Welcome to our genetic world. Fast, furious, and out of control. This is not the world of the future – it’s the world right now.
Maiklas Kraitonas yra bene vienas populiariausių ir žinomiausių XX a. mokslinės fantastikos rašytojų, savo romanuose sujungęs du vienas kitą papildančius elementus: technologijas ir trilerį. Romanas „Kitas“ (Next) yra dar vienas rašytojo technotrileris, vykstantis šių dienų pasaulyje. Pasaulyje kuriame kartu, tiek vyriausybė, tiek privačios kompanijos, leidžia milijardus dolerių genetiniams tyrimams. Romane bus daug kalbama genų inžinerijos klausimais, gvildenama teisinė genetinių tyrimų pusė.
Ateitis jau čia! Kol mokslininkai, politikai ir kunigai ginčijasi etiniais ir moraliniais klausimais, genų inžinerijos mokslas ateina į mūsų gyvenimą. Transgeniniu produktu, tarp sojos, kukurūzų ir bulvių, po truputį tampa ir... žmogus! Jau dabar yra atrasti paklusnumo ir agresijos genai, atrastas netgi „šeimininko“ genas. Atrodo, dar šiek tiek ir bus išgydytos visos paveldimo ligos. Iki stebuklo – vos žingsnis. Kas bus toliau, naujos gyvūnų rūšys, klonavimas, o, galbūt, naujasis Ievos ir Adomo palikuonis? Į šį ir kitus klausimus bandys atsakyti knyga „Kitas“.
Ilgai galvojau kokiais žodžiais turėčiau pradėti šios knygos apžvalgą ir galiausiai nusprendžiau pasakyti, kad tai, turbūt, vienas painiausių ir sudėtingiausių pastarųjų metų mano skaitytų kūrinių užsienio kalba. Jame yra tiek daug siužeto linijų, atrodo, visai kaip tų genų žmogaus organizme. O jų žmogus turi apie 35 000! Kadangi visoms siužeto linijoms aprašyti neužtektų kelių A4 formato lapų, išskirsiu pagrindinę.
Joje kalbama apie Frenką Barnetą, žmogų susirgusį ypač agresyvia leukemijos forma. Jis kreipiasi į žinomiausią universiteto specialistą ir po ilgo gydymo kurso nugali savo ligą. Po ketverių metų nuolatinių tikrinimų, jis sužino, kad tikrinimų metu paimtos jo ląstelės buvo parduotos korporacijai „Biogen“, kuri jas įvertino trimis milijardais dolerių. Frenkas iškelia ieškinį universitetui, dėl neteisėto jo ląstelių naudojimo, tačiau bylą pralošia, mat teismas nusprendžia, kad visos tikrinimų metu paimtos ląstelės yra biologinės „atliekos“ ir universitetas gali jomis disponuoti kaip panorėjęs. Be to, universitetas, kaip mokesčių finansuojama organizacija, vis dar gali reikalauti teisės į ląsteles ateityje. Galiausiai įvykiai pakrypsta taip, kad sabotažo prieš korporaciją „Biogen“ metu dingus Frenko ląstelėms, šiam tenka slapstytis nuo „Biogeno“ pasamdyto „galvų medžiotojo“, kuris yra nusitaikęs į buvusio paciento biomasę ir net dukros sūnų.
Knyga turi šaunių elementų, tačiau ji man pasirodė silpniausias ir painiausias mano skaitytas Maiklo Kraitono darbas. Matosi, kad rašytojas labai stipriai domėjosi genetikos mokslu ir jos galimybėmis, todėl bandė į šią knygą sutalpinti tiek informacijos, kiek tik sugebėjo. Tačiau vietoje to, kad gautume paprastą kūrinį, parašytą paprastam žmogui, mes gavome apie dvidešimties istorijų makalynę genetikos tema. Skaitydamas ne vieną kartą pagalvojau, kur link veda viena ar kita siužeto linija ir niekaip negalėjau apsispręsti, į ką labiausiai turėčiau atkreipti dėmesį. Veikėjai man pasirodė gan blankūs, o jų vardus aš pamiršdavau vos tik baigęs skaityti skyrelį. Rašytojas romane daug kalba apie genų inžineriją, žmogaus evoliuciją, embrionines ir kamienines ląsteles, transgeninius gyvūnus, žmogaus ir šimpanzės skirtumus, atkreipia dėmesį į korporacijų godumą, politiką ir politikavimą, DNR šifravimą, genų vagystes, mokslinių straipsnių falsifikavimą, išsako nuomonę apie patentavimą, genų terapiją ir intelektinę bei genetinę nuosavybę, iškelia pagrindinius etinius ir moralinius klausimus, cituoja kelis straipsnius ir pan. Atrodo dar šiek tiek, ir galva plyš pusiau nuo visos šios informacijos.
Romane bus visko: nuo kalbančios makakos iki vaikų grobimo, apsinuodijimo dujomis, lavono ekshumavimo, pedofilijos, ar žmogžudystės. Viso to tikslas, parodyti, kur link veda genų inžinerija, kokios yra pagrindinės to bėdos, bei atkreipti dėmesį į genų patentavimą ir koks tai yra blogas dalykas. Knyga man priminė Aizeko Azimovo kūrinį „Aš, robotas“, tik pastarajame buvo kalbama robotikos tema ir žvelgiama kiek toliau į ateitį.
Iš tikrųjų skaitant šią knygą, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nepaisant to, kad ji yra vienas rašytojo technotrilerių, ji taip pat patenka ir į satyros žanrą. Na o satyros tikslas yra išreikšti nepasitenkinimą ir sukelti pasipiktinimą neteisingais reiškiniais, šiuo atveju – genų patentavimu ir teisiniais suvaržymais. Todėl visas tas chaosas knygoje, galėjo būti paliktas sąmoningai, norint parodyti, kokios yra pagrindinės genų inžinerijos mokslo klaidos, kokiame giliame chaose viskas skendi ir kokia nekontroliuojama ši sritis yra.
Gaila, kad rašytojas Maiklas Kraitonas neišgyveno iki genomo redagavimo įrankio CRISPR/Cas9 atradimo, kuris turėtų pakeisti mūsų suvokimą apie genų redagavimą. Ateitis jau ne už kalnų, tad būkite jai pasiruošę! Tačiau ar ji bus nuostabi, ar bauginanti, priklausys tik nuo mūsų.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą