...Armelle et Claude avaient l’un sur l’autre ces vagues notions dont on se contente en général pour juger. Quelques liaisons flatteuses, le fait d’avoir abandonné l’une de ses maîtresses, valaient à Claude une réputation d’homme à conquêtes et à caractère volage. On le savait orphelin, indépendant, occupé de sport, friand de vieux livres. Armelle intriguait par son genre d’existence. Dédaigneuse des salons que sa naissance lui eût ouverts, elle fréquentait des peintres, des gens de lettres, le monde des théâtres, sans prendre garde aux manières des hommes ou à la conduite des femmes. Elle tenait de sa mère une grosse fortune qui lui servait à satisfaire aux habitudes dissipées de son père. On lui prêtait vingt-cinq ans et deux ou trois aventures...
Morisas Leblanas (1864-1941) yra daugelio detektyvinių romanų autorius, tačiau pirmiausia – garsiojo Arseno Liupeno – fiktyvaus literatūrinio personažo, tėvas. Gimęs prekybininkų šeimoje, per Prancūzijos-Vokietijos karą jis pabėgo į Škotiją, tačiau vėliau grįžo pabaigti studijų Ruane. Atsisakęs tėvo peršamo darbo karšimo fabrike, pasuko rašytojo kryptimi. Sukūręs kelis nedidelės apimties romanus, jis sužadino keleto spaudos atstovų smalsumą. Tačiau tik išleidęs apsakymą „Arseno Liupeno areštas“ jis sulaukė nepaprastos sėkmės. Vienas iš išskirtiniausių Moriso Leblano romanų bruožų – didelis dėmesys meilės temai. Pastarąją autorius labiausiai nagrinėja knygoje „Armelė ir Klodas“, kurioje rašytojas atsuka skaitytojo akis į du labai išskirtinius veikėjus... Armelė turėjo šviesius plaukus, kurie priminė saulės apšviestus kviečius, auksines akis ir plačią šypseną veide. Klodas buvo tamsiaplaukis, blyškus ir šaltas, tarsi prispaustas kažkokio nematomo svorio. Armelė dažnai lankydavosi pas įvairius artistus ir teatro aktorius, kai Klodas pelnė nepastovaus, senas knygas ir sportą mėgstančio žmogaus, įspūdį. Vieną dieną jie vienas kitą sutiko, po ko... įsimylėjo! Na gal ne visai įsimylėjo, bent ne iš pradžių... Pirmiausią jie pajuto gėdą, po ko užvedė kalbą apie meilę – didžiausią jų ir visos žmonijos vargų šaltinį. Klodui meilė atrodė panaši į savęs praradimą ir dezorientaciją, kai tuo metu Armelei ji priminė ankštą bokštą, kuris įkalina tave savyje it kokią viduramžių princesę. Ir nors abu pokylio dalyviai buvo patenkinti būdami vieniši, jie taip vienas kitu susižavėjo, kad nusprendė atlikti šiokį tokį eksperimentą – jie leisis į tolimą kelionę, kurios metu elgsis laisvai it geriausi draugai, tačiau kurios metu neperžengs tų nematomų draugystės ribų. Kai kas iš Jūsų pasakysite – „Kokia puiki mintis ir eksperimentas!“ – tačiau tik ne Klodui ir Armelei, kurie greitai pasijunta tik dar vienišesni. Aišku Morisas Leblanas nėra tas žmogus, kuris netiki meilės galia, tad kelionės pabaigoje suartina jaunuolius (vaikiną ir merginą) taip stipriai, kad šie net pamiršta faktą, jog juos suvedė jų savanaudiškumas, nusivylimas ir asmeninės laisvės siekis. Ir nors iš pradžių Klodas ir Armelė savo meilę iškelia aukščiau kitų meilės, jie netrukus supranta, kad yra tokie pat pavydūs, įtarinėjantys, veidmainiški ir reikalaujantys. Tam tikru momentu jie netgi pasimeta tarp savo meilės poreikių ir gamtos jiems primestų instinktų. Vieno pokalbio metu Klodas iškloja Armelei visą tiesą: „Aš myliu tave taip, kaip ir visi kiti. Su tuo pačiu artumu, tuo pačiu pavydu ir reikalavimais. Mintys tau pakenkti manęs visai negąsdina ir nebaugina. Tu esi man beveik priešas... bet aš vis tiek tave dievinu...“. Nenoriu atskleisti kuo tokia meilė anksčiau ar vėliau virsta, šioje vietoje man labiau norisi pasakyti: „Romanas ‚Armelė ir Klodas‘ yra vienas rimčiausių rašytojo Moriso Leblano kūrinių“. Tai psichologinis pasakojimas, nagrinėjantis meilės, socialinių normų ir vienatvės temas. Jame autorius pateikia mums dviejų žmonių portretus, kurie tampa įvairių XIX a. normų ir taisyklių aukomis. Juk anuomet vyras su moterimi galėjo laisvai draugauti tik jei buvo susituokę arba giminės. Priešingu atveju tai buvo laikoma nepadoriu elgesiu ir netgi tapdavo apkalbų šaltiniu. Kiek tai yra aktualu šiandien aš leisiu Jums patiems nuspręsti, pasakysiu tik tai, kad tokio Moriso Leblano man dar neteko pažinti. Jis čia man pasirodė labai rimtas, susimąstęs, daug svarstantis ir nagrinėjantis. Čia jis iškelia į paviršių labiausiai nepajudinamą ir mažiausiai suprantamą jausmą pasaulyje. Jausmą, kuris yra tiek dovana, tiek prakeiksmas vienu metu.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą