Komisarą Evertą Grensą likimas suveda su moterimi, kurios dukra palaidota tose pat kapinėse kaip ir jo žmona. Vis dėlto sakyti „palaidota“ galima tik sąlygiškai: mergaitės kapas – tuščias, mat ji, keturmetė, kadaise buvo pagrobta ir nebeatsirado. Grįžęs į policijos būstinę komisaras peržiūri archyvą ieškodamas seniai nutrauktos bylos. Iš kolegos jis netikėtai sužino, kad tuo pat metu buvo vykdomas ir dar vienas tyrimas – dėl keturmetės Linėjos, pradingusios tą pačią dieną. Ir taip pat nerastos...
Kapstantis vis giliau, Grensui pamažu ima vertis už šių dingimų slypinti kraupi tiesa, todėl jis priverstas kreiptis į slaptą policijos bendradarbį Pietą Hofmaną, nors kartą jam buvo žadėjęs, kad iš jo pagalbos daugiau neprašys. Nuo šiol jiedu abu bus priversti leistis į tamsiausius pasaulio užkaborius ir susigrumti su blogiu pačioje sudėtingiausioje, nešvariausioje ir pavojingiausioje kovoje, kokia tik gali būti...
Ar esate kada nors susimąstę apie tai, kokia detektyvo žanro tema yra Jums pati bjauriausia? Kai kam tai gali būti serijinių žudikų paieškos, kai kam prievartautojų išdaigos, o kai kas pasibjaurėtų... mažamečių vaikų tvirkinimu! Romanas „Saldžių sapnų“ būtent apie tai ir kalba. Apie tą žmonijos nuodėmingumo dalį, kuria sveikas žmogus pasibjaurėtų, kuri jam atrodytų nepaprastai purvina ir atgrasiai bjauri... Policijos komisaras Evertas Grensas taip niekada ir neatsigavo netekęs žmonos ir jų negimusios mergaitės. Kartą lankydamas žmonos kapą jis susiduria su moterimi, kurios istorija jam pasirodo daug blogesnė: moters ketverių metų dukra prieš daugelį metų pateko į plėšikų rankas, po ko dingo amžiams. Grensas nėra tas žmogus, kuris lengvai nuleidžia rankas, todėl išgirdęs moters raudą, apsiima išaiškinti šį kraupų atvejį. Į pagalbą jis nori pasikviesti savo draugą Pytą Hofmaną, žmogų, kuriam davė pažadą, niekada neprašyti jo pagalbos policijos tyrime. Tačiau kartais pasitaiko tokių situacijų, kuomet pažadus reikia sulaužyti. Norėdamas surasti istorijos šaknis, nusikaltimų skyriaus komisarui Grensui ir slaptam agentui Pytui teks žengti į tamsiausią iš visų pasaulių ir kovoti su sunkiausiais, pavojingiausiais ir bjauriausiais jo atstovais... Romanas „Saldžių sapnų“, yra vienas įdomiausių vaikų išnaudojimo tema kalbančių kūrinių. Kai kam iš Jūsų jis pasirodys nepaprastai bjaurus, o kai kas apskritai prieš imdamas jį skaityti paklaus savęs: „Ar aš pakankamai sveikas, kad apie tai skaityčiau?“ Tačiau detektyvo žanras tuo ir yra įdomus, kad gali kalbėti įvairiomis temomis, net ir pačiomis nepatogiausiomis. Tai žanras, kuris ne tik leidžia mums pasijusti pakylėtais, bet ir netgi šiek tiek pasibjaurėjusiais, ar gerai išsigandusiais. Knygos „Saldžių sapnų“ centre atsiduria komisaras Evertas Grensas, žmogus palaidojęs žmoną ir dar negimusią dukrą. Čia jis leidžiasi į atgrasią skaitmeninę tikrovę, daugiamilijardinę industriją, kurios žaidimo taisyklių visiškai neišmano. Iki šiol jam teko tirti dvigubas ir trigubas žmogžudystes, atidaryti konteinerius su pūvančiais kūnais, apžiūrinėti žiurkių apgraužtus lavonus, ar net stebėti susidorojimus. Bet darbas, kuris jo lauks bus ne tik nepaprastai atstumiantis, bet ir protu nesuvokiamas. Į pagalbą jis, kaip visada, bandys pasikviesti į atsargą išėjusį slaptą agentą Pytą Hofmaną, neprilygstamą savo amato specialistą. Manipuliatorių, kuris žino, kad prie vieno melo pridėjus kitą išeina dar geresnė teisybė. Žmogų, melavusį tiek daug ir taip gerai, kad jis net pats nesuprasdavo, kur baigiasi melas ir kur prasideda tiesa. Jam buvo vieni niekai užsitarnauti pasitikėjimą ir tapti nusikalstamos organizacijos nariu, iki kol ateidavo laikas sužlugdyti grupuotę. Tačiau net ir jis šiame tyrime pasijus visiškai bejėgis, mat ne tik nemokės apsimetinėti vaikų tvirkintoju, bet ir apskritai negalės suprasti tokių žmonių mąstymo. Na o blogiausia bus tame, kad tokiu žmogumi jam teks pavirsti vos per... tris dienas! Aišku operacijos sėkmė priklausys ir nuo danės Birtės, kuri ne tik išaiškins pedofilų rato narių vardus, bet ir pasinaudodama savo programavimo įgūdžiais atseks ir suorganizuos pedofilų susitikimą. Kaip jiems seksis „susemti“ nusikaltėlius ir išvaduoti vaikus iš jiems primestos tikrovės aš leisiu Jums patiems sužinoti. Pasakysiu tik tai, kad nepaisant atgrasios temos ir bjaurių išnaudojimo scenų, romanas „Saldžių sapnų“ yra bene geriausias Anderso Roslundo kūrinys lietuvių kalba. Jis baisus, jis tamsus, jis nepaprastai baugus.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą