Aprašymo nėra.
Taigi perskaičiau dar vieną rašytojo Moriso Leblano apsakymą, šį kart kiek ilgesnį. Jis buvo išleistas prancūzų kalba 1924 metais ir vadinosi „La Dent d’Hercule Petitgris“. Vėliau apsakymas puvo perleistas kitu pavadinimu, adaptavus jį prie Arseno Liupeno istorijų. Tokiu būdu „La Dent d’Hercule Petitgris“ virto „Le Pardessus d’Arsène Lupin“, arba lietuviškai – „Arseno Liupeno lietpaltis“.
Jame pasakojama apie neįtikėtino įžūlumo įvykį – grafas de Bois-Vernėjus, jo žmona ir jų draugas Maksimas Leriotas iškasa žuvusio grafo ir grafienės sūnaus kapą, bei perkelia mirusiojo palaikus į šventas kapines, kartu su kitais pasižymėjusiais neatpažintais aštuoniais žuvusiųjų palaikais. Galiausiai Leriotas pradeda šantažuoti grafą prašydamas pinigų, apie ką sužino ponas ministras Žanas Roukvalis. Jis pasikviečią grafą, jo žmoną ir jų draugą į savo kabinetą, kad įkalbėtų juos palikti Prancūziją ir taip padėtų išvengti neregėto skandalo Prancūzijoje. Tačiau tik Herkulis Petitgris (Arsenas Liupenas) įžvelgia tikrąją palaikų perkėlimo prasmę, palikdamas Roukvalį suglumusį ir su atvipusiu žandikauliu. Šis šaunus trumpas pasakojimas eilinį kartą parodo Arseno Liupeno išmonę, bei jo norą pagelbėti visiems nuskriaustiesiems.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą