Conteur, collaborateur littéraire de journaux quotidiens, du Gil Blas puis du Journal avant d’être engagé en 1902 par L’Auto, Maurice Leblanc était un admirateur du naturalisme de Maupassant. Mais sa carrière prit un brusque tournant en 1905, lorsqu’il créa le personnage d’Arsène Lupin dans le magazine Je sais tout. Ce recueil rassemble, pour la première fois, l’intégralité des 110 contes et articles que Maurice Leblanc a publiés, de 1902 à 1907, la plupart sous l’intitulé « Contes du soleil et de la pluie », dans le quotidien sportif L’Auto. Il y adapte ses thèmes favoris à un contexte particulier : les adultères deviennent sportifs et sont aidés par le moyen de la bicyclette ou de l’automobile, deux éléments libérateurs des forces naturelles et instinctives des personnages. Présenté par Jean-Luc Buard (co-fondateur et rédacteur en chef du Rocambole, bulletin des amis du roman populaire), le volume est complété d’une bibliographie commentée des reproductions de ces contes, rééditions et traductions.
Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas, gimęs Ruane, Aukštutinės Normandijos regiono sostinėje, turtingoje ir kultūringoje šeimoje. Jis buvo antrasis Émile Leblanc, kilusio iš italų protėvių, ir Mathilde Blanche vaikas. Būdamas ketverių metų amžiaus, jaunasis Morisas buvo išgelbėtas iš degančio namo. Kai prasidėjo 1870-ųjų metų karas, Morisui buvo šešeri. Baigęs mokslus Kornelio licėjuje Ruane, studijas Vokietijoje (Berlyne) ir Italijoje, jis dirbo šeimos įmonėje. Studijavo teisę, tačiau metęs mokslus ir darbą šeimos firmoje, išvyko į Paryžių dirbti rašytoju ir policijos reporteriu Prancūzijos periodiniams leidiniams, tokiems kaip „Figaro“, „Gil Blas“ ir „Echo de Paris“. „Une femme“ („Moteris“, 1893 m.) – pirmasis Leblano romanas, sulaukęs vidutiniškos sėkmės. 1889-ais metais Leblanas vedė Marie-Ernestine Lalanne, su kuria jis išsiskyrė 1895-aisiais. Su antrąja žmona Margaret jis daug vasarų praleido Gueures mieste, Aukštutinės Normandijos regione šiaurės Prancūzijoje. Ankstyvajai Leblano kūrybai didžiausią įtaką padarė tokie rašytojai, kaip Gustavas Floberas, kuris buvo šeimos gydytojo brolis, ir Gi de Mopasanas, kuriam autorius imponavo. Morisas ilgą laiką dirbo žurnalistu keliuose periodiniuose leidiniuose, vienas kurių suteikė rašytojui garbingą „vagies-džentelmeno kūrėjo“ statusą. Būtent Arsenas Liupenas išvedė autorių į „platesnius vandenis“, kadangi per ilgesnį nei keturiasdešimties metų laikotarpį įgijo tarptautinę šlovę, prilygstančią tik sero Artūro Konano Doilio personažo, Šerloko Holmso, populiarumui. Spėjama, kad Morisą Leblaną įkvėpė anarchistas Marius Jacob, kuris įvykdė daugiau nei 150 įsilaužimų ir buvo nuteistas 23 metams kalėjimo. Tačiau Morisas Leblanas visada neigė šį faktą, nors buvo vienas reporterių, dalyvavusių kaltinamojo teisme kaip „Gil Blas“ laikraščio žurnalistas. Rinkinyje, pavadintame „Pasakos apie saulę ir lietų“, mes galime atrasti net 110 ankstyvųjų pono Leblano apsakymų. Šis rinkinys knygos forma pasirodė 2018-aisiais ir talpina visus autoriaus apsakymus, kuriuos jis buvo publikavęs laikraštyje „L’Auto“. Didžioji dalis šių pasakojimų yra sporto tematikos ir kalba apie automobilius, dviračius, bėgiojimą, svarmenų kilnojimą ir t. t. Šią knygą pavyko išleisti tik dėka 2015-ais metais pradėto „Retronews“ projekto, kurio iniciatoriumi tapo Nacionalinė Prancūzijos biblioteka („Bibliothèque nationale de France“). Projekto tikslas buvo suskaitmeninti visus senus šalies periodinius leidinius, taip išsaugant ir padarant juos prieinamus visiems. Na o tai suteikė prieigą prie labai didelio literatūros kūrinių rezervuaro, kurį mes galime pavadinti „nematoma literatūra“, nes ji iki šiol buvo užmiršta ir sunkiai prieinama, o dabar skendi didelėje „skaitmeninėje erdvėje“. Ši literatūra yra „nematoma“ ir todėl, kad ji buvo leidžiama dienraščiuose, populiariuose savaitraščiuose ir mėnesiniuose žurnaluose, kurių šiandien išliko labai mažai, su jais sunku susipažinti, o patys kūriniai yra laikomi nuvertintais ir pamirštais. Grįžtant prie „Pasakų apie saulę ir lietų“, tai jas labiausiai įvertins ištikimieji pono Leblano gerbėjai. Visi šie šimtas dešimt „L’Auto“ žurnale publikuotų istorijų išaukština gyvenimo džiaugsmą ir laimę, kuri pasiekiama per įvairias sporto rūšis, pradedant čiuožinėjimu, dviračio vairavimu, lenktyniavimu automobiliu, ar net paprasčiausiu ėjimu. Apie septyniasdešimt procentų šios knygos istorijų anksčiau niekada nebuvo publikuotos knygos forma, tačiau jos yra vertos būti perskaitytos, kadangi skaitytojas jose galės pats pamatyti, kaip vystėsi būsimo populiaraus rašytojo ir Arseno Liupeno kūrėjo talentas. Būtent jos tapo pirmąja dirva, kurioje autorius šlifavo savo plunksną ir dėliojo apmatus būsimam savo herojui. Tikrai nesiruošiu aprašinėti visų šių istorijų siužetų, o geriau išskirsiu dvi – pačias tipiškiausias šiam rašytojui. Jos mums parodys tiek „šviesiąją“ tiek „tamsiąją“ pono Leblano kūrybos pusę. Pasakojimas „Kalėdinis stebuklas“ mums pateikia istoriją apie vagį, kuris įsilaužia į vieno turtingo pono namą, norėdamas pavogti vertybes. Prisigrobęs turto jis grįžta į savo slėptuvę, kurioje tarp pavogto grobio atranda, nepatikėsite... gyvą kūdikį! Vagis iš pradžių patiria šoką, bet palaipsniui nusprendžia sušildyti vaiką, kuris šiuo metu besąlygiškai siekė šilumos ir maisto. Jis apgaubia kūdikį meilės ir rūpesčio jausmais, o galiausiai netgi sugrąžina jį jo tėvams. Kūdikio grąžinimas tampa tėvams tikru stebuklu, visai kaip ir artėjanti Kristaus gimimo iškilmė. Šioje istorijoje atkreipiamas dėmesys į šventosios šeimos dvasią ir stebuklų galimybes net pačiose netikėčiausiose situacijose. Na o apsakymas „Žudikas“ yra kiek tamsesnis ir kalba apie vyriškį, kuris norėdamas išsaugoti savo šeimos židinio laimę, yra priverstas griebtis žiauraus nusikaltimo. Istorija randa pradžią tada, kuomet jaunasis grafas de Gasser žūva automobilio avarijoje. Tame nebūtų nieko keisto, jei ne maža, kulkos palikta skylutė žuvusiojo krūtinėje. Tyrinėdama atvejį policija nustato, kad grafas dažnai lankydavosi vieno pono, neįvardinto šios istorijos herojaus bei pasakotojo, namuose. Ir nors policija įtaria, kad už viso to slypi meilės trikampis tarp grafo, istorijos pasakotojo ir jo žmonos, pritrūkus įkalčių yra priversta nutraukti bylą. Žinoma, tiesa apie nusikaltimą paaiškėja tik kūrinio pabaigoje, kuomet prabėgus dešimtmečiams apsakymo herojus prisimena praeities įvykius ir savo nusikaltimą, kurį jam pavyko nepastebimai įvykdyti, o įkalčius paslėpti. Ši istorija kalba kaltės ir atsakomybės temomis, taip pat apie žmogaus moralės lankstumą. Pirmoji istorija mus supažindina su vagių garbės kodeksu, o antroji yra kiek tamsesnė ir kalba apie kiekvieno žmogaus širdyje tūnančias tamsias ir gana brutalias jėgas. Būtent tokias istorijas skaitydami Jūs pažinsite ne tik šių tekstų autorių, bet ir savo pačių polinkius eiti doros ar nusikaltimo keliu... Baigdamas apžvalgą atkreipsiu visų dėmesį į tai, kad perskaičiau visas laisvai internete prieinamas autoriaus knygas lietuvių, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis. Taigi kuriam laikui sakau ponui Morisui „sudie ir iki pasimatymo...“
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą