„Tik nesusimauk“ (Jens Lapidus, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.
Tai antroji „Juodosios Stokholmo trilogijos“ dalis (pirmąją, romaną „Greiti pinigai“, „Baltos lankos“ išleido 2008 m.). Šįkart, išsisklaidžius „Greitų pinigų“ blizgesiui ir suvaidintam turtuomenės žavesiui, Stokholmas atrodo dar tamsesnis, niūresnis ir žiauresnis.
Kai kam Stokholmas buvo mielas, jaukus, autentiškas miestas. Vaizdingas, pasižymintis mandagiais ir paslaugiais žmonėmis, iššluotomis gatvėmis ir įdomiais apsipirkimo maršrutais. Mentams tai buvo alkoholyje, vėmaluose ir myžaluose skęstantis miestas. Daugeliui tai buvo vieši dienos centrai, įdomūs kultūros projektai, madingos kavinės ir gražūs fasadai. Kitiems – būtent fasadai. Už jų: aludės, landynės, viešnamiai. Sumuštos moterys, kurių draugai ignoravo jų iki mėlynumo sutrankytus veidus, heroinu besikvaišinantys narkomanai, kurie vietinėje maisto krautuvėje apsivogdavo dėl pusvalandžio kaifo, laisvai besielgiantys priemiesčių snargliai, kurie suspardydavo pensininkus, einančius į banką susimokėti nuomos. Stokholmas – vagių, narkotikų platintojų, gaujų Meka. Kekšių eržilų susitikimų vieta. Veidmainių turgus.
Intriga sukasi apie tris pagrindinius veikėjus: tai buvęs samdomas kareivis Niklas, tarnavęs Irake, policininkas Tomas, laisvalaikiu krapštinėjantis savo mašiną ir į šoną nusukantis iš nusikaltėlių atimtą „žolę“, ir jaunas arabas, neseniai paleistas iš kalėjimo priemiesčių „banditėlis“ Mahmudas. Klaidžiojant painios žmogžudystės labirintais, galiausiai vėl visos gijos veda pas Radovaną, patį tikriausią Stokholmo Krikštatėvį, kuris tebevaldo kriminalinį Stokholmo pasaulį. Tik ar ilgai?
Tai antroji „Juodosios Stokholmo trilogijos“ dalis (pirmąją, romaną „Greiti pinigai“, „Baltos lankos“ išleido 2008 m.). Šįkart, išsisklaidžius „Greitų pinigų“ blizgesiui ir suvaidintam turtuomenės žavesiui, Stokholmas atrodo dar tamsesnis, niūresnis ir žiauresnis.
Kai kam Stokholmas buvo mielas, jaukus, autentiškas miestas. Vaizdingas, pasižymintis mandagiais ir paslaugiais žmonėmis, iššluotomis gatvėmis ir įdomiais apsipirkimo maršrutais. Mentams tai buvo alkoholyje, vėmaluose ir myžaluose skęstantis miestas. Daugeliui tai buvo vieši dienos centrai, įdomūs kultūros projektai, madingos kavinės ir gražūs fasadai. Kitiems – būtent fasadai. Už jų: aludės, landynės, viešnamiai. Sumuštos moterys, kurių draugai ignoravo jų iki mėlynumo sutrankytus veidus, heroinu besikvaišinantys narkomanai, kurie vietinėje maisto krautuvėje apsivogdavo dėl pusvalandžio kaifo, laisvai besielgiantys priemiesčių snargliai, kurie suspardydavo pensininkus, einančius į banką susimokėti nuomos. Stokholmas – vagių, narkotikų platintojų, gaujų Meka. Kekšių eržilų susitikimų vieta. Veidmainių turgus.
Intriga sukasi apie tris pagrindinius veikėjus: tai buvęs samdomas kareivis Niklas, tarnavęs Irake, policininkas Tomas, laisvalaikiu krapštinėjantis savo mašiną ir į šoną nusukantis iš nusikaltėlių atimtą „žolę“, ir jaunas arabas, neseniai paleistas iš kalėjimo priemiesčių „banditėlis“ Mahmudas. Klaidžiojant painios žmogžudystės labirintais, galiausiai vėl visos gijos veda pas Radovaną, patį tikriausią Stokholmo Krikštatėvį, kuris tebevaldo kriminalinį Stokholmo pasaulį. Tik ar ilgai?
Leidykla „Baltos lankos“ kviečia mus jau į antrąją „Juodosios Stokholmo trilogijos“ dalį, nuotykį, kuris vyks daugelio jau pamėgtame Švedijos Stokholmo mieste. Tačiau jei tikitės čia atrasti gražų, turtingą ir žavingą Europos miestą, Jūs labai klystate. Rašytojas Jensas Liapydusas mums parodys miestą, persmelktą „ypač pavojingo“ modelio vyrukais, prisiekusiais visuomet laikyti savo gaujos užnugarį, vyrais su aukso kryžiais ant kaklų, besiaiškinančiais reikalus įkišant savo priešui revolverį į burną, banditais prievartos mėgėjais, gangsteriais, narkomanais, prostitutėmis ir kitais, didelio ar mažo plauko nusikaltėliais. Rašytojas mus supažindins su tamsiąją šio didmiesčio puse, papasakodamas trijų, tarsi tarpusavyje nesusijusių, žmonių istorijas.
Istorija suksis apie imigrantą arabą Mahmudą al Askorį, vyrą išėjusį iš kalėjimo, tačiau iškart sučiuptą gangsterių, kurių pagrindinis rūpestis – Mahmudo suėmimo metu konfiskuotos testosterono ampulės ir dingusi partijos dalis. Vyruką trokštantį lengvų pinigų, nuosavo buto ir poros mergužėlių su kuriomis galėtų daug dulkintis. Jis nebuvo sukurtas darbui „nuo devynių iki penkių“ ir šeimai, bei namams, kaip žurnale „Mieli namai“. Jis buvo tipas, sukurtas kažkam daugiau. Netrukus jugoslavų mafija pasiūlo jam užduotį – surasti tautietį Visamą Džibrilą, bičą pagrobusį siuntą pinigų.
Buvusį samdomą kareivį Niklą Brugreną, grįžusį į įprastą gyvenimą Švedijoje, kurioje jau ir pats nežinojo ką be pažįsta. Be mamos jis neturėjo nieko, bet ir ši jau buvo pasikeitusi. Niklą kankino nemiga, noras palikti motinos butą ir dar didesnis noras atsikratyti vienatvės. Tai buvo vyras daug mąstantis apie prievartą patiriančias moteris, bei jų nenorą gintis. Netrukus jis tampa apsėstas šios minties ir net pradeda kurpti planą, kaip joms galėtų padėti.„Raportų apie smurtą prieš moteris per pastaruosius dešimt metų padaugėjo 30 procentų. Tai tikriausiai priklauso tiek nuo to, kad šiandien dažniau nei anksčiau apie smurtą pranešama policijai, tiek nuo to, kad išaugo prievartos mąstai. Nusikaltimų prevencijos taryba ankstesnėse studijose paskelbė, kad policijai pranešama vos tik apie kas penktą atvejį.“Bei policininką Tomą Andreną, kuris parodys Stokholmą iš policininko perspektyvos. Mes pamatysime jo naktines pamainas, kurių metu jis gaudys prie mokyklos žolę traukiančius mailius, apieškos įtartinų tipų automobilius ir konfiskuos ten rastus narkotikus, apžiūrinės numirėlį, rašys raportus, lankysis morge, tramdys girtus vyrus ir pan. Tai buvo vyras, pažįstantis purvo, smurto ir mirties kvapą. Vienintelės jo matomos spalvos buvo: betono pilkuma, policijos mėlyna ir kraujo raudonis, likęs po blogai įtaikytos adatos ar smurtinių puolimų. Netrukus jis ima aiškintis, kodėl jo rašytame raporte ir mirusiojo skrodimo ataskaitoje dingsta informacija apie adatų dūrius ant lavono rankų.
Tai bus istorija trijų asmenų, žmonių skęstančių alkoholio, narkotikų ir prostitucijos mieste, kuriame tokių kaip jie, yra tūkstančiai. Tai miestas, kuriame smurtas liejasi laisvai, o gyvenimas ir mirtis, yra tik dvi medalio pusės. Skaitydami Jūs pamatysite visas tas miesto aludes, viešnamius, klubus, heroino suėstus narkomanus, kekšes ieškančias kam parduoti, vyrus ieškančius iš ko nupirkti, sumuštas moteris ir vagiliaujančius vaikigalius. Tai bus vagių, narkotikų platintojų, smurto ir prostitucijos miestas.
Rašytojas papasakos, kaip čia perkamos ir pardavinėjamos nelegalios nuomos sutartys, kaip atrodo mažos vogtų prekių parduotuvės, kaip klastojami firminiai čekiai, kaip „stumdomi“ narkotikai, kaip farai pradeda dirbti mafijai, kaip plaunami pinigai, kaip linksminasi šiuolaikinis jaunimas ir pan.
Jeigu esate pasiruošę atmerkti akis, nusiimti rožinius akinius ir pažvelgti į Jūsų mėgiamą miestą kitaip, Jūs privalote perskaityti šią knygą, nes ji parodo tiesą tokią, kokia ji yra. O blogiausia yra žinote kas? Kad užtušavus Stokholmo pavadinimą, Jūs nesunkiai galite įrašyti miesto, kuriame Jūs dabar gyvenate pavadinimą. Jūs vis dar tikite, kad Jūsų miestas yra saugiausias, kad jame nėra smurto ir prievartos? Tuomet Jūs esate suklaidintas labiau nei kada nors anksčiau. Ten kur galima lengvai uždirbti, kur galima lengvai parduoti ir nupirkti, visada atsiras tų, kurie tuo pasinaudos. Gera apie tai skaityti, bet linkiu to geriau nepatirti realiame gyvenime.
Romanas patraukia savo atmosfera, šiuolaikiniu slengu, įtikinamais dialogais, bei tikrovišku pasakojimu. Ne veltui Jensas Liapydusas yra advokatas, kurio specializacija – organizuoto nusikalstamumo bylos. Matosi, kad rašytojas nusimano apie ką rašo, tad tokios mintys, kaip, kad „taip nebūna“, paprasčiausiai neateina. Ponas Jensas kalba įtikinamai, o jo žodžiai abejonių nekelia. Rekomenduoju šį romaną visiems išsiilgusiems realijų, bei žmonėms negaunantiems jų užtektinai iš tokių laidų kaip „Farai“ ir „TV pagalba“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą