„Padėties šeimininkas“ ~ Jens Lapidus

„Padėties šeimininkas“ (Jens Lapidus, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Dešimtmečius slaptas nusikalstamas tinklas Stokholme išnaudoja jaunas merginas, negailestingai šalindamas visus, kurie grasina atskleisti jų paslaptį.

Policijos pajėgos surenka specialią komandą, kurios tikslas – išpainioti šį tinklą ir išsiaiškinti jo narius, bet pareigūnams nepavyksta priartėti prie nusikalstamos grupuotės.

Emilė – jauna teisininkė, ką tik įkūrusi savo įmonę. Tedis – buvęs nusikaltėlis, mėginantis pradėti gyvenimą iš naujo. Pirmą kartą susitikę to paties autoriaus romane IŠNYKTI STOKHOLME, jie aptiko Švedijos sekso mafijos tinklą. Nors jų partnerystė buvo sėkminga tiek asmeninėje, tiek profesinėje srityse – nuo to laiko jie daugiau vienas kito nematė. Tačiau kai jauna Emilės klientė nužudoma nespėjusi duoti parodymų prieš savo skriaudikus, jaunoji advokatė kreipiasi pagalbos į savo buvusį partnerį.

Tedžio ir Emilės tyrimas pavojingai priartėja prie slapto tinklo paslapčių. Taip arti, kad kažkas bando juos nutildyti, naudodamas visas priemones. Kažkas, kas žino beveik kiekvieną jų žingsnį ir turi pakankamai galios įkišti Tedį atgal į kalėjimą, o gal net abu partnerius sukišti į lavonmaišius...

Jensas Liapydusas yra Švedijos baudžiamosios gynybos advokatas ir rašytojas, labiausiai išgarsėjęs savo „Juodosios Stokholmo“ trilogijos knygomis. Autorius debiutavo 2006-ais metais su kūriniu „Greiti pinigai“ – vienu labiausiai apkalbamų ir perkamų XXI a. Švedijos romanų. „Lengvi pinigai“ ir kiti šios trilogijos pratęsimai buvo pritaikyti netgi keliems sėkmingiems kino filmams, iš kurių pirmąjį režisavo Danielis Espinosa. Liapyduso darbai, kuriuos kritikai pavadino švedų Džamesu Elrojumi, remiasi jo 15 metų patirtimi dirbant advokatu baudžiamosiose bylose įmonėje, atstovavusioje kai kuriems garsiausiems Švedijos nusikaltėliams. Būtent tai suteikė autoriui unikalų supratimą apie pogrindinį Švedijos sostinės gyvenimą, kurio žinias jis pritaikė kurdamas savo „juoduosius“ romanus. 2020-ais metais Jensas Liapydusas debiutavo kaip vaikų knygų autorius su greitais ir linksmais romanais serijoje „Dillsta įgula“. Romane „Padėties šeimininkas“ autorius toliau tęsia advokatės Emilės ir gangsterio Tedžio nuotykius, su kuriais mes susipažinome knygoje „Išnykti Stokholme“. Šį kartą dėmesio centre atsiduria slaptas, paaugles merginas išnaudojantis nusikalstamas tinklas, kurio išardymui netgi suburiamas specialus policijos padalinys. Tačiau vos tik policija atranda vienintelę, duoti parodymus sutikusią liudininkę, kai ji tuoj pat nužudoma. Merginai atstovauti bandė advokatė Emilė, kuri nors ir be didelio entuziazmo, stengėsi pagelbėti stipriai traumuotai moteriai. Kai Katia žiauriai nužudoma, Emilei nelieka nieko kito, kaip tik kreiptis pagalbos į savo buvusį meilužį Tedį. Tačiau kažkas bando supainioti savo pėdsakus taip įnirtingai, jog griebiasi netgi pačių kraštutiniausių priemonių. Tuo metu Nikola, Tedžio sūnėnas, nusprendžia nedaryti dėdės praeities klaidų. Tačiau kai jo geriausias draugas miršta gangsterių kovoje, keršto troškimas triumfuoja prieš protą. Gyvenimą ant ribos veda ir studentė Roksana, kuri svajoja būti pastebėta, įvertinta ir apšviesta ryškia, prabangiausių Stokholmo klubų, šviesa. Tačiau jos likimą sudrumsčia visų linksmybių karalius – ketaminas, dėl kurio merginai tenka griebtis gana beprotiškos ir mirtinos užduoties... Romanas „Padėties šeimininkas“ yra tikrai neblogas pasakojimas, kalbantis organizuoto nusikalstamumo tema. Jensas Liapydusas tikrai moka rašyti apie tai, tad tokie žodžiai, kaip kad „taip nebūna“ arba „tai taip netikroviška“, Jums paprasčiausiai nekils. Knygos centre atsiduria keli veikėjai, o būtent advokatė Emilė, buvęs gangsteris Tedis, jo sūnėnas Nikola ir mergina vardu Roksana, pakliuvusi į gana nepavydėtiną situaciją. Knygoje įstorija tęsiama ten, kur ji baigėsi romane „Išnykti Stokholme“. Emilė vis dar abejoja savo jausmais ir yra įsitikinusi, kad Tedis jai ne pora. Tedis irgi nėra užtikrintas tuo ką jaučia savo buvusiajai, ypač dabar, kai ji pastojo, Nikola susigriebė ir beveik išbrido iš nusikalstamo pasaulio, o štai Roksana, atvirkščiai, paskendo jame iki pat ausų... Knyga yra išties nebloga, parašyta sumaniai, nors neskaičiusiems prieš tai buvusio romano, arba spėjusiems jį jau primiršti, pasirodys kažkokia lyg „iš mėnulio“ nukritusi. Kūrinyje daug kalbama apie organizuotą nusikalstamumą ir jo keliamas problemas, tačiau žmonėms, tokiems, kaip aš, kurie trokšta paprasčiausiai maloniai pasėdėti ir paskaityti kažką intriguojančio bei mįslingo, ji gali netgi šiek tiek prailgti. Taip, čia daug kraujo, narkotikų, prostitucijos ir kitų baubų, tačiau bent jau man norėjosi paprasčiausios žmogžudystės, kurią bandytų išspręsti koks neeilinis, gal kiek depresuojantis, policijos tyrėjas. Jei ir Jūs to trokštate, tada ši knyga ne Jums. Tačiau jei Jums trūksta baisių šių dienų didmiesčių realijų, tada Jūs pataikėte „pagal adresą“...

„Išnykti Stokholme“ ~ Jens Lapidus

„Išnykti Stokholme“ (Jens Lapidus, 2019 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Dideliame mieste gali nutikti bet kas...

Užmiesčio viloje ima kaukti signalizacija. Saugos tarnybos darbuotojas, atvykęs jos patikrinti, aptinka sudarkytą lavoną...

Atrodytų, tradicinė detektyvo pradžia... Bet ne visada būna taip, kaip atrodo... Nors aukos tapatybė nenustatyta, bet jau sulaikytas įtariamasis, kuris, prieš panirdamas į komą, pasirenka niekada baudžiamosiose bylose neatstovavusią naujokę advokatę ir dar paprašo jos susisiekti su vyru, devynerius metus kalėjusiu už įtariamojo tėvo pagrobimą. Buvęs kalinys Tedis Mikuličius ir perspektyvi komercinių bylų advokatė Emilė Janson pradeda tirti netipišką bylą... Vienas vedinas sąžinės graužaties, kita – pastūmėta jaunatviško maksimalizmo. Gal nevertėjo veltis...

Romanas „Išnykti Stokholme“ atveria šiuolaikinės visuomenės skaudulius, tokius kaip smurtas, narkotikai, vaikų pornografija, priverčia vertinti artimo meilę ir iškelia vieną iš svarbiausių klausimų: kiek toli galima nueiti, stengiantis apsaugoti brangius žmones? Siužetas perpintas skandinaviškos ramybės, kuri nejučia kelia šiurpą, ir pietietiško azarto, kuris šokiruoja be perspėjimo.

Didelis miestas – daugybė paslapčių, ar tikrai reikia visas atskleisti?...

Jensas Liapydusas yra švedų autorius, pasauliniu mastu labiausiai žinomas kaip rašytojas, rašantis organizuoto nusikalstamumo temomis. Savo kūrinyje „Išnykti Stokholme“, Jensas mums nupieš Švedijos sostinę ne tik kaip miestą su visais tais skubančiais į darbą vyrais, dėvinčiais per ankštus kostiumus ir per trumpas kelnes, ar moterimis, vaikščiojančiomis su aukštakulniais, puriais, kruopščiai išplautais plaukais ir „Rolex“ laikrodžiais su rožiniais apvadais, bet ir tą tamsiąją miesto pusę, kurioje vyraus smurtas, vagystės, narkotikai, žmogžudystės, azartiniai žaidimai, ar vaikų pornografiją. Nors šio romano centre atsidurs paprasta užmiesčio viloje įvykdyta žmogžudystė, visgi jos tyrimas atskleis daug tamsesnes paslaptis. Skaitydamas šį kūrinį skaitytojas nežinos kur dėti savo akis, o vienintelė jo galvoje besisukanti mintis bus: „nejaugi tai dedasi ir mano mieste?“. Romano veiksmas bus pateikiamas kelių veikėjų akimis, o būtent iš globos namų paleisto ir nusikalstamu keliu pasukusio Nikolo, aštuonerius metus kalėjime kalėjusio ir į laisvę išėjusio Tedžio, neseniai advokate pripažintos Emilės, bei skolose skendinčio ir visiškai prasilošusio Matso akimis. Visi jie mums dar kartą įrodys, kad niekad nemiegančiame didmiestyje gali įvykti bet kas, kad laikas čia nestovi, o būdų išnykti be pėdsako yra labai daug.

„Tik nesusimauk“ ~ Jens Lapidus

„Tik nesusimauk“ (Jens Lapidus, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Tai antroji „Juodosios Stokholmo trilogijos“ dalis (pirmąją, romaną „Greiti pinigai“, „Baltos lankos“ išleido 2008 m.). Šįkart, išsisklaidžius „Greitų pinigų“ blizgesiui ir suvaidintam turtuomenės žavesiui, Stokholmas atrodo dar tamsesnis, niūresnis ir žiauresnis.

Kai kam Stokholmas buvo mielas, jaukus, autentiškas miestas. Vaizdingas, pasižymintis mandagiais ir paslaugiais žmonėmis, iššluotomis gatvėmis ir įdomiais apsipirkimo maršrutais. Mentams tai buvo alkoholyje, vėmaluose ir myžaluose skęstantis miestas. Daugeliui tai buvo vieši dienos centrai, įdomūs kultūros projektai, madingos kavinės ir gražūs fasadai. Kitiems – būtent fasadai. Už jų: aludės, landynės, viešnamiai. Sumuštos moterys, kurių draugai ignoravo jų iki mėlynumo sutrankytus veidus, heroinu besikvaišinantys narkomanai, kurie vietinėje maisto krautuvėje apsivogdavo dėl pusvalandžio kaifo, laisvai besielgiantys priemiesčių snargliai, kurie suspardydavo pensininkus, einančius į banką susimokėti nuomos. Stokholmas – vagių, narkotikų platintojų, gaujų Meka. Kekšių eržilų susitikimų vieta. Veidmainių turgus.

Intriga sukasi apie tris pagrindinius veikėjus: tai buvęs samdomas kareivis Niklas, tarnavęs Irake, policininkas Tomas, laisvalaikiu krapštinėjantis savo mašiną ir į šoną nusukantis iš nusikaltėlių atimtą „žolę“, ir jaunas arabas, neseniai paleistas iš kalėjimo priemiesčių „banditėlis“ Mahmudas. Klaidžiojant painios žmogžudystės labirintais, galiausiai vėl visos gijos veda pas Radovaną, patį tikriausią Stokholmo Krikštatėvį, kuris tebevaldo kriminalinį Stokholmo pasaulį. Tik ar ilgai?

Leidykla „Baltos lankos“ kviečia mus jau į antrąją „Juodosios Stokholmo trilogijos“ dalį, nuotykį, kuris vyks daugelio jau pamėgtame Švedijos Stokholmo mieste. Tačiau jei tikitės čia atrasti gražų, turtingą ir žavingą Europos miestą, Jūs labai klystate. Rašytojas Jensas Liapydusas mums parodys miestą, persmelktą „ypač pavojingo“ modelio vyrukais, prisiekusiais visuomet laikyti savo gaujos užnugarį, vyrais su aukso kryžiais ant kaklų, besiaiškinančiais reikalus įkišant savo priešui revolverį į burną, banditais prievartos mėgėjais, gangsteriais, narkomanais, prostitutėmis ir kitais, didelio ar mažo plauko nusikaltėliais. Rašytojas mus supažindins su tamsiąją šio didmiesčio puse, papasakodamas trijų, tarsi tarpusavyje nesusijusių, žmonių istorijas.

Istorija suksis apie imigrantą arabą Mahmudą al Askorį, vyrą išėjusį iš kalėjimo, tačiau iškart sučiuptą gangsterių, kurių pagrindinis rūpestis – Mahmudo suėmimo metu konfiskuotos testosterono ampulės ir dingusi partijos dalis. Vyruką trokštantį lengvų pinigų, nuosavo buto ir poros mergužėlių su kuriomis galėtų daug dulkintis. Jis nebuvo sukurtas darbui „nuo devynių iki penkių“ ir šeimai, bei namams, kaip žurnale „Mieli namai“. Jis buvo tipas, sukurtas kažkam daugiau. Netrukus jugoslavų mafija pasiūlo jam užduotį – surasti tautietį Visamą Džibrilą, bičą pagrobusį siuntą pinigų.

Buvusį samdomą kareivį Niklą Brugreną, grįžusį į įprastą gyvenimą Švedijoje, kurioje jau ir pats nežinojo ką be pažįsta. Be mamos jis neturėjo nieko, bet ir ši jau buvo pasikeitusi. Niklą kankino nemiga, noras palikti motinos butą ir dar didesnis noras atsikratyti vienatvės. Tai buvo vyras daug mąstantis apie prievartą patiriančias moteris, bei jų nenorą gintis. Netrukus jis tampa apsėstas šios minties ir net pradeda kurpti planą, kaip joms galėtų padėti.

„Raportų apie smurtą prieš moteris per pastaruosius dešimt metų padaugėjo 30 procentų. Tai tikriausiai priklauso tiek nuo to, kad šiandien dažniau nei anksčiau apie smurtą pranešama policijai, tiek nuo to, kad išaugo prievartos mąstai. Nusikaltimų prevencijos taryba ankstesnėse studijose paskelbė, kad policijai pranešama vos tik apie kas penktą atvejį.“

Bei policininką Tomą Andreną, kuris parodys Stokholmą iš policininko perspektyvos. Mes pamatysime jo naktines pamainas, kurių metu jis gaudys prie mokyklos žolę traukiančius mailius, apieškos įtartinų tipų automobilius ir konfiskuos ten rastus narkotikus, apžiūrinės numirėlį, rašys raportus, lankysis morge, tramdys girtus vyrus ir pan. Tai buvo vyras, pažįstantis purvo, smurto ir mirties kvapą. Vienintelės jo matomos spalvos buvo: betono pilkuma, policijos mėlyna ir kraujo raudonis, likęs po blogai įtaikytos adatos ar smurtinių puolimų. Netrukus jis ima aiškintis, kodėl jo rašytame raporte ir mirusiojo skrodimo ataskaitoje dingsta informacija apie adatų dūrius ant lavono rankų.

Tai bus istorija trijų asmenų, žmonių skęstančių alkoholio, narkotikų ir prostitucijos mieste, kuriame tokių kaip jie, yra tūkstančiai. Tai miestas, kuriame smurtas liejasi laisvai, o gyvenimas ir mirtis, yra tik dvi medalio pusės. Skaitydami Jūs pamatysite visas tas miesto aludes, viešnamius, klubus, heroino suėstus narkomanus, kekšes ieškančias kam parduoti, vyrus ieškančius iš ko nupirkti, sumuštas moteris ir vagiliaujančius vaikigalius. Tai bus vagių, narkotikų platintojų, smurto ir prostitucijos miestas.

Rašytojas papasakos, kaip čia perkamos ir pardavinėjamos nelegalios nuomos sutartys, kaip atrodo mažos vogtų prekių parduotuvės, kaip klastojami firminiai čekiai, kaip „stumdomi“ narkotikai, kaip farai pradeda dirbti mafijai, kaip plaunami pinigai, kaip linksminasi šiuolaikinis jaunimas ir pan.

Jeigu esate pasiruošę atmerkti akis, nusiimti rožinius akinius ir pažvelgti į Jūsų mėgiamą miestą kitaip, Jūs privalote perskaityti šią knygą, nes ji parodo tiesą tokią, kokia ji yra. O blogiausia yra žinote kas? Kad užtušavus Stokholmo pavadinimą, Jūs nesunkiai galite įrašyti miesto, kuriame Jūs dabar gyvenate pavadinimą. Jūs vis dar tikite, kad Jūsų miestas yra saugiausias, kad jame nėra smurto ir prievartos? Tuomet Jūs esate suklaidintas labiau nei kada nors anksčiau. Ten kur galima lengvai uždirbti, kur galima lengvai parduoti ir nupirkti, visada atsiras tų, kurie tuo pasinaudos. Gera apie tai skaityti, bet linkiu to geriau nepatirti realiame gyvenime.

Romanas patraukia savo atmosfera, šiuolaikiniu slengu, įtikinamais dialogais, bei tikrovišku pasakojimu. Ne veltui Jensas Liapydusas yra advokatas, kurio specializacija – organizuoto nusikalstamumo bylos. Matosi, kad rašytojas nusimano apie ką rašo, tad tokios mintys, kaip, kad „taip nebūna“, paprasčiausiai neateina. Ponas Jensas kalba įtikinamai, o jo žodžiai abejonių nekelia. Rekomenduoju šį romaną visiems išsiilgusiems realijų, bei žmonėms negaunantiems jų užtektinai iš tokių laidų kaip „Farai“ ir „TV pagalba“.

„Greiti pinigai“ ~ Jens Lapidus

„Greiti pinigai“ (Jens Lapidus, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Romanas „Greiti pinigai“ leidžia lyg pro rakto skylutę pažvelgti į neįtikėtinai brutalų narkotikų prekeivių ir reketininkų mafijos gyvenimą Stokholme.

Autorius Jensas Lapidusas – ryški šiandieninės Švedijos žvaigždė. Advokatas, kurio specializacija – organizmuoto nusikalstamumo bylos. Jis „tvarko“ visą buvusios Jugoslavijos narkotikų mafiją Stokholme. „Greiti pinigai“ – pirmoji „Juodosios Stokholmo trilogijos“ dalis.

Švedijos žiniasklaidoje nuolat svarstoma, kas Lapiduso romanuose tikra, o kas išgalvota – jau dešimtmečius spauda ir visuomenė nėra skyrusi tiek dėmesio pirmajai kokio nors rašytojo knygai.

Romanas – spalvinga kronika, įspūdingas nusikaltėlių pasaulio paveikslas. Profesinė autoriaus patirtis suteikia unikalią galimybę pažinti tai, ko kitas sąmoningai vengtų. Trikdanti, rupi kasdienybė. Sniegu „užtaisytos“ nosys, narkotikų prekeivių smurto poezija. Silikoninės aukšto rango superfifos ir dabitiški trendžiai, dievinantys prabangą. Brangių kvepalų aromatas, blizgantys ginklai, slapti karšti vakarėliai. Ore tvyrantis eau de cash.

Įtraukiantis, puikaus stiliaus ir skonio romanas apie tamsiąją XXI amžiaus gyvenimo pusę – brave new world. Septintąjį dešimtmetį valdė kredo „Live fast, love hard, die young“. Jensas Lapidusas siūlo parafrazę – „Get rich or die trying!“.

Na nežinau. Sunkiai įvertinama knyga. Nei patiko, nei nepatiko. Knyga gan nestandartinė. Čia nėra vienos siužeto linijos, nėra vientisumo, kaip tradiciniuose detektyvuose. Siužetas labai globalus, daug veiksmo linijų, nemažai veikėjų. Autorius bandė pavaizduoti blogąją Stokholmo pusę per reketininkus ir mafijozus. Tas jam pasisekė puikiai. Čia daug purvo, narkotikų, alkoholio, smurto, sekso, trankios muzikos, slengo, keiksmažodžių ir pan.

Veiksmas iš esmės sukasi apie tris veikėjus: Chorchę Saliną, kuris pasodinamas į kalėjimą už narkotikų platinimą, o vėliau iš jo pabėga; Juhaną Westlundą (JW), kuris vaidina iš savęs turčių, gyvena dvigubą gyvenimą ir pardavinėja kokainą, ir Mradą Slovovičių – skustagalvį, dopingo pririjusį kačioką, dirbantį reketininku.

Tačiau šie trys veikėjai tai tik mažas sraigtas iš didelio ir sudėtingo organizuoto nusikalstamumo mechanizmo, kitaip vadinamo mafijos vardu. Čia randame narkotikų pardavinėjimo, reketo, pinigų plovimo, kontrabandos, prekybos žmonėmis, prostitucijos, mokesčių vengimo ir kitų epizodų iš mafijos kasdienybės. Jei Jums patinka panašaus siužeto knygos, ypač Džameso Elrojaus rašymo stilius, tada viskas gerai. Man labiau norėjosi kažko paprastesnio, kažko tradiciškesnio. Knygoje vaizduojama ta kasdienybės pusė, kurią mes ignoruojame, arba bandome įsivaizduoti, kad jos nėra. Deja, girtuokliausiančių ir narkotikus vartojančių paauglių, reketininkų ir kokso pardavėjų yra visur, netgi Lietuvoje. Radau knygoje vieną svarbų sakinį, kur rašoma, kad narkotikai Baltijos šalyse daug pigesni nei Švedijoje, o tai nieko gero mūsų šaliai.

Labai nustebau atradęs, kad ši knyga sulaukė tęsinio lietuvių kalba. Manau, ji įtiks tikrai ne kiekvienam, o išlepusiam lietuvių skoniui, dar mažiau. Visgi kaip knyga vaizduojanti mafijos kasdienybę, ji yra gan gera ir informatyvi. Anksčiau nelabai įsivaizdavau, kaip plaunami pinigai, o dabar viskas tapo aišku kaip ant delno. Taip pat nemažai informacijos ir kaip kontrabanda gabenami narkotikai. Matosi, kad rašytojas žino apie ką rašo ir tas jaučiasi. Labiausiai patiko ta knygos pusė, kuri parodo, kad nepaisant to, kad nusikaltėliai galvoja, kad jie valdžiai nežinomi, iš tikrųjų teisėsaugos organai turi kiekvieno dosjė su jų pareigomis bei nusikaltimais ir tik laukia įrodymų, kad paskui galėtų susemti visus iš karto.