„Contes du Soleil et de la Pluie 1902-1907“ ~ Maurice Leblanc

„Contes du Soleil et de la Pluie 1902-1907“ (Maurice Leblanc, 2018 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Conteur, collaborateur littéraire de journaux quotidiens, du Gil Blas puis du Journal avant d’être engagé en 1902 par L’Auto, Maurice Leblanc était un admirateur du naturalisme de Maupassant. Mais sa carrière prit un brusque tournant en 1905, lorsqu’il créa le personnage d’Arsène Lupin dans le magazine Je sais tout. Ce recueil rassemble, pour la première fois, l’intégralité des 110 contes et articles que Maurice Leblanc a publiés, de 1902 à 1907, la plupart sous l’intitulé « Contes du soleil et de la pluie », dans le quotidien sportif L’Auto. Il y adapte ses thèmes favoris à un contexte particulier : les adultères deviennent sportifs et sont aidés par le moyen de la bicyclette ou de l’automobile, deux éléments libérateurs des forces naturelles et instinctives des personnages. Présenté par Jean-Luc Buard (co-fondateur et rédacteur en chef du Rocambole, bulletin des amis du roman populaire), le volume est complété d’une bibliographie commentée des reproductions de ces contes, rééditions et traductions.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas, gimęs Ruane, Aukštutinės Normandijos regiono sostinėje, turtingoje ir kultūringoje šeimoje. Jis buvo antrasis Émile Leblanc, kilusio iš italų protėvių, ir Mathilde Blanche vaikas. Būdamas ketverių metų amžiaus, jaunasis Morisas buvo išgelbėtas iš degančio namo. Kai prasidėjo 1870-ųjų metų karas, Morisui buvo šešeri. Baigęs mokslus Kornelio licėjuje Ruane, studijas Vokietijoje (Berlyne) ir Italijoje, jis dirbo šeimos įmonėje. Studijavo teisę, tačiau metęs mokslus ir darbą šeimos firmoje, išvyko į Paryžių dirbti rašytoju ir policijos reporteriu Prancūzijos periodiniams leidiniams, tokiems kaip „Figaro“, „Gil Blas“ ir „Echo de Paris“. „Une femme“ („Moteris“, 1893 m.) – pirmasis Leblano romanas, sulaukęs vidutiniškos sėkmės. 1889-ais metais Leblanas vedė Marie-Ernestine Lalanne, su kuria jis išsiskyrė 1895-aisiais. Su antrąja žmona Margaret jis daug vasarų praleido Gueures mieste, Aukštutinės Normandijos regione šiaurės Prancūzijoje. Ankstyvajai Leblano kūrybai didžiausią įtaką padarė tokie rašytojai, kaip Gustavas Floberas, kuris buvo šeimos gydytojo brolis, ir Gi de Mopasanas, kuriam autorius imponavo. Morisas ilgą laiką dirbo žurnalistu keliuose periodiniuose leidiniuose, vienas kurių suteikė rašytojui garbingą „vagies-džentelmeno kūrėjo“ statusą. Būtent Arsenas Liupenas išvedė autorių į „platesnius vandenis“, kadangi per ilgesnį nei keturiasdešimties metų laikotarpį įgijo tarptautinę šlovę, prilygstančią tik sero Artūro Konano Doilio personažo, Šerloko Holmso, populiarumui. Spėjama, kad Morisą Leblaną įkvėpė anarchistas Marius Jacob, kuris įvykdė daugiau nei 150 įsilaužimų ir buvo nuteistas 23 metams kalėjimo. Tačiau Morisas Leblanas visada neigė šį faktą, nors buvo vienas reporterių, dalyvavusių kaltinamojo teisme kaip „Gil Blas“ laikraščio žurnalistas. Rinkinyje, pavadintame „Pasakos apie saulę ir lietų“, mes galime atrasti net 110 ankstyvųjų pono Leblano apsakymų. Šis rinkinys knygos forma pasirodė 2018-aisiais ir talpina visus autoriaus apsakymus, kuriuos jis buvo publikavęs laikraštyje „L’Auto“. Didžioji dalis šių pasakojimų yra sporto tematikos ir kalba apie automobilius, dviračius, bėgiojimą, svarmenų kilnojimą ir t. t. Šią knygą pavyko išleisti tik dėka 2015-ais metais pradėto „Retronews“ projekto, kurio iniciatoriumi tapo Nacionalinė Prancūzijos biblioteka („Bibliothèque nationale de France“). Projekto tikslas buvo suskaitmeninti visus senus šalies periodinius leidinius, taip išsaugant ir padarant juos prieinamus visiems. Na o tai suteikė prieigą prie labai didelio literatūros kūrinių rezervuaro, kurį mes galime pavadinti „nematoma literatūra“, nes ji iki šiol buvo užmiršta ir sunkiai prieinama, o dabar skendi didelėje „skaitmeninėje erdvėje“. Ši literatūra yra „nematoma“ ir todėl, kad ji buvo leidžiama dienraščiuose, populiariuose savaitraščiuose ir mėnesiniuose žurnaluose, kurių šiandien išliko labai mažai, su jais sunku susipažinti, o patys kūriniai yra laikomi nuvertintais ir pamirštais. Grįžtant prie „Pasakų apie saulę ir lietų“, tai jas labiausiai įvertins ištikimieji pono Leblano gerbėjai. Visi šie šimtas dešimt „L’Auto“ žurnale publikuotų istorijų išaukština gyvenimo džiaugsmą ir laimę, kuri pasiekiama per įvairias sporto rūšis, pradedant čiuožinėjimu, dviračio vairavimu, lenktyniavimu automobiliu, ar net paprasčiausiu ėjimu. Apie septyniasdešimt procentų šios knygos istorijų anksčiau niekada nebuvo publikuotos knygos forma, tačiau jos yra vertos būti perskaitytos, kadangi skaitytojas jose galės pats pamatyti, kaip vystėsi būsimo populiaraus rašytojo ir Arseno Liupeno kūrėjo talentas. Būtent jos tapo pirmąja dirva, kurioje autorius šlifavo savo plunksną ir dėliojo apmatus būsimam savo herojui. Tikrai nesiruošiu aprašinėti visų šių istorijų siužetų, o geriau išskirsiu dvi – pačias tipiškiausias šiam rašytojui. Jos mums parodys tiek „šviesiąją“ tiek „tamsiąją“ pono Leblano kūrybos pusę. Pasakojimas „Kalėdinis stebuklas“ mums pateikia istoriją apie vagį, kuris įsilaužia į vieno turtingo pono namą, norėdamas pavogti vertybes. Prisigrobęs turto jis grįžta į savo slėptuvę, kurioje tarp pavogto grobio atranda, nepatikėsite... gyvą kūdikį! Vagis iš pradžių patiria šoką, bet palaipsniui nusprendžia sušildyti vaiką, kuris šiuo metu besąlygiškai siekė šilumos ir maisto. Jis apgaubia kūdikį meilės ir rūpesčio jausmais, o galiausiai netgi sugrąžina jį jo tėvams. Kūdikio grąžinimas tampa tėvams tikru stebuklu, visai kaip ir artėjanti Kristaus gimimo iškilmė. Šioje istorijoje atkreipiamas dėmesys į šventosios šeimos dvasią ir stebuklų galimybes net pačiose netikėčiausiose situacijose. Na o apsakymas „Žudikas“ yra kiek tamsesnis ir kalba apie vyriškį, kuris norėdamas išsaugoti savo šeimos židinio laimę, yra priverstas griebtis žiauraus nusikaltimo. Istorija randa pradžią tada, kuomet jaunasis grafas de Gasser žūva automobilio avarijoje. Tame nebūtų nieko keisto, jei ne maža, kulkos palikta skylutė žuvusiojo krūtinėje. Tyrinėdama atvejį policija nustato, kad grafas dažnai lankydavosi vieno pono, neįvardinto šios istorijos herojaus bei pasakotojo, namuose. Ir nors policija įtaria, kad už viso to slypi meilės trikampis tarp grafo, istorijos pasakotojo ir jo žmonos, pritrūkus įkalčių yra priversta nutraukti bylą. Žinoma, tiesa apie nusikaltimą paaiškėja tik kūrinio pabaigoje, kuomet prabėgus dešimtmečiams apsakymo herojus prisimena praeities įvykius ir savo nusikaltimą, kurį jam pavyko nepastebimai įvykdyti, o įkalčius paslėpti. Ši istorija kalba kaltės ir atsakomybės temomis, taip pat apie žmogaus moralės lankstumą. Pirmoji istorija mus supažindina su vagių garbės kodeksu, o antroji yra kiek tamsesnė ir kalba apie kiekvieno žmogaus širdyje tūnančias tamsias ir gana brutalias jėgas. Būtent tokias istorijas skaitydami Jūs pažinsite ne tik šių tekstų autorių, bet ir savo pačių polinkius eiti doros ar nusikaltimo keliu... Baigdamas apžvalgą atkreipsiu visų dėmesį į tai, kad perskaičiau visas laisvai internete prieinamas autoriaus knygas lietuvių, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis. Taigi kuriam laikui sakau ponui Morisui „sudie ir iki pasimatymo...“

„L’Enthousiasme“ ~ Maurice Leblanc

„L’Enthousiasme“ (Maurice Leblanc, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

L’Enthousiasme a été édité en 1901, soit quatre années avant la première apparition d’Arsène Lupin – à bord du paquebot La Provence, comment l’oublier ?

Ce très beau roman est largement autobiographique, puisqu’il relate les jeunes années de son auteur, et ses premières passions amoureuses.

Maurice Leblanc a toujours affirmé que ce livre était, de toute son œuvre, celui qu’il préférait.

Un texte de plus de 300 pages, injustement tombé dans l’oubli, réédité avec soin et enrichi d’une introduction de Florence Leblanc, la petite fille de l’auteur, et d’une préface instructive signée de Jacques Derouard, le spécialite incontesté de tout ce qui a trait à Maurice Leblanc.

Une vraie découverte, en somme.

Morisas Leblanas yra XX a. pradžios Prancūzijos rašytojas, publicistas ir dramaturgas, savo karjerą pradėjęs nuo trumpų istorijų publikavimo įvairiuose periodiniuose leidiniuose. Tačiau tikrąją šlovę jis pelnė sukūręs vieną žinomiausių literatūrinių personažų – Arseną Liupeną. Pastarasis tapo savotiška džentelmeniško elgesio ikona, nes buvo neįtikėtinai protingas ir žavus personažas, vagis, skriaudęs tik turtinguosius ir nusikaltėlius. Nepaisant Arseno Liupeno sėkmės, Morisas Leblanas taip pat parašė daugybę apsakymų ir novelių, kuriose daug dėmesio skyrė nuotaikingoms istorijoms ir neįprastoms, šiek tiek net komiškoms, situacijoms. Jis žaidė su žanrais ir stiliais, nebijodamas eksperimentuoti ir įtraukti į savo kūrybą nuotykių, fantastikos ir net humoristinių elementų. Jis taip pat daug dėmesio skyrė dramaturgijai ir parašė kelias teatro pjeses. Vienas iš labiausiai užmirštų ir kolegų rašytojų nepripažintų jo romanų yra „Entuziazmas“ (L’Enthousiasme). Tai yra vienintelė Moriso Leblano knyga, kuri yra visiškai autobiografinė. Kai 1914 m. vasarį laikraštis „L’Intransigeant“ atliko garsių rašytojų apklausą norėdamas gauti atsakymus į du klausimus: „Kuri iš jūsų knygų jums labiausiai patinka?“ ir „Kuri iš jų jums buvo sėkmingiausia?“, Arseno Liupeno tėvas, paklaustas atsakė, kad jo mėgstamiausia knyga yra „Entuziazmas“. Na o sėkmingiausia – „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“, kuri, jis pridūrė, „buvo tarp šešių serijos tomų, kuri man patiko mažiausiai“. Tuo metu Morisas Leblanas dar nebuvo visiškai atsigavęs nuo jį užplūdusios sėkmės, mat pradėjęs leisti vagies-džentelmeno knygas, jis visiems laikams į istoriją įėjo kaip „Arseno Liupeno tėvas“, norėjo jis to, ar ne. Na o jo mėgstamiausia knyga „Entuziazmas“, tiesiog paskendo užmarštyje. Tai romanas, kuriam parašyti prireikė kelių mėnesių sunkaus darbo. Vienintelė jo knyga, kurios rankraštį jis išsaugojo, milžinišką rankraštį, perkrautą nesuskaičiuojama daugybe pataisymų. Savo pirmosiose knygose Morisas Leblanas labai tiksliai aprašė tikrąsias romanų veiksmo vietas, na o autobiografiniame romane „Entuziazmas“ jis pakeitė tikruosius veikėjų vardus, kadangi norėjo garantuoti jo išpažinčių nuoširdumą. Taip knygoje minimas miestas Ruanas virto Saint-Jore, o Jumièges – Bellefeuille. Dėdė Grandchamp tapo seneliu Hamelin, mažoji sesuo Georgette gavo Claire vardą, o jos geriausia draugė Arabelle tapo Catherine. Hermine, kuria Morisas buvo labai susižavėjęs ir kuri jam pelnė tremtį į Angliją, pasirodė Geneviève vardu. Nepamirškime, žinoma, ir paties Moriso, kuris čia slėpėsi po Pascal Devrieux vardu. Tie, kurie gerai pažinojo rašytoją, šiame romane rado viską, kas pažymėjo jo jaunystės metus: terorą, patirtą per 70-ųjų karą, vaiką, perpildytą meilės ir svajonių, švelnumą, kurį jis jautė savo motinai, ramų gyvenimą buržuaziniame name „Rue du Bailliage“, paslapčių keitimąsi su mažąja sesute Georgette, ir žinoma, motinos draugę Hermine, kuri visiškai sujaukė rašytojo protą. 1900 m. sausį, baigdamas kurti romaną, Morisas savo draugui René Boylesve iš Nicos rašė: „Mano romanų pabaiga visada nulemia išskirtinio ir skausmingo negailestingumo laikotarpius, kai labai norisi jų atsikratyti. Baigsiu knygą rašyti antroje kovo pusėje. Baigsiu! Suprantama reikės daug ką pakeisti, mat ši knyga yra baisiai sunki. Ji gali tapti visiška nesėkme, kaip visada maniau, bet, po šimts, kiek darbo aš į ją įdėjau!“ Knygą 1901 metų vasario pradžioje išleido Paul Ollendorff, oficialus Moriso Leblano leidėjas nuo jo pirmojo romano „Moteris“ išleidimo. Ir nors laikraščiuose gausu naujausių Marcelio Prévosto, René Boylesve ar Paul Bourget publikacijų, „Entuziazmas“ tiesiog ignoruojamas. Net „Mercure de France“ ir „Courrier français“, kurie palankiai vertindavo ankstesnius Moriso darbus, nieko nepasako apie „Entuziazmas“. Tik praėjus kelioms savaitėms pasirodo pirmosios recenzijos, iš kurių, gal net didesnė dalis – ganėtinai kuklios. Kai kas parašo, kad „...tai jaunos meilės išaukštinimas, slegiančiame ir šaltame provincijos miestelyje“. Kiti recenzentai pažymi, kad „kai kuriuose skyreliuose dvelkia išpažinties atmosfera...“, ar net pabando romano dedikacijoje, skirtoje autoriaus seseriai, įžvelgti paslėptų minčių... Kodėl šių apžvalgų reikėjo laukti tiek ilgai, turbūt neatsakytų nė vienas tikras Moriso Leblano gerbėjas. Net pats autorius yra pasakęs, kad „ši knyga, kuri man kainavo dvejus metus pastangų ir apmąstymų, nusipelnė bent trupučio kolegų dėmesio...“ Tiesa vėliau rašytojas pasiguodžia draugui pasakydamas, kad jie „bent jau cituoja ir kalba apie knygą taip, tarsi būtų iš tiesų ją skaitę“. Nuo XX a. pradžios buvo perpublikuoti kiti „ikiliupeniški“ Moriso Leblano romanai, pavyzdžiui, „Moteris“, kurią 1908 m. išleido P. Ollendorff, tikėdamasis pakartoti Arseno Liupeno sėkmę. Na o „Entuziazmas“ buvo perleistas tik kartą, 1933 metais, tačiau ir vėl sulaukė abejingumo. Visgi dabar, kai elektroninis šios knygos variantas jau yra prieinamas internete nemokamai, mes galime patys ją perskaityti ir išsiaiškinti, ar Morisas Leblanas buvo teisus, sakydamas kad laiko ją daug geresne nei jo personažo Arseno Liupeno nuotykiai? Aš ją perskaičiau ir likau tiek pat sužavėtas, kiek ir sutrikdytas. Ji kalba apie jaunuolį, įsimylėjusį ištekėjusią jo motinos draugę. Dėl kilusio skandalo herojaus senelis išsiunčia anūką mokytis anglų kalbos užsienyje, po ko seka metai armijoje. Vėliau jis grįžta į gimtinę, kur prislėgtas išsiskyrimo kaltės ir liūdesio jausmų bando pažaboti juos priešakinėse teatro scenose ir užkulisiuose, gerdamas klubuose ar besilinksmindamas su moterimis. Ir tik dar kartą pamatęs Geneviève jis vėl užsiplieskia paaugliška meile, kuriai knygoje lemta patirti tūkstančius kliūčių, primestų gyvenimo provincijoje tiems, kurie myli nepaisydami išskirtinių taisyklių. Taip, „Entuziazmas“ yra drąsus ir stiprus kūrinys, tačiau jis yra ir šiek tiek baugus, kadangi kalba apie herojų, kurio protas yra tiek sujauktas meilės jausmo, kad kiekvienas jo poelgis veda į vis didesnę destrukciją. Jeigu tai ir yra meilė, tada ponas Leblanas nusipelnė aukščiausio įvertinimo ar net apdovanojimo. Kitu atveju, tai tik užsispyrusio vaiko dejonės, kuris niekaip nesugeba patenkinti savo keistų norų ir troškimų bado...

„Le Cœur surpris“ ~ Maurice Leblanc

„Le Cœur surpris“ (Maurice Leblanc, 1905 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

„Le Cœur surpris“, parue dans la Revue française politique et littéraire du 19 avril 1925.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas, gimęs 1864 m. gruodžio 11 d. Ruane, Prancūzijoje. Būdamas dvidešimties, jis pasuko rašytojo profesijos link, kurios pradžią mes galime sieti su jo darbu įvairiuose periodiniuose leidiniuose. Vis dėlto, pasaulinę šlovę jam atnešė ne darbas redakcijoje, bet „Arseno Liupeno“ knygų serija, kurios pirmasis apsakymas – „Arseno Liupeno areštas“, buvo išleistas 1905 metais. „Arseno Liupeno“ serija tapo itin populiari dėl savo charizmatiško pagrindinio herojaus, kuris buvo išmoningas, mielas ir, nepatikėsite... užkietėjęs vagišius! Romanų serijoje apie Arseną Liupeną Morisas Leblanas sujungė detektyvinį siužetą su nuotykinių romanų elementais, pateikdamas skaitytojams itin intriguojančius pasakojimus. Nors šie ir nukreipė skaitytojų dėmesį nuo kiek rimtesnių autoriaus darbų, visgi nesumažino Moriso Leblano noro parašyti kažko literatūriškai „gilesnio“. Pastaruosiuose rašytojas išjuokė ne tik gyvenimo paradoksalumą, bet ir išaukštino meilę, kurios paslaptis bandė įžvelgti ne vienas pasaulinio lygio autorius. Pjesėje „Nustebusi širdis“ taip pat apie ją kalbama, mat jos dėmesio centre atsiduria du įsimylėję veikėjai. Tačiau kol kas jie to dar nežino, tad ir mes neužbėkime įvykiams už akių... Istorija randa pradžią nedidelėje svetainėje vienoje Prancūzijos pilių. Marija-Teresė sėdi prie stalo ir varto savo dienoraštį. Tuo metu pro šalį eina ponas Darginas, kuris pastebėjęs merginą, ją užkalbina. Pokalbis užsimezga jaunuoliams nusprendus aptarti lietingą orą. Vyras pasiskundžia juo, po ko išreiškia norą pabūti kartu su Marija-Terese. Apsikeitę mandagybėmis, pjesės dalyviai pradeda aptarinėti merginos dienoraštį, kuris paaiškėja besantis paprastu kalendoriumi, neturinčiu jokios išsamios asmeninės informacijos. Marija-Teresė išreiškia nusivylimą savo gyvenimu, kuriam, jos teigimu, trūksta spalvų ir emocijų. Norėdamas nuraminti ją ir paneigti jos įsitikinimus, ponas Darginas pasiūlo perskaityti kelis jos dienoraščio lapus. Jis pradeda ieškoti eilučių apie jų pirmą susitikimą, tačiau nuliūsta, suradęs tik kelis sakinius. Netrukus užverda ginčas dėl to, kas yra parašyta ir ką iš tikrųjų slepia dienoraštyje parašytos eilutės. Šioje vietoje dalis iš Jūsų, mieli puslapio lankytojai, pradėsite panikuoti ir klausti manęs, o kurgi ta taip žadėta meilė? O atsakymo Jūs sulauksite jau netrukus. Juk nepaisant to, kad Marija ir ponas Darginas skirtingai įsiminė savo susitikimus, jų jausmai vienas kitam buvo vienodi. Tai supratę jaunuoliai prisiekia vienas kitam meile, kurią sutvirtina užrašydami žaismingą ir romantišką įrašą merginos dienoraštyje... Manau, ši Moriso Leblano pjesė yra išties labai šauni, kadangi kalba apie patį tyriausią jausmą žemėje – meilę. Na o be meilės neišsiverstume nė vienas iš mūsų, mat jos reikia visiems ir visuomet!

„Dans l’ombre“ ~ Maurice Leblanc

„Dans l’ombre“ (Maurice Leblanc, 1897 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

„Dans l’ombre“, paru dans Le Supplément du 25 mai 1897.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas, gimęs 1864 m. gruodžio 11 d. Ruane, Prancūzijoje. Jis yra geriausiai žinomas kaip romanų apie Arseną Liupeną autorius. Leblanas savo rašybos karjerą pradėjo dirbdamas žiniasklaidoje, kur jis užsiėmė tekstų rašymu įvairiems periodiniams leidiniams. Tačiau didžiausią proveržį jo karjerai padarė 1905-tų metų liepos mėnesio žurnale „Je sais tout“ publikuotas apsakymas „Arseno Liupeno areštas“. Šis nedidelės apimties pasakojimas apie genialų nusikaltėlį, vagiantį tik iš turtingų ir galingų asmenybių, tapo tikra sensacija! Arsenas Liupenas virto tiesiog fenomenaliu literatūriniu personažu, kurio nuotykiai buvo tęsiami ir toliau. Dauguma Moriso Leblano kūrinių priskiriami detektyvinėms istorijoms, kurios pasižymi žaismingu ir labai intriguojančiu pasakojimu. Istorijoms netrūksta ir netikėtų siužeto vingių ar pribloškiančių demaskavimų. Nepaisant kriminalinės literatūros krypties, ponas Leblanas rašė ir kitus romanus bei noveles, nors Arsenas Liupenas išliko jo populiariausias veikėjas. Šis gudrus ir charizmatiškas nusikaltėlis tapo išskirtiniu literatūros veikėju, įkvėpusiu daugelį vėlesnių kriminalinių romanų herojų. Morisas Leblanas paliko išties labai didelį įnašą į detektyvinės literatūros žanrą ir išlieka vienas žinomiausių Prancūzijos rašytojų. Jo kūryba vis dar mėgaujasi populiarumu ir yra skaitoma visame pasaulyje. Apsakyme „Tamsoje“ (Dans l’ombre) kalbama apie vyrą, tamsią naktį slapta įsibrovusį į savo žmonos kambarį. Čia jis bandė užklupti savo sutuoktinę ir jos meilužį kartu, tačiau jam tai nepavyko. Atsidūręs visiškoje tamsoje ir neturėdamas jokio šviesos šaltinio, vyras pajunta kaustančią nakties tamsą. Paveiktas neaiškios baimės antplūdžio jis pradeda besislepiančiųjų tamsoje maldauti degtukų, lyg nuo to priklausytų jo gyvybė ir laimė... Šis apsakymas buvo parašytas 1897-ais metais ir demonstruoja mums pirmuosius Moriso Leblano, kaip pasakotojo, žingsnius. Iš pažiūros kūrinyje autorius mums pateikia istoriją apie vyro įsibrovimą į kambarį bandant demaskuoti neištikimą žmoną, tačiau iš tiesų jame kalbama apie vyro kovą su jo impulsyvaus poelgio pasekmėmis, sukėlusiomis jam nepakeliamą nerimą ir skausmą. Kūrinyje „Tamsoje“ mes taip pat galime atrasti ir nedidelius rašytojų Gustavo Flobero ir Gi de Mopasano kūrybos atgarsius, į kuriuos jaunasis autorius lygiavosi bei stengėsi būti panašus...

„La Peur du vertige“ ~ Maurice Leblanc

„La Peur du vertige“ (Maurice Leblanc, 1925 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Nouvelle parue le 1er octobre 1925.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas, gimęs 1864-ais metais. Jis yra geriausiai žinomas kaip literatūrinio personažo Arseno Liupeno kūrėjas. Arsenas Liupenas yra paslaptingas ir genialus vagis, tapęs herojumi savo tautos žmonėms. Leblanas parašė daugybę romanų, iš kurių dvidešimt apie vagies-džentelmeno nuotykius. Pirmasis apsakymas, kuriame mes sutinkame Arseną Liupeną, buvo išleistas 1905-ais metais ir tapo tikra sensacija! Morisas yra laikomas tikrai labai geru kriminalinių romanų rašytoju, mokėjo suintriguoti skaitytoją, jo kūryba sulaukė didelio populiarumo tiek Prancūzijoje, tiek ir už jos ribų. Visgi ponas Leblanas taip pat rašė ir kitokio pobūdžio literatūrą, įskaitant istorinius romanus, psichologinius pasakojimus ar net teatro pjeses! Nors šiandien autorius labiausiai žinomas detektyvo žanre, savo kūryboje jis taip pat nagrinėjo socialines temas, stengėsi atvaizduoti pagrindinius savo laikotarpio Prancūzijos visuomenės aspektus. Apsakyme „Galvosvaigio baimė“ autorius dėmesio centre pastato Polio Veranžo ir Marcelinos santykius bei jų sudėtingus gyvenimo sprendimus... Polis Veranžas yra žinomas rašytojas, kurio kūryba yra pilna pagoniško užsidegimo ir jausmingų meilės proveržių. Tačiau neseniai jis išleido rimtą ir griežtą romaną, visiškai prieštaraujantį jo ankstesniems darbams. Paklaustas draugo apie šį staigų pasikeitimą, Polis patvirtina, kad jo asmenybės pasikeitimui įtakos turėjo tam tikras įvykis. Neseniai jį aplankė moteris, su kuria jis pirmą kartą susitiko nedideliame Gerando miestelyje prieš beveik dvidešimt metų. Jie turėjo aistringą naktį, po ko Marcelina pastojo ir pagimdė sūnų Stefaną. Nors Polis supranta, kad tą lemtingą naktį apsimetęs poetu merginą suviliojo ne jis, o jo bičiulis Dežankūras – bene didžiausias to meto laisvamanis ir Polio išgertuvių kompanionas, vis dėlto mūsų herojus prisiima tėvo vaidmenį, mat siekia Marcelinos palankumo. Jis neišdrįsta pasakyti tiesos moteriai apie šį nesusipratimą, mat nori išlaikyti ryšį su ja ir su savo tariamu „sūnumi“. Jis taip pat jaučiasi labai nelaimingas, kadangi jo meilė yra be atsako ir nuolat primena apie tai, kas galėjo įvykti, bet neįvyko. Visgi Veranžo draugas Gassero įtikina bičiulį nepasiduoti, mat moteris jo prisibijo dėl „galvosvaigio“ baimės, kurią jį patyrė jų „pirmojo“ susitikimo metu. Dar tą pačią dieną likęs vienas su Marcelina, Polis nusprendžia surizikuoti. Jis jaučia turintis teisę pavogti moters bučinį, dėl ko pradeda su ja grumtis ir galiausiai sulaukia aistringo atsako, po kurio ši pabėga. Kitą dieną Polio draugas Gassero gauna žinutę, kurioje bičiulis prisipažįsta išvykstantis į kelionę su savo mylimąja, mat jie galvoja apie vedybas, siekdami laimės sau ir jų sūnui... Manau, šis Moriso Leblano pasakojimas yra labai šaunus, kadangi kalba apie žmonių jausmus, gyvenimo nesusipratimus ir meilę, be kurios neapsieina nė viena rašytojo knyga. Morisas Leblanas yra romantikas, jam nesvetimi žmogiški jausmai, jis skiria meilės ir kančios sąvokas. Na o ko dar galima norėti pavasarį, kai gamta pradeda žydėti, o saulė padengia viską savo ryškiais spinduliais?

„La Pitié“ ~ Maurice Leblanc

„La Pitié“ (Maurice Leblanc, 1912 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Pièce en 3 actes, 1912.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas ir žurnalistas, Artūro Konano Doilio ir Gastono Leru amžininkas. Daugeliui pasaulio skaitytojų jis yra žinomas kaip Arseno Liupeno, vagies-džentelmeno, tėvas. Morisas Leblanas buvo labai produktyvus rašytojas, per savo kūrybinį gyvenimą parašęs virš 60 romanų, jau nekalbant apie kelis šimtus apsakymų! Jo garsusis herojus Arsenas pirmą kartą pasirodė kriminalinėje istorijoje „Arsenas Liupenas suimtas“, po ko išgarsėjo toli už Prancūzijos ribų! Arsenas Liupenas yra Simono Templaro (Šventojo) ir Artūro J. Rafleso veikėjų prototipas, vagis-džentelmenas, turintis garbės kodeksą ir gyvenantis tik vardan nuotykių bei sudėtingų mįslių. Nors šis Moriso Leblano veikėjas sutinkamas keliose dešimtyse detektyvinių romanų ir apsakymų, visgi autorius yra žinomas ir dėl kelių savo teatro pjesių. Viena jų vadinasi „Gailestis“ (La Pitié) ir pasakoja apie nelaimingą dviejų sutuoktinių, Žako ir Žermenos, santuoką... Žako santuoka su Žermena tikrai nėra rožės žiedlapiais klota. Žakas yra teatro pjesių rašytojas, praeityje turėjęs gana daug meilės nuotykių. Jo žmona Žermena dėl to jaučiasi labai nelaiminga, kas verčia ją elgtis pavydžiai ir labai neapgalvotai. Ji yra be galo nelaiminga moteris, norinti tokiu pačiu padaryti ir savo vyrą. Ji neleidžia jam nei rašyti pjesių, nei linksmintis su draugais, nei leisti laiką teatre. Iki šiol Žakas jai viskuo pataikavo, juk jis ją myli, ar bent jau manė mylintis. Juk jo žmona yra nelaiminga moteris, kurios meilės troškimą gali pasotinti tik jo paties svajonių ir ambicijų atsisakymas. Tačiau tik kai Žaką aplanko senas draugas Robertas, o jo žmona padaro viską, kad juos išskirtų, Žakas supranta, kad vienintelis jausmas, kuris dar laiko jį šioje tragedija virtusioje santuokoje yra gailestis žmonai. Juk net pačiomis žiauriausiomis akimirkomis, kai maišto impulsas verčia jį sulaužyti santuokinius pančius, kai apima agonija ir viltis apie išsilaisvinimą, jis pradeda galvoti apie žmonos kančią ir neviltį, apie jos ašarų užpiltas akis, verčiančias atsisakyti bet kokių idėjų apie išsilaisvinimą ir laimę. Tačiau kai šio eilinio barnio metu moteris pradeda žarstytis grasinimais apie kerštą jam per jo draugus, Žakas supranta, kad jo žmona yra ne tik nelaiminga, bet dar ir pikta. Na o gailėti galima tik silpnus kurie kenčia, arba stiprius, kurie yra sugniuždyti, bet niekada – piktus! Būtent tai paskatina Žaką viską mesti ir galų galiausiai priimti teisingą sprendimą... Teatro pjesė „Gailestis“ yra viena įdomiausių mano kada nors skaitytų pjesių! Paprastai aš nemėgstu skaityti panašaus pobūdžio kūrinių (nesu jų daug ir skaitęs), nors pliusų jie turi nemažai. Visų pirma, veikėjų kėslai pjesėse žiūrovams yra žinomi jau nuo pat pradžių, sumaištyje yra atsidūrę tik patys aktoriai. Visų antra, emocijos tokio pobūdžio istorijose tiesiog liejasi per kraštus, jau nekalbant apie veiksmo gausą, kuri yra pateikiama dialogų forma. Visų trečia, skaitydamas pjeses tu nejučia kuri prieš savo akis tą gyvą teatro sceną, kuri negali nekelti susižavėjimo net ir patiems skeptiškiausiems. Būtent šie elementai daro teatro pjesių skaitymą labai įdomiu bei suteikiančiu daug naujų patirčių. Grįžtant prie pačios „Gailesčio“ pjesės, tai ji man pasirodė pakankamai nebloga, kalbanti gyvenimiškomis temomis. Prieš imdamas ją skaityti visiškai nežinojau jos siužeto, tad bet kurią akimirką laukiau kaži kokios žmogžudystės (visgi Morisas Leblanas daugiausia rašė detektyvus)! Deja to nebuvo, tad likau kiek nusivylęs. Kaip bebūtų, man ji patiko ir aš norėčiau ją išvysti viename iš tų mažesniųjų Lietuvos teatrų.

„Le Scandale du gazon bleu“ ~ Maurice Leblanc

„Le Scandale du gazon bleu“ (Maurice Leblanc, 1935 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Dominique et Patrice Martyl fêtent chaque année, avec une dévotion rituelle, l’anniversaire de leur mariage par un dîner, en tête à tête, dans le même restaurant du bois.

Ils sont heureux, ils s’aiment. Elle est fière de lui qui, à 34 ans, est l’un des plus célèbres avocats du barreau de Paris.

Sur le chemin du retour, ils décident de s’arrêter chez leurs amis Antoine et Richard qui passent le week-end dans un pavillon du bord de l’Oise.

Après avoir bu plus que de raison, être partis en virée, leur automobile se perd dans un petit chemin forestier du bois de St Germain.

Soudain dans la lueur des phares, apparaissent trois danseuses et un homme semblant se livrer à une danse d’un charme poétique et sensuel. Étonnés puis fascinés, Dominique, Patrice, Richard et Antoine vont s’approcher, pour finalement, grisés par le champagne, perdre toute retenue dans cette bacchanale où une femme soudain, étranglée, hurle et tombe sans vie sur la pelouse.

Il s’en suit dans les journaux un scandale de mœurs qui fait oublier les scandales financiers et politiques. S’il est démasqué, la réputation de Patrice Martyl est compromise. La victime est identifiée sous le nom de “la pierreuse” comme une prostituée du bois, Julot son souteneur est soupçonné, une des danseuses est appréhendée comme témoin et le brigadier Delbot de la police judiciaire est sur la piste de ces automobilistes mystérieux qui ont participé à cette fête licencieuse et mortelle...

Morisas Leblanas gimė 1864-ais metais Ruane, Normandijoje, Prancūzijoje. Siekdamas karjeros jis atsisakė darbo tekstilės pramonėje ir išvyko į Paryžių tapti rašytoju. Ten jis gludino ne tik savo rašymo stilių, bet ir siekė pakliūti į žymiausių to meto Prancūzijos literatūros atstovų gretas. Ankstyvieji jo romanai, nors ir buvo pripažinti kritikų, nepelnė visuomenės liaupsų. 1905-ais metais mėnesinio žurnalo „Je sais tout“ leidėjo P. Lafito prašymu jis išspausdino apysaką „Arsenas Liupenas suimtas“. Ši sulaukė tokio didelio pasisekimo, kad jaunasis Morisas savo karjerą nusprendė paskirti būtent nuotykinių ir detektyvinių romanų rašymui. Nors autorius mirė 1941-ais metais nuo plaučių uždegimo, jo pastangos garsinant šalį nenuėjo veltui. Juk šiandien Prancūzija yra laikoma viena iš detektyvinės literatūros sostinių, turinčių begalę puikių kriminalinių romanų rašytojų pavyzdžių. Romane „Mėlynosios žolės skandalas“ autorius mums pateikia pusiau detektyvinę, pusiau erotinę ir netgi šiek tiek mistinę veiksmo istoriją. Jos centre atsiduria vyras Patricas ir jo žmona Dominika. Jau ketverius metus iš eilės jie su ritualiniu atsidavimu švenčia savo sutuoktuvių metines viename iš Sent Žermeno miške esančių restoranų. Jie yra be galo laimingi ir myli vienas kitą it pirmąją susitikimo dieną. Jis yra garsus 34-verių metų advokatas, ji – vienos seniausių Bretonų didikų šeimos atstovių. Kartą po eilinio tokio pasisėdėjimo, jie nusprendžia aplankyti savo draugus Antuaną ir Ričardą, leidusius savaitgalį paviljone ant Oise kranto. Per daug išgėrę ir dar labiau įsilinksminę, jie pasiklysta viename iš daugelio miško takelių. Staiga priekinių žibintų šviesoje jie išvysta tris pusnuoges moteris ir vyrą, šokančius poetišką ir neįprastai jausmingą šokį. Nustebę ir susižavėję šio keisto įvykio eiga, jie nusprendžia prisijungti prie jų, po ko atkemša dar kelis šampano butelius. Greitai jų šokis virsta savotiška orgija, kurioje nelieka jokio santūrumo, o vyrų ir moterų kūnai susijungia bendroje kakofonijoje. Tik parsiradę namo ir ryte išsiblaivę po naktinių išgertuvių, jie perskaito laikraštyje žinutę, apie Sen Žermeno miške aptiktą negyvą moterį. Kad išvengtų skandalo ir dar daugiau nekomplikuotų situacijos, visi jie nusprendžia nutylėti apie savo naktinį pasivažinėjimą. Juk išaiškėjusi tiesa ne tik sugriautų jų reputaciją, bet ir, galbūt, komplikuotų tikrojo žudiko paieškas. Tuo metu teisminės policijos brigados vadas Delbo bando susekti vairuotoją, pavėžėjusį vieną iš mirtino vakarėlio dalyvių. Situacija dar labiau komplikuojasi, kuomet paaiškėja aukos tapatybė – ji yra prostitutė, garsi apgavikė ir vagilė, ieškoma policijos dėl savo „juodų“ darbelių ir ryšių su seru Marcelinu dit Žiulotu. Neilgai trukus rasti įkalčiai atveda policininkus pas jaunąjį advokatą, tačiau pritrūkus įrodymų, tyrimas užstringa. Pats Patricas aišku išlieka šaltakraujiškas, juk visgi jis ne kartą gynė įstatymo pažeidėjus praeityje. Tačiau ties šia vieta knygos nuotykiai nesibaigia, mat sutuoktinių santykiai po šio skandalo pradeda vis labiau prastėti... Romanas „Mėlynosios žolės skandalas“ yra neblogas, nors ir ne be priekaištų kūrinys. Jis kalba apie vyro ir žmonos santykius, apie svetimavimą, bei moralines dilemas. Keli draugai nusigeria, padaro nusikaltimą, tačiau neatsimena kas dėl jo kaltas. O, galbūt, visgi kažkuris iš jų atsimena, bet bando apie tai nutylėti? Šis ir panašūs klausimai daro šią knygą ne tik viena išskirtiniausių, bet ir, galbūt, viena nepadoriausių Moriso Leblano knygų. Juk be kelių švelnių merginų šokio eilučių, mes čia randame ir nemažai vietos erotiniams draugų nuotykiams. Aišku ties tuo susikoncentruoti nederėtų, juk be erotikos ir detektyvinės intrigos, šios knygos centre pirmiausia atsiduria susiskaldžiusios poros portretas. Patricas ir Dominika vienas kitu nepasitiki, abejoja vienas kito atsiminimais, kaltina vienas kitą išdavyste ar net žmogžudyste! Patricas mėto priekaištus Dominikai, kai tuo metu Dominika yra pilna įtarimų Patrico atžvilgiu. Būtent ši situacija suteikia knygai šiokį tokį psichologinį atspalvį, kas yra retenybė klasikinio detektyvo kūriniams. Iš šio fakto išplaukia tas romano šiuolaikiškumas, mat pridėjus to meto cenzūrą, o ir apskritai šios knygos idėją, ji galėjo dienos šviesos taip ir neišvysti. Iš esmės tai pasakojimas apie poros santykius, apie tarpusavio konfliktus ir meilę, kuri kartais gali būti ne vien tik pastelinėmis spalvomis nuspalvinta...

„Gueule-Rouge, 80 chevaux“ ~ Maurice Leblanc

„Gueule-Rouge, 80 chevaux“ (Maurice Leblanc, 2018 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Le recueil rassemble trente-trois contes et nouvelles que Maurice Leblanc donne au journal L’Auto entre 1902 et 1904. Tous sont réunis par une unité thématique fortement liée aux exigences de la spécialisation du quotidien. Ce dernier a été lancé en 1901 par Henri Desgranges et répond au goût nouveau d’une société bourgeoise pour les sports en général et les courses automobiles en particulier. Tous les récits du recueil sans aucune exception intègrent par conséquent l’allusion sportive. Les bienfaits du sport, le souffle de liberté qu’il procure vantent les mérites de l’activité pratiquée. L’auteur vante ainsi successivement l’élégance du patinage artistique (“La grâce”), la philosophie du sportif accompli (“Le globe-trotter”), le défilé de merveilleux paysages sous les yeux du cycliste (“La prisonnière”) mais surtout la mode de l’automobile (“Quelqu’un”). Presque tous sont surtitrés dans le journal qui les fait paraître Contes du soleil et de la pluie. L’allusion est à peine masquée ici au titre du recueil de Guy de Maupassant Contes du jour et de la nuit. L’ombre du maître s’étend jusque dans le choix des lieux. Du soleil du Midi à la pluie normande, Maurice Leblanc emprunte et suit l’itinéraire tracé par son modèle.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas gimęs Ruane, Normandijoje, Prancūzijoje. Pradinį išsilavinimą jis įgavo Pjero Kornelio licėjuje, vėliau studijavo keliuose užsienio universitetuose. Sulaukęs brandaus amžiaus, atsisakė tėvo peršamo darbo fabrike ir išvyko į Paryžių – tapti rašytoju. Jo kūrybai didelę įtaką padarė tokie rašytojai kaip Gustavas Floberas ar Gi de Mopasanas. Visgi didžiausią proveržį savo karjeroje jaunasis Morisas patyrė tik tuomet, kai sukūrė garsiojo vagies-džentelmeno, Arseno Liupeno, personažą. Nepaisant detektyvinės literatūros krypties, autorius parašė ir gana daug paprastų, gyvenimo kasdienybę vaizduojančių istorijų. Štai rinkinyje „Raudonas monstras arba 80 arklio galių“, mes randame trisdešimt tris apsakymus, kuriuos rašytojas publikavo laikraštyje „L’Auto“ 1902-1904 metais. Visus juos vienija viena tematika, o būtent dėmesys sportui ir sportiniams užsiėmimams. Čia daug kalbama apie ėjimą, bėgimą, jodinėjimą, fechtavimąsi ar važinėjimąsi dviračiu. Aišku nebus apsieita ir be automobilių, metalinių žvėrių, tapusių nauja mada to meto buržuazinėje visuomenėje. Sporto nauda, jo teikiama laisvė – elementai, be kurių neapsieis nė viena šio rinkinio istorija! Štai apsakyme „Gracija“ autorius išaukština čiuožėją, kurią įsimyli vienas jaunas ponas. Tą jis padaro nepaisydamas merginos neproporcingo ir bjauraus veido, keliančio kitiems tik didelį pasibjaurėjimą. Juk žiūrėdamas šiai merginai į akis, jaunuolis mato tik jos graciją, lankstumą ir nepaprastus fizinius gebėjimus! Istorijoje „Liusjena ir Klotilda“ mes susipažįstame su vienu vyru, kuris palieka savo žmoną Liusjeną, dėl jos didelių protinių gebėjimų. Visgi vyriškiui nepasiseka ir su antrąja žmona Klotilda, kuri nurungia Andre Soveriną savo fiziniais gebėjimais. Tai jam tampa ypač skaudžiu smūgiu, mat baisiau už jo paties protinių gebėjimų trūkumą, gali būti tik fizinių gebėjimų nepakankamumas. Prie įdomesnių istorijų priskirčiau ir pasakojimą „Ponas Keminas – sportininkas“, kuriame autorius mums pristato labai sportišką vyriškį. Visgi tik nuoširdžiai pasikalbėjus su vyriškiu paaiškėja, kad jis visiškai nemėgsta sporto. Pasirodo pono Kemino namai randasi gana toli nuo darbovietės, dėl ko jam į darbą tenka eiti pėsčiomis. Tas kelias mylias jis galėtų įveikti omnibusu, tačiau jis to nedaro, mat nori sutaupyti kelis papildomus frankus savo žmonai ir vaikams... Didelį dėmesį autorius knygoje skiria ir mechanikams, kurie dažnai važiuodavo kartu su savo ponais. Štai istorijos „Pusdieviai“ herojus, mechanikus pavadina netgi „pusdieviais“, mat jie visada žino, kaip viskas veikia ir kaip pataisyti sugedusį automobilį. Rinkinyje „Raudonas monstras arba 80 arklio galių“ rašytojas nepamiršta ir herojų protinių gebėjimų, mat be fizinės jėgos, ne ką svarbiau yra ir žmogaus intelektas. Štai istorijoje „Turnyras“ pasakojama apie Lorienę, kurios rankos geidžia keli sportiški vyriškiai. Jie savo gebėjimus bando pademonstruoti rungtyniaudami, tačiau merginos dėmesį patraukia tik Bertramas d’Avrezis, liesas jaunuolis, užliūliavęs merginą ne savo išvaizda ar sudėjimu, o... žodžiais! Norėčiau išskirti ir apsakymą „Džentelmenas“, kuriame pateikiamas vienas pirmųjų žymaus vagies-džentelmeno Arseno Liupeno prototipų. Šio pasakojimo herojumi tampa suktas prancūzas, sumanęs įvykdyti gana įžūlią automobilio vagystę. Šis, gan komiškas apsakymas mums eilinį kartą parodo, kad nereikėtų pasitikėti žmonėmis, kuriuos mes matome pirmą kartą! Įdomu yra ir tai, kad beveik visos šios knygos istorijos įeina ir į rinkinį „Saulės ir lietaus pasakos“. Šiame pavadinime mes randame užuominų į Gi de Mopasano rinkinį „Dienos ir nakties pasakos“. Meistro šešėlis jaučiamas ir renkantis šios knygos istorijų veiksmo vietas, mat jos prasideda nuo saulėtų Prancūzijos pietų ir tęsiasi iki pat lietingosios Normandijos. Na o bendrai imant – rinkinys „Raudonas monstras arba 80 arklio galių“ – tai odė gyvenimui! Morisui Leblanui nesvarbu kas yra to gyvenimo veikėjas – ištvirkėlis, pasileidėlis, pavyduolis, sportininkas ar džentelmenas – svarbiausia priimti gyvenimą su visu jo siaubu, paslaptingumu, mįslingumu ar paradoksalumu! Gyvenimas, tai judėjimas – didžioji paslaptis, kurią jis nori suprasti ir perteikti. Morisas rašo knygas ne tam kad kažką parašytų, o tam, kad prikeltų gyvenimą ir jo grožį kitiems prieš akis. Jam nesvarbu ar jo perteikiamas gyvenimas turi trūkumų ar nepakankamumų, juk, kaip jis pats yra kartą pasakęs: „yra kažkas stipresnio už neapykantą, išdidumą, pavydą ir meilę: tai gyvenimas, žavingas, nepakartojamas ir neapsakomai brangus gyvenimas“.

„L’Image de la femme nue“ ~ Maurice Leblanc

„L’Image de la femme nue“ (Maurice Leblanc, 1934 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Maurice Leblanc était le créateur du célèbre escroc Arsène Lupin, bien que le héros de ce roman soit un certain Stéphane Bréhange, dont la quête d’une statue volée l’emmène « dans la mystérieuse Camargue du sud de la France ».

Morisas Leblanas gimė 1864-ais metais Ruane, Prancūzijoje. Nuo pat pirmųjų dienų jis svajojo tapti rašytoju, nors tėvas turėjo jam visai kitų planų. Sulaukęs keturiasdešimt vienerių metų amžiaus jis gavo pasiūlymą parašyti žurnalui „Je Sais Tout“ apsakymą „Arsenas Liupenas suimtas“. Ši jaunojo rašytojo istorija sulaukė nepaprastai didelio skaitytojų susidomėjimo ir netgi virto savotiška atsvara Šerlokui Holmsui, kitam garsiam literatūriniam personažui, sukurtam anglo Artūro Konano Doilio. Leblano kūryba vertinama taip pat ir dėl sudėtingų siužetų, išradingų galvosūkių ar meilės, be kurios neapsieina nė viena jo knyga. Romane „Apsinuoginusi Venera“ jos taip pat netrūksta, jau nekalbant apie didelį kiekį mistikos, paslapties, mįslių, slaptų praėjimų, pinklių ir netgi... erotikos! Knygoje kalbama apie kažkur Pietų Prancūzijoje paslėptą statulą, varančią visus vyrus iš proto, o jų kraują užkaitinančią iki virimo temperatūros. Tai nuostabi nuogos moters statula, užburianti visus aplinkinius savo nenusakomu grožiu. Jaunasis Stefanas Breonžas yra pasiryžęs surasti tą statulą ir, dar svarbiau – atsekti modelį, pozavusį kuriant šią dieviškąją Afroditę! Juk tos geidulingos formos ne tik sugriovė jo tėvo gyvenimą, bet ir metė šešėlį ant jo paties galvos. Savo ieškojimų metu Stefanas ne tik aplankys visus žaviausius Prancūzijos damų buduarus, bet ir išvyks į tolimą Viduržemio jūros kraštą, kur sutiks keturias, vieną už kitą gražesnes, seseris. Tik viena iš jų po savo drabužiais slėps statulos paslaptį ir tą paslaptį Stefanas bus pasiryžęs įminti bet kokia kaina... Romanas „Apsinuoginusi Venera“ yra neblogas, nors gal kiek per daug nuspėjamas kūrinys. Čia jaunas vyras pasiryžta surasti jo tėvui pozavusį modelį, mat statula, kurią skulptorius Giomas sukūrė savo dirbtuvėse, atnešė jam ne tik šlovę, bet ir mirtį. Kokią paslaptį slepia „Apsinuoginusi Venera“ ir kodėl ji yra taip geidžiama vyrų, mes sužinosime, žinoma, tik knygos pabaigoje. Na o iki tol mums teks tenkintis jaunojo Stefano ieškojimais, kurių metu jis net nepabūgs užkišti savo rankas po svetimų moterų palaidinėmis. Manau, šis autoriaus kūrinys yra labai drąsus, mat talpina savyje ne tik kelias romantikos apraiškas, bet ir yra paskanintas erotikos prieskoniu. Netgi knygos anglų kalba veršelis yra gana kontraversiškas, mat vaizduoja vyrą, stovintį šalia visiškai nuogos moters statulos. Šis knygos viršelis pasirodė 1948-ais metais yra gana drąsus to meto laikotarpiui. Netgi reklaminis knygos šūkis yra ganėtinai skandalingas, mat sako: „Gerai, Dieve, aš padariau sunkiąją dalį – sukūriau savo tobulos moters portretą. Tau liko lengvoji dalis – tiesiog ją atgaivink!“. Džiaugiuosi perskaitęs šį autoriaus kūrinį, kuris yra pakankamai neblogas, nors literatūrine prasme neturintis visiškai jokios vertės.

„Les Heures de mystère“ ~ Maurice Leblanc

„Les Heures de mystère“ (Maurice Leblanc, 1896 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Reconstitué à partir des coupures de Gil Blas et Le Figaro, de 1892 à 1896.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas ir žurnalistas, daugeliui žinomas kaip Arseno Liupeno, vagies-džentelmeno, tėvas. Jo sukurto veikėjo nuotykiai pasakojami net šešiasdešimtyje romanų ir apsakymų, dalis jų virto kino filmais. Na o viskas prasidėjo nuo to, kad Morisas metė teisės studijas tam, kad vieną dieną taptų rašytoju. 1905-ais metais jam buvo pavesta parašyti kriminalinę istoriją prancūzų periodiniam leidiniui „Je sais tout“, kur jis publikavo apsakymą „Arseno Liupeno areštas“. Pastarasis sulaukė tokios didelės ir ilgalaikės sėkmės, dėl ko rašytojas likusią savo karjeros dalį nusprendė pašvęsti detektyvo žanrui. Daugelis autoriaus istorijų buvo pritaikytos kinui, teatrui ar netgi radijui! Aišku ne visi žino, bet be detektyvinių romanų ponas Leblanas yra parašęs ir gana daug „gidemopasano“ stiliaus pasakojimų, kalbančių apie meilę, neištikimybę, mirtį ar gyvenimo beprasmybę. Dalį šių pasakojimų mes randame ir knygoje „Slėpiningos valandos“, kuriame yra surinktos net dvidešimt šešios tragiškos, komiškos ar netgi labai kontraversiškos istorijos. Štai apsakymas „Geležinė mergelė“ kalba apie labai baisų žmonių kankinimų įrengimą, kuris vieną dieną įgauna sąmonę. Iš pradžių „geležine mergele“ pavadintas įrengimas pagalvoja, kad gimė iš didelės žmonių kančios ir yra skirtas kankinti kitus, tačiau vėliau suvokia, kad yra labiau išvaduotojas, padedantis nutraukti visų nelaimingųjų ir nuskriaustųjų kančias... Prie baisesnių istorijų priskirčiau ir apsakymą „Ateities žudikas“, kuriame kalbama apie vyrą, nugyvenusį ilgą gyvenimą ir dabar laukiantį giltinės pasirodymo. Ir visgi jis to visiškai nebijo, nes laiko save didžiu išvaduotoju. Juk jis dirbo gydytoju, dariusiu abortus moterims. Pasak jo paties, tokiu būdu jis ne tik išvadavo tūkstančius nekaltų sielų nuo nelaimių ir skurdo, bet ir neleido joms kęsti nevilties ir liūdesio šiame pasaulyje. Jis tiki, kad atliko didį žygdarbį, už kurį jam bus atsilyginta šimteriopai. Prie linksmesnių istorijų priskirčiau pasakojimą apie jaunąją Fernandą, kurią prausiantis vonioje pamato svetimas vyras. Moteris lieka tiek pažeminta šiuo poelgiu, kad puola į gilią depresiją. Visgi vieną dieną ji nužvelgia savo nuogą kūną veidrodyje ir pamato, kad neturi ko gėdytis. Istorija baigiasi tuo, kad Fernanda įsibrauna į ją išniekinusio vyro kambarį, išsirengia, o tada pasiūlo jam geriau į ją įsižiūrėti, mat pirmąjį kartą jis neturėjo tam pakankamai laiko... Knygoje mes rasime ir gana daug aktualių šiai dienai istorijų, kaip kad pasakojimas apie du jaunuolius (merginą ir vaikiną), kurie pradeda susirašinėti laiškais. Jaunuoliai taip įsijaučią į šį užsiėmimą, kad net pradeda švaistytis tokiais žodžiais, kaip kad „aš tave myliu“. Visgi tik susitikę akis į akį jie supranta, kad neturi ką vienas kitam pasakyti. Juk žodžius „aš tave myliu“ užrašyti yra daug lengviau, nei pasakyti... Vienas įdomesnių ir šventiškesnių pasakojimų vadinasi „Kalėdine pasaka“ ir kalba apie neturtingą vyrą, Kalėdų dieną pavogusį savo sergančiai dukrai pigią lėlę. Tokį poelgį vyras padaro pirmą kartą savo gyvenime, tačiau vėliau tiek įsisvajoja apie atsivėrusias galimybes, kad nusprendžia daugiau niekada nešvaistyti laiko sąžiningam darbui. Ne nuošalyje liks, žinoma, ir kitos autoriaus istorijos, kurios kartu paėmus taps tiesiog neįtikėtina dovana kiekvienam Moriso Leblano gerbėjui. Visos jos kažkada buvo publikuotos periodiniuose leidiniuose, tokiuose kaip „Gil Blas“ ar „Le Figaro“, visos jos demonstruoja kitą (ne detektyvinę) Moriso Leblano pusę. Netolimoje ateityje žadu perskaityti ir daugiau autoriaus apsakymų, kurie yra ne tik puiki pramoga, bet ir yra pamąstymų apie gyvenimo paradoksą šaltinis...

„Le Coffret de voyage“ ~ Maurice Leblanc

„Le Coffret de voyage“ (Maurice Leblanc, 1921 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Aprašymo nėra.

Morisas Leblanas yra vienas iš paslapties literatūros atstovų, labiausiai išgarsinęs savo vardą išgalvotais vagies-džentelmeno nuotykiais. Jis yra dažnai lyginamas su rašytoju Artūru Konanu Doiliu, kuris sukūrė privataus detektyvo Šerloko Holmso portretą. Leblano istorijos pasižymi sudėtingais siužetais, išradingais galvosūkiais ir mįslėmis, kurios sužavėjo tūkstančius skaitytojų visame pasaulyje. Morisas taip pat parašė žymų mokslinės fantastikos romaną „Trys akys“, už nuopelnus literatūrai buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu! Savo apsakyme „Kelionių lagaminas“ autorius mums pateikia gana gėdingą, tačiau be galo išradingą istoriją. Jos veiksmas mus nukels į ponios de Horven namus, pas kurią dabar susirinks visas pulkas draugų, atvykusių atšvęsti moters trisdešimtmetį. Aišku, nebus apsieita ir be dovanų, tarp kurių bene įspūdingiausia bus – prancūziškas lagaminas skirtas kelionėms. Jį moteriai padovanos vokietis Karlas Andermatas, kuris netrukus atsidurs gimtadienio šventės centre. Pasirodo, kad vienas iš ponios de Horven draugų yra prancūzas, o padovanotas lagaminas kažkada priklausė jo motinai. Pastaroji kilus karui turėjo palikti savo namus, kartu su visais baldais ir uždirbtais daiktais. Jei to dar būtų negana, lagaminas tarnavo ir kaip savotiška slėptuvė svarbiems dokumentams. Vokietis Andermatas iš karto pradeda teisintis, tačiau galiausiai vis tiek lieka sugėdintas. Būtent karo gėdingumas ir tampa šios istorijos pamatu, kuris tikrai nieko doro neatneša abiem kariaujančioms pusėms. Manau ši situacija yra labai aktuali šių dienų kontekste, kuomet net artimi draugai tampa plėšikais, o tavo daiktai virsta tiesiog jų grobiu. Visgi autorius rekomenduoja išlikti šaltakraujiškais, visai kaip ir prancūzas Žoržas de Sturas, kuris leidžia poniai pasilikti lagaminą, tačiau pasiima slaptame skyrelyje paslėptus svarbius dokumentus. Ponas Morisas šiuo apsakymu atkreipia skaitytojų dėmesį į pokarinę gėdą, kurią jaučia visi anksčiau ar vėliau sutramdyti okupantai...

„Maurice Leblanc 100% inédits“ ~ Maurice Leblanc

„Maurice Leblanc 100% inédits“ (Maurice Leblanc, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Père du mythique Arsène Lupin, Maurice Leblanc est un écrivain connu et reconnu pour son sens du suspense et sa plume alerte. Les Éditions de l’Opportun sont donc particulièrement fières de vous proposer de redécouvrir son style inimitable grâce à la publication de ses nouvelles inédites. Ces nouvelles contiennent tous les ingrédients qui firent le talent inimitable de Maurice Leblanc : style, passion, suspense et modernité. Nous retrouvons donc avec plaisir la plume d’un auteur majeur aux multiples facettes, qui ne s’est pas cantonné au seul roman policier. Cette collection « Maurice Leblanc 100% inédit » propose 4 premiers volumes : Histoires de couples ; Sexe et érotisme ; Mystère et fantastique et bien sûr Crimes en série.

Morisas Leblanas gimė 1864-ais metais Ruane, Normandijoje, Prancūzijoje. Siekdamas karjeros jis atsisakė darbo tekstilės pramonėje ir išvyko į Paryžių tapti rašytoju. Ten jis gludino ne tik savo rašymo stilių, bet ir siekė pakliūti į žymiausių to meto Prancūzijos literatūros atstovų gretas. Ankstyvieji jo romanai, nors ir buvo pripažinti kritikų, nepelnė visuomenės liaupsų. 1905-ais metais mėnesinio žurnalo „Je sais tout“ leidėjo P. Lafito prašymu jis išspausdino apysaką „Arsenas Liupenas suimtas“. Ši sulaukė tokio didelio pasisekimo, kad jaunasis Morisas savo karjerą nusprendė paskirti būtent nuotykinių ir detektyvinių romanų rašymui. Nors autorius mirė 1941-ais metais nuo plaučių uždegimo, jo pastangos garsinant šalį nenuėjo veltui. Juk šiandien Prancūzija yra laikoma viena iš detektyvinės literatūros sostinių, turinčių begalę puikių kriminalinių romanų rašytojų pavyzdžių. Knygų serijoje „100% neišleistų Moriso Leblano istorijų“ mes randame keturias rašytojo knygas, kalbančias apie: porų santykius (Histoires de couples), žmonių fantazijas (Mystère et fantastique), erotiką (Sexe et érotisme), bei nusikalstamą gyvenimą (Crimes en série). Porų istorijas geriausiai atspindi apsakymas „Konkurentė“, kuris pasakoja apie nepaprasto grožio Fransiną. Ši netrukus ištekėjo už pono Dargivilio, tačiau jau pirmąją naktį prisipažino susituokusi tik iš išskaičiavimo. Po kelių mėnesių ignoravimo, ji galiausiai aptinka savo vyrą su gana apkūnia ir bjauria tarnaite. Kuomet ponas Dargivilis prisipažįsta mylintis tarnaitę, Fransina supranta, kad meilė yra bene vienintelis dalykas žemėje, galintis nukonkuruoti grožį! Prie įdomiausių „Paslapties ir fantazijų“ istorijų aš priskirčiau apsakymą „Formos“, kuris pasakoja apie neįvardintą vyrą, netekusį labai gerbiamo ir mylimo draugo. Kuomet po dviejų mėnesių ligos ir kančių minėtasis vyras išeina į gatvę prasiblaškyti, jis pamato savo draugo siluetą. Pasekęs draugo vaiduoklį, jis įsitikina, kad šis yra tikras! Tačiau tik atvedęs draugo antrininką į namus, o po kelių dienų aptikęs jį žmonos glėbyje, jis supranta, kad nėra pamišėlis. Juk net ir jo žmona nesugebėjo atsispirti netikrojo Giomo žavesiui, kuris kadaise lygiai taip pat sužavėjo ir jį... Erotinių istorijų lyderis yra apsakymas „Nuostabioji Angelė“, kuris kalba apie sutuoktinius Gustavą Breoną ir Ernestiną. Gustavas dirbo teatre, o Ernestina buvo mašinistė. Kartą po darbo eidamas susitikti su žmona Gustavas užėjo į netoliese vykusį šiuolaikinį spektaklį. Ten jis pamatė apsinuoginusią savo žmoną, kurios grožiu žavėjosi visi aplinkiniai vyrai. Visgi tai ne tik nesutrikdė Gustavo jausmų, bet atvirkščiai, įkvėpė jam aistros. Deja naujai užgimusi aistra ne tik sutvirtino jo santuoką, bet ir tapo Ernestinos karjeros pabaiga. Juk po žymiojo pasirodymo jo žmona susilaukė vienos dukrytės, o po kurio laiko ir kitos... Šiandien apie gražiosios Angelės (sceninis Ernestinos vardas) pasirodymus primena tik dvi meninės fotografijos, kabančios ant vienos iš sutuoktinių svetainės sienų... Kadangi Morisas Leblanas yra geriausiai žinomas savo detektyviniais romanais, stebėtis tuo, kad labiausiai man patiko nusikaltimams skirti apsakymai, nederėtų. Bene geriausiai juos atstovauja komiška istorija „Profesionalai“. Joje mes susipažįstame su Viktoru ir Frandrinu, kurie buvo nepaprastai gabūs nusikaltėliai. Vieną tamsią naktį jie įsibrovė į turtuolio namus, pasmaugė jį, pakorė, o tada dar ir parašė už jį atsisveikinimo raštelį! Tik sugrįžę namo šie du profesionalai suprato, kad nepaisant nepriekaištingai atlikto nusikaltimo, jie pamiršo padaryti vieną dalyką – apvogti turtuolį! Kaip jau supratote iš keturių mano pateiktų pavyzdžių, Morisui Leblanui nestinga ne tik vaizduotės, bet ir humoro jausmo. Visi jo kūriniai yra nepaprastai įdomūs, linksmi, tačiau kartu ir pamokantys. Jie puikiai atspindi ne tik jo stilių, bet ir Gustavo Flobero gabumus, kuriuos perimti bandė jaunasis autorius. Istorijos kai kam taip pat primins ir Gi de Mopasano rašyseną, kuris taip pat buvo vienas iš Leblano protežė. Tikiu, kad Morisas Leblanas kada nors bus įvertintas ir Lietuvoje, šalyje, kuri tikrai nusipelno pažinti šį nepaprastą talentą. Na o kol tai atsitiks, man nelieka nieko kito, kaip tik skaityti jo knygas prancūziškai.

„L’oeuvre de mort“ ~ Maurice Leblanc

„L’oeuvre de mort“ (Maurice Leblanc, 2020 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Marc Hélienne, il y dix ans, avait refusé de rejoindre son père en Normandie. Il avait préféré Paris. Sous ses yeux, du haut de son appartement, s’étaient étalés la ville et un horizon de métiers. Mais la réalité l’avait rattrapé : il avait dû ajourner ses prétentions, et s’abaisser aux métiers disponibles. Au bout de quatre ans, il lui restait l’ambition de satisfaire son appétit. Au bout de dix, il se réveillait chaque matin avec le ventre vide. Réduit au froid et à la faim, Marc voulait en finir... Il fallait manger, ne plus dépendre de ses maîtresses pour lui remplir à-demie l’estomac. Alors une idée se mit à tournoyer dans sa tête, une idée qui se rapprochait dangereusement, menaçante, comme une bête sauvage... Il irait en Normandie.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas gimęs 1864-ais metais Ruane. Nuo pat mažų dienų jis turėjo lakią vaizduotę, nuolat kurdavo vaizdingas ir įdomias istorijas. Sulaukęs brandaus amžiaus, jis atsisakė tėvo peršamo darbo fabrike ir išvyko į Paryžių – tapti rašytoju. 1905-ais metais pastebėtas „Je Sais Tout“ redaktoriaus Pjero Lafito, jis gavo pasiūlymą parašyti detektyvinį apsakymą. Taip gimė „Arseno Liupeno areštas“, kuris iš karto tapo nepaprastai populiarus. Palankios apžvalgos ir dideli panašių kūrinių pardavimai paskatino jaunąjį autorių savo karjerą paskirti detektyvo žanrui. Visgi prieš išgarsėdamas, 1895-ais metai, jis jau buvo parašęs vieną kriminalinį romaną. Tai psichodetektyvas „Mirtinas darbas“, kuris kalba apie Marką Eleną, jauną vaikiną, prieš dešimt metų atsisakiusį prisijungti prie tėvo kelionės į Normandiją. Vaikinui labiau patiko Paryžius, kur jis ketino tapti kažkuo reikšmingu. Pridėkime dar tai, kad iš jo buto lango vėrėsi didingas miesto siluetas ir gausime kažką išties nepaprasto! Tačiau iliuzija greitai išsisklaidė, o realybė virto tikrove: Markas kasryt prabunda pigiuose prostitučių pataluose, yra alkanas ir visiškai nuskurdęs. Sustiręs iš šalčio ir paniekintas miesto didybės jis nusprendžia grįžti pas tėvą į Normandiją. Pastarasis gyvena kukliai, nors ir ne skurdžiai. Vieno atsitiktinumo dėka Markas sužino, kad jo tėvas yra nepaprastai turtingas žmogus. Būtent tada jam užgimsta žvėriška ir labai, labai baisi mintis. Jis nužudys savo tėvą ir pasisavins jo palikimą!.. Romanas „Mirtinas darbas“ yra tikrai neblogas Moriso Leblano kūrinys. Jis labai primena kitą garsaus rašytojo romaną, o būtent Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Pastarajame Raskolnikovas nužudo nekenčiamą seną lombardininkę ir jos seserį dėl savo keistos teorijos ir kelių grašių, čia gi Markas taikosi paveldėti didelį tėvo palikimą. Abiejuose kūriniuose po nusikaltimo veikėjai susiduria su pamišimu, paranoja ir pasibjaurėjimu. Tam tikru momentu Markas Elenas bando pateisinti savo darbą sakydamas sau, kad: „Kiekvienas žmogus turi siekti laimės, pasiekti ją bet kokia forma, kokia ji pateikiama. Tai yra kiekvieno teisė“. Skaitydami knygą mes matysime, kaip po nusikaltimo pagrindinis veikėjas savo klykiančią sąžinę bandys pritildyti tamsiuose vakarėliuose, moterų glėbyje, griebdamasis intelektualių užsiėmimų ir netgi... vesdamas! Ir visgi visi šie poelgiai jam primins kažkokią keistą teatro sceną, kurioje vaidins žmogus su kauke, žmogus negalintis sau leisti būti laimingu. Juk: „Ar galima jaustis laimingu, kai nužudei savo tėvą?“. Ieškodamas laimės Markas net norės įvykdyti kitą žmogžudystė, tačiau tada supras, kad pirmą kartą jis nužudė iš godumo, o antrą kartą negali to padaryti, nes myli. Jis žudė, kai žudymas buvo nusikaltimas, o ne tada, kai žudymas buvo pareiga. Jis žudė, kad išlaisvintų ne savo sielą, o savo kūną. Jis žudė vardan aukso, o ne norėdamas užkariauti gyvenimą. Jam pasisekė, jo nusikaltimo nepastebėjo, tačiau nužudydamas tėvą, jis kartu nužudė ir savo sielą. Taip, nužudydamas nuosavą tėvą Markas praturtėjo ir tapo laimingas. Tačiau tokiu būdu jis užtikrino, kad nuo šiol jo laimė bus nuvilianti, tamsi ir nevaisinga. Turiu pasakyti, kad šis Moriso Leblano darbas man pasirodė psichologiškai „giliausias“, tačiau kartu ir visiškai neįsipaišantis į rašytojo karjerą. Taip, tai detektyvas, o Morisas Leblanas jais ir garsus, tačiau tai ne toks detektyvas, prie kokių mes esame pripratę. Jame nėra humoro, jis visai nejuokingas, o ir nusikaltimas čia yra gana atstumiantis. Visgi nenusivilkime tuo, juk jį parašė pats vagies-džentelmeno tėvas, tad jį perskaityti privalo kiekvienas jo gerbėjas.

„Les Lèvres Jointes“ ~ Maurice Leblanc

„Les Lèvres Jointes“ (Maurice Leblanc, 2021 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Marie Émile Maurice Leblanc est un écrivain français né le 11 décembre 1864, à Rouen, et mort le 6 novembre 1941, à Perpignan. Auteur de nombreux romans policiers et d’aventures, il est le créateur du célèbre personnage d’Arsène Lupin, le gentleman-cambrioleur. Relégué au rang de « Conan Doyle français », Maurice Leblanc est un écrivain populaire qui a souffert de ne pas avoir la reconnaissance de ses confrères mais a toujours suscité un solide noyau d’amateurs...

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas gimęs 1864 m. lapkričio 11 d., Ruane. Jis studijavo teisę, tačiau atsisakė jos siekdamas kūrėjo karjeros. Iš pradžių jis rašė apsakymus įvairiems periodiniams leidiniams, vėliau sukūrė savo pirmąjį romaną „Moteris“. Prancūzijoje, kaip ir visame pasaulyje jis išgarsėjo tik pradėjęs apsakymų ir romanų seriją apie Arseną Liupeną. Liupenas buvo vagis-džentelmenas, maskavimosi meistras, pirmą kartą pasirodęs 1905-ais metais apsakyme „Arseno Liupeno areštas“. 1908-ais metais Leblanas Liupeno jėgas surėmė su pačiu Šerloku Holmsu, bene garsiausiu Anglijos sekliu! Nors šiandien rašytojas yra labiausiai žinomas kaip Arseno Liupeno tėvas, Morisas Leblanas yra parašęs ir gana nemažai trumpų, meilės tema kalbančių, istorijų. Knygoje „Susiglaudusios lūpos“ mes randame net trisdešimt meilės istorijų, pirmą kartą publikuotų tokiuose dienraščiuose kaip „Le Journal“ ar „La Lanterne“. Visos šios istorijos kalba apie meilę, vieną svarbiausių ir bene tyriausių jausmų žemėje. Aišku Morisas Leblanas nebūtų Morisu Leblanu, jei neparodytų mums visų meilės jausmo teikiamų atspalvių. Todėl stebėtis tuo, kad trisdešimtyje knygos istorijų mes pamatysime dvejojančią, pagiežingą, tyrą, apgaulingą, idealizuotą, teisiančią ir net besąlyginę meilę, nederėtų. Meilė šioje knygoje veikėjus ne tik įkalina ar išvaduoja, bet ir priverčia viską pamiršti ar net atima gyvybę! Nors šiame rinkinyje daugiausia kalbama apie sutuoktinių meilę, visgi čia pateikiama ir meilė tarp meilužių, įsimylėjėlių ar net tėvų ir vaikų. Rinkinys „Susiglaudusios lupos“ prasideda nuo pasakojimo „Tas, kuris laukia“ ir kalba apie nelaimingą meilę. Apie moterį, laukusią savo princo ant balto žirgo net dešimt metų ir apie vyrą, kuris pasitaikius progai pasinaudoja šiuo ilgu moters laukimu. Istorija baigiasi tuo, kad moters laukimo jausmas persiduoda ir pačiam „svajonių princui“, kuris po vienos nakties nuotykio pradeda kentėti nuo tokių pat ilgesingų ir aistringų jausmų. Apsakyme „Nekaltos akys“ Morisas Leblanas kalba mums apie svajingą, vienos moters vaizduotėje užgimusią, meilę. Reginos mintyse užgimusi meilė padeda jai ne tik pereiti tokius meilės etapus kaip susižavėjimas ar pavydas, bet netgi leidžia pajausti nuovargio, ar nuobodulio kančias. Trečiame pasakojime Morisas Leblanas supažindina mus su nepasotinama meile, mat parodo mums moterį, kuri įsimyli visus, pro jos kambario langą praeinančius, gražius vyrus. Ir nors daugeliui žmonių tokia meilė sukels pasišlykštėjimą, Morisas Leblanas neteis šios moters, o, atvirkščiai, pagirs ją už jos instinktų, svajonių ir idealų harmoniją. Ketvirtas apsakymas kalba apie įkalinančią meilę, mat pasakoja apie Ženevjevą, kuri pasitraukia iš savo santuokinio gyvenimo po to, kai pamilsta vyro draugą. Tą ji padaro ne tiek dėl keistos likimo išdaigos, kiek iš pagarbos vyrui, kurio vardo nenorėjo apjuodinti. Prie įdomesnių kūrinių priskirčiau ir apsakymą „Dvi motinos“, kuriame autorius kalba apie neblėstančią motinišką meilę. Čia sumaišius du kūdikius, o vėliau vienam iš kūdikių mirus, dvi motinos tampa vieno vaiko gimdytojomis. Kadangi nė viena iš mamų nesuranda jėgų atsisakyti savo prigimtinių instinktų, jos abi nusprendžia prisiimti sau mamos vaidmenį... Savo knygą vagies-džentelmeno autorius baigia pasakojimu „Fiktyvi nuoroda“, kuriame jis kalba apie tyrą tėvo meilę dukrai. Pastaroji savo tėvo tapatybę sužino tik po dvidešimties metų laikotarpio ir atsako į jo jausmus su tokiu pat atsidavimu... Knyga „Susiglaudusios lūpos“ yra išties šaunus apsakymų rinkinys. Nors kai kurios rinkinio istorijos yra ganėtinai komiškos, visgi autorius čia išlaiko gana rimtą, skrupulų neturintį, pasakojimo toną. Juk meilė yra ne tas objektas apie kurį norisi, ar reikia juokauti. Paprastai ji kelia gana dideles kančias, dažnai tampa barnių ar ašarų priežastimi. Manau, visi Gustavo Flobero ir Edgaro Alano Po gerbėjai čia ras kažko savito, kažko džiūgaus, ar sielvartingai liūdno. Pabaigoje paklauskime savęs, kas tai yra meilė? Kaip šis jausmas mus pakeičia? Ir kas trukdo mums mylėti kitą žmogų iš tikrųjų, iš visų jėgų? Pagalvokime apie jausmą, kuris mus, vienu metu, padaro ir be galo pažeidžiamus, ir be galo stiprius...

„Contes Héroïques“ ~ Maurice Leblanc

„Contes Héroïques“ (Maurice Leblanc, 2021 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Dans ces seize contes historiques publiés en feuilleton en 1915, Maurice Leblanc dévoile toutes les facettes du drame collectif que fut la Première Guerre mondiale. Découvrez les campagnes, les villes, au front et à l’arrière, et le conflit qui a bouleversé les mœurs, les relations, et la vie des français. Que l’on soit brigand, soldat, fuyard, citoyen ou infidèle, la guerre remet en question l’égoïsme individuel qui prévalait, et révèle les vertus enfouies: le sacrifice, le courage, l’honneur – l’héroïsme à tous les niveaux.

Une lecture incontournable pour les fans du père d’Arsène Lupin.

Maurice Leblanc (1864-1941) est l’auteur de nombreux romans policiers, mais il est surtout le père du fameux Arsène Lupin. Né d’une famille de négociant, il fuit en Ecosse durant la guerre franco-allemande, puis revient étudier à Rouen. Déjà, il fréquente Gustave Flaubert et Guy de Maupassant. Il refuse de faire le travail imposé par son père dans une fabrique de cadres, et s’oriente vers le métier d’écrivain. Avec ses romans-feuilletons («Une femme», en 1893) il attise la curiosité de quelques auteurs célèbres, dont Alphonse Daudet. Mais c’est lorsqu’il publie en 1905 «L’Arrestation d’Arsène Lupin», sur le modèle de Sherlock Holmes, qu’il connaît un succès retentissant. Il continue sur sa lancée avec «Arsène Lupin contre Herlock Sholmès» qui provoque la colère de Conan Doyle. Il renforce son personnage Arsène Lupin au fil de sa carrière, et aujourd’hui encore, on ne cesse d’apprécier ce gentleman-cambrioleur en livre, en film ou en série.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas, gimęs 1864-ais metais gruodžio 11-tą dieną. Visame pasaulyje jis žinomas kaip Arseno Liupeno, vagies-džentelmeno, tėvas. Per savo karjerą rašytojas parašė daugybę knygų, dauguma kurių priskiriamos detektyvo ir nuotykinio romano žanrui. Tinkamu metu įvertintas Ž. Renaro ir A. Dodė jis ne tik išgarsėjo visame pasaulyje, bet ir įkvėpė tokius garsius rašytojus, kaip Gastonas Leru, Pjeras Suvestras, ar Marselis Alenas. Knygoje „Herojiški pasakojimai“ Morisas Leblanas surinko šešiolika karo istorijų, kuriuose visą savo dėmesį skyrė Pirmajame pasauliniame kare besikovusiems kareiviams. Na o viskas prasidėjo nuo to, kad 1915-tų metų kovo mėnesį, po „Le Journal“ redaktoriaus prašymo, jis prisijungė prie nacionalinio dienraščio serijos, skirtos herojiškiems pasakojimams. Šiuose pasakojimuose Arseno Liupeno tėvas nusprendė išreikšti mintis apie tai, kaip karas sutrikdė prancūzų socialinius santykius ir papročius, kaip jis paveikė ištisas šeimas, ar net šeimų šeimas. Rašytojas čia daug dėmesio skyrė kolektyvinei dramai, parodo mums žmonių požiūrį į vyravusią suirutę, išaukština žmonių siekį prikelti savo širdyse tokias dorybes, kaip didvyriškumas, pasiaukojimas, garbė, drąsa, meilė ar ištikimybė. Nesvarbu, kas yra Moriso pasakojimo veikėjas – nusikaltėlis, valkata, bailys ar valstietis – visi jie yra didvyriai, jei tik siekia taikos ir elgiasi patriotiškai. Pasakojime „Sužeistas kareivis“ Morisas Leblanas kalba apie karį, kuris karo ligoninėje sutinka savo buvusią žmoną ir visiškai reabilituojasi jos akyse. Moteris visiškai pamiršta tai, kad vyras ją paliko. Jai svarbiau yra tai, kad sunkiu momentu jis nepabijojo ir gynė savo šalį. Istorijoje „Piniginė“ autorius išaukština karių sąžiningumą, mat pasakoja apie du kareivius, kurie mūšio metu nukovę priešininką ir radę jo kišenėje piniginę, jos nepasisavina, o parašo raštelį, kuriame pasižada visus pinigus išsiųsti nukautojo motinai. Vienas iš įdomiausių pasakojimų vadinasi „Šv. Blandinė“ ir kalba apie jauną kareivį, kuris kulkoms zvimbiant keliavo per karo lauką su sunkia našta. Pasiekęs pulką ir paklaustas kapitono ką jis tokio sunkaus neša, kareivis prisipažįsta gabenantis bažnytines relikvijas. Visgi kapitoną labiausia nustebina ne tiek sunki jaunuolio našta, kiek pasirinkimas. Pasirodo vietoje auksinių kryžių ir inkrustuotų taurių jis pasiėmė su savimi tik medinę Šv. Blandinės statulą. Tokį jo pasirinkimą lėmė nepaprastas jos grožis ir meistriška išpildymo kokybė... Išskirtinį dėmesį rašytojas skiria ir moteriškajai lyčiai, mat tiek žmonos, tiek motinos Morisui yra tokios pat karo aukos, kaip ir jų vyrai ar sūnūs. Juk kol vyrai kaunasi mūšiuose, jų merginos gimdo vaikus, o motinos apverkia žuvusiuosius. Jos tarsi tas vaikystės, gimtųjų namų ir apylinkių vaizdas, kurį prisiminti malonu kiekvienam kareiviui. Bene nuoširdžiausias pasakojimas vadinasi „Motina“ ir kalba apie tris kareivius, iš kurių tik vienas tebeturėjo mamą. Visgi jie visi džiaugėsi savo bičiulio laiškais iš namų, mat tai ką rašė jo susirūpinusi mama, galima buvo pritaikyti bet kuriam iš jų... Knyga „Herojiški pasakojimai“ yra išties įstabus apsakymų rinkinys. Jis kalba apie pareigos jausmą, didvyriškumą, patriotizmą ir tą neblėstančią meilę šaliai. Jame autorius visiškai pamiršta tą iki šiol dominavusį žmonių savanaudiškumą ir egoizmą, savo dėmesį jis labiau skiria išaukštinti žmogaus sielą, drąsą ir kilnumą. Šiuose pasakojimuose autoriui svarbūs yra žmonių santykiai ir emocijos, o ne karas, kuris sutrikdė įprastą gyvenimą. Jam nesvarbu, kas yra jo istorijos veikėjas, svarbiausia jo auka, drąsa, garbė ir didvyriškumas visais lygmenimis. Čia nebus jokių pokštų, sarkazmo ir ironijos, kaip Arseno Liupeno knygose! Ne! Čia bus tik meilė šaliai ir jos ištikimiems žmonėms.

„Ceux qui souffrent“ ~ Maurice Leblanc

„Ceux qui souffrent“ (Maurice Leblanc, 2021 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Je vous remercie de tout mon coeur pour le plaisir très vif, très neuf et délicat que m’a donné la lecture de votre volume de nouvelles... Je ne vous connaissais pas, ou bien peu; maintenant, je me languis déjà de votre prochain livre, et vous avez, au rayon des subtils et des passionnels, une place d’honneur dans la bibliothèque de mes lectures préférées. Alphonse Daudet.

Morisas Leblanas yra prancūzų romanistas, gimęs 1864-ais metais gruodžio 11-tą dieną. Jis yra daugybės detektyvinių ir nuotykinių romanų autorius, labiausiai išgarsėjęs savo literatūriniu Arseno Liupeno, vagies džentelmeno, personažu. Gimęs prekybininkų šeimoje, per Prancūzijos-Vokietijos karą jis pasitraukė į Škotiją. Karui pasibaigus jis grįžo į Ruaną, kur pabaigė studijas universitete. Atsisakęs tėvo peršamo darbo fabrike, 1888-ais metais išvyko į Paryžių. Čia pradėjęs dirbti žurnalistu jis davė startą savo literatūrinei karjerai. Vis dėlto didžiausią proveržį kūryboje Morisas patyrė 1905-ais metais, išleidęs apsakymą „Arseno Liupeno areštas“. Būtent šis personažas pelnė rašytojui pasaulinę šlovę, pagal jo nuotykius buvo sukurta begale filmų, serialų, pjesių ir net radijo pastatymų. Nepaisant Liupeno populiarumo, ankstyvieji autoriaus darbai tai pat yra verti dėmesio, didelę jų dalį mes galime rasti ir knygoje „Kenčiantieji“. Ten Morisas Leblanas, Arseno Liupeno tėvas, atskleidžia mums likimo sužalotų vyrų ir moterų gyvenimus. Gyvenimus žmonių, apie kuriuos mes retai susimąstome, ypač kai mums patiems viskas sekasi kuo puikiausiai. Šiame „sergančių sielų“, kankinančių žvilgsnių ir graudžių minčių rinkinyje mes rasime trisdešimt liūdnų, tačiau kartais ir gana komiškų istorijų. Didelė jų dalis vyksta Normandijoje, regione, kuriame Morisas augo. Savo rinkinį autorius pradeda apsakymu „Melas!”, kuriame visą savo dėmesį skiria meilės kančių iškankintam jaunuoliui. Vėliau autorius mums kalba apie merginą, kuri „užaugus“ krūtinei tampa vyrų apžiūrinėjimo ir moterų pavydo objektu. Pasakojimas baigiasi tuo, kad mergina paguodą randa tik atokiame vienuolyne. Po apsakymo „Našta“ seka pasakojimas apie vieną vyrą, kuris stengėsi nupenėti savo globojamą paauglę. Jo nelaimei, to padaryti nepavyksta net po kelerių metų priežiūros. Istorijos pabaigoje Gavartas sužino, kad didesnę dalį savo kalorijų Estelė sudegindavo šeimininko tarno kambaryje. Apsakyme „Šv. Maclou vartai“ kalbama apie kunigą, kuris išniekina bažnyčios vartus, po to, kai ant jų pamato du pusnuogius satyrus. Nors už vartų išniekinimą kunigas yra nuteisiamas, visgi šis poelgis pasitarnauja jam kopiant pašvęstojo karjeros laiptais. Vienas iš baisiausių ir tuo pat metu komiškiausių apsakymų pasakoja apie grafą, kuris po žmonos mirties labai stipriai pradeda bijoti tamsos ir savo pustuščio dvaro. Kartą po išgertuvių savo miegamajame jis pamato baltą šmėklą, po ko griebiasi ginklo. Tik išsiblaivęs šeimininkas supranta, kad išvakarėse pašovė savo paties atvaizdą veidrodyje! Komiška yra ir istorija „Skaistuolė“, kurioje jauna, tėvų apsuptyje augusi mergina, po pirmojo bučinio pamano esanti nėščia. Mergina dėl to taip susikrimsta, kad po ilgų kančios metų savo gyvenimą pabaigia savižudybe. Bene įdomiausias pasakojimas vadinasi „Fernanda“ ir kalba apie vyrą, kuris po žmonos mirties įsimyli nuosavą šunį, nes jo žvilgsnyje atranda savo mirusios žmonos atspindį. Vis dėlto tai nesutrukdo gedinčiam vyrui nušauti keturkojį, kuomet vedamas instinktų šis susiporuoja su kitu šunimi. Galiausiai savo knygą autorius baigia apsakymu „Guodėjas“, kuriame jis kalba apie vyrą, ieškojusį prasmės kenčiančiųjų kančiose... Knyga „Kenčiantieji“, yra apsakymų rinkinys, kurio istorijos buvo spausdinamos periodiniame leidinyje „Gil Blas“. Ten Morisas Leblanas dirbo metraštininku nuo pat 1892-tų metų. Šiame rinkinyje autorius mums atskleidžia „sergančių sielų“ kančias. Kančias, kurios dažnai kyla iš gana juokingų ir grotestiškų situacijų! Visos istorijos yra trumpos, tačiau labai įsimintinos. Dalis jų yra juokingos, dalis – verčiančios susimastyti. Visas jas vienija visiems pažįstamas autoriaus sarkazmas, kurio tikslas šioje knygoje yra parodyti mums, kad beviltiškų situacijų nėra! Kartais į viską reikia tiesiog pažvelgti su šiokiu tokiu humoru ir ironija. Kelių istorijų veiksmas vyksta mano jau minėtoje Normandijoje, kai kurios iš jų, neabejotinai, slepia autobiografinius elementus. Bendrai imant knyga „Kenčiantieji“ yra puikus rinkinys, kuriuo kelis ilgus vakarus galės pasimėgauti visi ištikimi rašytojo gerbėjai.

„Armelle et Claude“ ~ Maurice Leblanc

„Armelle et Claude“ (Maurice Leblanc, 2020 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

...Armelle et Claude avaient l’un sur l’autre ces vagues notions dont on se contente en général pour juger. Quelques liaisons flatteuses, le fait d’avoir abandonné l’une de ses maîtresses, valaient à Claude une réputation d’homme à conquêtes et à caractère volage. On le savait orphelin, indépendant, occupé de sport, friand de vieux livres. Armelle intriguait par son genre d’existence. Dédaigneuse des salons que sa naissance lui eût ouverts, elle fréquentait des peintres, des gens de lettres, le monde des théâtres, sans prendre garde aux manières des hommes ou à la conduite des femmes. Elle tenait de sa mère une grosse fortune qui lui servait à satisfaire aux habitudes dissipées de son père. On lui prêtait vingt-cinq ans et deux ou trois aventures...

Morisas Leblanas (1864-1941) yra daugelio detektyvinių romanų autorius, tačiau pirmiausia – garsiojo Arseno Liupeno – fiktyvaus literatūrinio personažo, tėvas. Gimęs prekybininkų šeimoje, per Prancūzijos-Vokietijos karą jis pabėgo į Škotiją, tačiau vėliau grįžo pabaigti studijų Ruane. Atsisakęs tėvo peršamo darbo karšimo fabrike, pasuko rašytojo kryptimi. Sukūręs kelis nedidelės apimties romanus, jis sužadino keleto spaudos atstovų smalsumą. Tačiau tik išleidęs apsakymą „Arseno Liupeno areštas“ jis sulaukė nepaprastos sėkmės. Vienas iš išskirtiniausių Moriso Leblano romanų bruožų – didelis dėmesys meilės temai. Pastarąją autorius labiausiai nagrinėja knygoje „Armelė ir Klodas“, kurioje rašytojas atsuka skaitytojo akis į du labai išskirtinius veikėjus... Armelė turėjo šviesius plaukus, kurie priminė saulės apšviestus kviečius, auksines akis ir plačią šypseną veide. Klodas buvo tamsiaplaukis, blyškus ir šaltas, tarsi prispaustas kažkokio nematomo svorio. Armelė dažnai lankydavosi pas įvairius artistus ir teatro aktorius, kai Klodas pelnė nepastovaus, senas knygas ir sportą mėgstančio žmogaus, įspūdį. Vieną dieną jie vienas kitą sutiko, po ko... įsimylėjo! Na gal ne visai įsimylėjo, bent ne iš pradžių... Pirmiausią jie pajuto gėdą, po ko užvedė kalbą apie meilę – didžiausią jų ir visos žmonijos vargų šaltinį. Klodui meilė atrodė panaši į savęs praradimą ir dezorientaciją, kai tuo metu Armelei ji priminė ankštą bokštą, kuris įkalina tave savyje it kokią viduramžių princesę. Ir nors abu pokylio dalyviai buvo patenkinti būdami vieniši, jie taip vienas kitu susižavėjo, kad nusprendė atlikti šiokį tokį eksperimentą – jie leisis į tolimą kelionę, kurios metu elgsis laisvai it geriausi draugai, tačiau kurios metu neperžengs tų nematomų draugystės ribų. Kai kas iš Jūsų pasakysite – „Kokia puiki mintis ir eksperimentas!“ – tačiau tik ne Klodui ir Armelei, kurie greitai pasijunta tik dar vienišesni. Aišku Morisas Leblanas nėra tas žmogus, kuris netiki meilės galia, tad kelionės pabaigoje suartina jaunuolius (vaikiną ir merginą) taip stipriai, kad šie net pamiršta faktą, jog juos suvedė jų savanaudiškumas, nusivylimas ir asmeninės laisvės siekis. Ir nors iš pradžių Klodas ir Armelė savo meilę iškelia aukščiau kitų meilės, jie netrukus supranta, kad yra tokie pat pavydūs, įtarinėjantys, veidmainiški ir reikalaujantys. Tam tikru momentu jie netgi pasimeta tarp savo meilės poreikių ir gamtos jiems primestų instinktų. Vieno pokalbio metu Klodas iškloja Armelei visą tiesą: „Aš myliu tave taip, kaip ir visi kiti. Su tuo pačiu artumu, tuo pačiu pavydu ir reikalavimais. Mintys tau pakenkti manęs visai negąsdina ir nebaugina. Tu esi man beveik priešas... bet aš vis tiek tave dievinu...“. Nenoriu atskleisti kuo tokia meilė anksčiau ar vėliau virsta, šioje vietoje man labiau norisi pasakyti: „Romanas ‚Armelė ir Klodas‘ yra vienas rimčiausių rašytojo Moriso Leblano kūrinių“. Tai psichologinis pasakojimas, nagrinėjantis meilės, socialinių normų ir vienatvės temas. Jame autorius pateikia mums dviejų žmonių portretus, kurie tampa įvairių XIX a. normų ir taisyklių aukomis. Juk anuomet vyras su moterimi galėjo laisvai draugauti tik jei buvo susituokę arba giminės. Priešingu atveju tai buvo laikoma nepadoriu elgesiu ir netgi tapdavo apkalbų šaltiniu. Kiek tai yra aktualu šiandien aš leisiu Jums patiems nuspręsti, pasakysiu tik tai, kad tokio Moriso Leblano man dar neteko pažinti. Jis čia man pasirodė labai rimtas, susimąstęs, daug svarstantis ir nagrinėjantis. Čia jis iškelia į paviršių labiausiai nepajudinamą ir mažiausiai suprantamą jausmą pasaulyje. Jausmą, kuris yra tiek dovana, tiek prakeiksmas vienu metu.