją vienu iš silpnesnių Grišemo kūrinių. Galų gale, autorius per daug kategoriškai išreiškia savo nuomonę apie mirties bausmę ir neleidžia skaitytojui apsispręsti pačiam – „Jeigu žudymas – blogis, tai kodėl mums leidžiama žudyti?“.
Na o pabaigai belieka tik paklausti, o Jūs už mirties bausmę?
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą