Paieška

Rodomi pranešimai su žymėmis Anders Roslund. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Anders Roslund. Rodyti visus pranešimus

2021 m. gegužės 25 d.

„Saldžių sapnų“ ~ Anders Roslund

„Saldžių sapnų“
(Anders Roslund, 2021 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Komisarą Evertą Grensą likimas suveda su moterimi, kurios dukra palaidota tose pat kapinėse kaip ir jo žmona. Vis dėlto sakyti „palaidota“ galima tik sąlygiškai: mergaitės kapas – tuščias, mat ji, keturmetė, kadaise buvo pagrobta ir nebeatsirado. Grįžęs į policijos būstinę komisaras peržiūri archyvą ieškodamas seniai nutrauktos bylos. Iš kolegos jis netikėtai sužino, kad tuo pat metu buvo vykdomas ir dar vienas tyrimas – dėl keturmetės Linėjos, pradingusios tą pačią dieną. Ir taip pat nerastos...

Kapstantis vis giliau, Grensui pamažu ima vertis už šių dingimų slypinti kraupi tiesa, todėl jis priverstas kreiptis į slaptą policijos bendradarbį Pietą Hofmaną, nors kartą jam buvo žadėjęs, kad iš jo pagalbos daugiau neprašys. Nuo šiol jiedu abu bus priversti leistis į tamsiausius pasaulio užkaborius ir susigrumti su blogiu pačioje sudėtingiausioje, nešvariausioje ir pavojingiausioje kovoje, kokia tik gali būti...

Ar esate kada nors susimąstę apie tai, kokia detektyvo žanro tema yra Jums pati bjauriausia? Kai kam tai gali būti serijinių žudikų paieškos, kai kam prievartautojų išdaigos, o kai kas pasibjaurėtų... mažamečių vaikų tvirkinimu! Romanas „Saldžių sapnų“ būtent apie tai ir kalba. Apie tą žmonijos nuodėmingumo dalį, kuria sveikas žmogus pasibjaurėtų, kuri jam atrodytų nepaprastai purvina ir atgrasiai bjauri... Policijos komisaras Evertas Grensas taip niekada ir neatsigavo netekęs žmonos ir jų negimusios mergaitės. Kartą lankydamas žmonos kapą jis susiduria su moterimi, kurios istorija jam pasirodo daug blogesnė: moters ketverių metų dukra prieš daugelį metų pateko į plėšikų rankas, po ko dingo amžiams. Grensas nėra tas žmogus, kuris lengvai nuleidžia rankas, todėl išgirdęs moters raudą, apsiima išaiškinti šį kraupų atvejį. Į pagalbą jis nori pasikviesti savo draugą Pytą Hofmaną, žmogų, kuriam davė pažadą, niekada neprašyti jo pagalbos policijos tyrime. Tačiau kartais pasitaiko tokių situacijų, kuomet pažadus reikia sulaužyti. Norėdamas surasti istorijos šaknis, nusikaltimų skyriaus komisarui Grensui ir slaptam agentui Pytui teks žengti į tamsiausią iš visų pasaulių ir kovoti su sunkiausiais, pavojingiausiais ir bjauriausiais jo atstovais... Romanas „Saldžių sapnų“, yra vienas įdomiausių vaikų išnaudojimo tema kalbančių kūrinių. Kai kam iš Jūsų jis pasirodys nepaprastai bjaurus, o kai kas apskritai prieš imdamas jį skaityti paklaus savęs: „Ar aš pakankamai sveikas, kad apie tai skaityčiau?“ Tačiau detektyvo žanras tuo ir yra įdomus, kad gali kalbėti įvairiomis temomis, net ir pačiomis nepatogiausiomis. Tai žanras, kuris ne tik leidžia mums pasijusti pakylėtais, bet ir netgi šiek tiek pasibjaurėjusiais, ar gerai išsigandusiais. Knygos „Saldžių sapnų“ centre atsiduria komisaras Evertas Grensas, žmogus palaidojęs žmoną ir dar negimusią dukrą. Čia jis leidžiasi į atgrasią skaitmeninę tikrovę, daugiamilijardinę industriją, kurios žaidimo taisyklių visiškai neišmano. Iki šiol jam teko tirti dvigubas ir trigubas žmogžudystes, atidaryti konteinerius su pūvančiais kūnais, apžiūrinėti žiurkių apgraužtus lavonus, ar net stebėti susidorojimus. Bet darbas, kuris jo lauks bus ne tik nepaprastai atstumiantis, bet ir protu nesuvokiamas. Į pagalbą jis, kaip visada, bandys pasikviesti į atsargą išėjusį slaptą agentą Pytą Hofmaną, neprilygstamą savo amato specialistą. Manipuliatorių, kuris žino, kad prie vieno melo pridėjus kitą išeina dar geresnė teisybė. Žmogų, melavusį tiek daug ir taip gerai, kad jis net pats nesuprasdavo, kur baigiasi melas ir kur prasideda tiesa. Jam buvo vieni niekai užsitarnauti pasitikėjimą ir tapti nusikalstamos organizacijos nariu, iki kol ateidavo laikas sužlugdyti grupuotę. Tačiau net ir jis šiame tyrime pasijus visiškai bejėgis, mat ne tik nemokės apsimetinėti vaikų tvirkintoju, bet ir apskritai negalės suprasti tokių žmonių mąstymo. Na o blogiausia bus tame, kad tokiu žmogumi jam teks pavirsti vos per... tris dienas! Aišku operacijos sėkmė priklausys ir nuo danės Birtės, kuri ne tik išaiškins pedofilų rato narių vardus, bet ir pasinaudodama savo programavimo įgūdžiais atseks ir suorganizuos pedofilų susitikimą. Kaip jiems seksis „susemti“ nusikaltėlius ir išvaduoti vaikus iš jiems primestos tikrovės aš leisiu Jums patiems sužinoti. Pasakysiu tik tai, kad nepaisant atgrasios temos ir bjaurių išnaudojimo scenų, romanas „Saldžių sapnų“ yra bene geriausias Anderso Roslundo kūrinys lietuvių kalba. Jis baisus, jis tamsus, jis nepaprastai baugus.

2020 m. gruodžio 2 d.

„Ilgiausių metų“ ~ Anders Roslund

„Ilgiausių metų“
(Anders Roslund, 2020 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Nuostabus gimtadienio tortas su penkiomis raudonomis žvakutėmis ir stebuklo laukimas. Maža mergaitė Zana labai nori sudainuoti „Ilgiausių metų“ ir nenujaučia, kad tądien žlugs jos šeimos gyvenimas. Dukterį tėvui pavyksta paslėpti paskutinę akimirką...

Po septyniolikos metų kažkas įsilaužia į kraupius įvykius menantį butą. Seniai įvykusi tragedija akimirksniu apverčia komisaro Everto Grenso ir infiltruoto agento Pyto Hofmano gyvenimą. Praeitis sudrebina dabartį – ir ima tiksėti gyvenimo ir mirties laikrodis.

Štai ir prasidėjo Gruodžio mėnesis. Daugelis iš mūsų lakstome po prekybos centrus ieškodami Kalėdinių dovanų, nuolaidų ir, žinoma, geros nuotaikos. Kai kam gera dovana yra kelionė į užsienį, kai kam – didelis televizorius, o kai kas tiesiog nori gerai praleisti laiką skaitydamas įdomią knygą. Man geriausia dovana yra akimirkos su šeima, bei naujas ir niekad anksčiau neskaitytas detektyvas. Romanas „Ilgiausių metų“ nėra labai geras detektyvas, tačiau kaip kriminalinis trileris jis yra tiesiog neprilygstamas... Už uždarytų durų slepiasi gimtadienio tortas su penkiomis žvakutėmis. Už jų yra ir vaikas su raudona suknele, kuris be perstojo dainuoja „Ilgiausių metų“. Tačiau taip jau atsitiko, kad numatyta šventė taip niekada ir neįvyks... Praėjo septyniolika metų. Paskutines dienas policijoje skaičiuojantis superintendentas Evertas Grensas yra pašaukiamas ištirti įsilaužimą į butą. Pastarasis mena blogus įvykius, persekiojančius policininką jau ne vienerius jo gyvenimo metus. Vykdydamas šį naują tyrimą, Grensas supranta, kad pirmą kartą tirdamas bylą jis kažką praleido, ir dabar tas kažkas nori sunaikinti vienintelį anuomet išlikusį liudininką. Tuo metu, nežinoma nusikaltėlių grupuotė savo nešvarių darbelių įvykdymui nori įdarbinti buvusį policijos informatorių Pytą Hofmaną. Jis dabar gyveną paprastą šeimyninį gyvenimą ir visiškai nenori veltis į gaujų karus ir jų bandymus įsitvirtinti nusikalstamame Stokholmo pasaulyje. Bandydamas išsiaiškinti jo šeimai grasinantį asmenį, Hofmanas turės sujungti savo jėgas su senu pažįstamu Evertu Grensu. Nusikaltėlių demaskavimui bičiuliai turės tik tris dienas, po to Hofmano šeimos nariai mirs... Romanas „Ilgiausių metų“ yra tikrai neblogas kriminalinis trileris. Tai nepaprastai veržli istorija apie kerštą ir išdavystę, kuri savo sprogstamą galią įgaus lygiai po trijų dienų. Pagrindiniu knygos akcentu taps prekyba ginklais, o jei konkrečiau – bandymas nusikalstamą Stokholmo pasaulį aprūpinti naujos kartos kulkosvaidžiais. Ne nuošalyje atsidurs ir šeimos išžudymą išgyvenusi mergina, kuri kažkokiu būdų siesis su naujausiais įvykiais. Pridėkime dar kelionę į Albaniją, bei labai netikėtą pabaigą ir gausime tiesiog pritrenkiantį trilerį! Andersas Roslundas yra išties sėkmingas autorius. Savo praktikoje jis ne vieną kartą yra sujungęs jėgas su tokiais žymiais rašytojais, kaip Borge Helstriomas, ar Stefanas Thunbergas. Romanas „Ilgiausių metų“ yra jo bandymas parašyti kažką tik savo vardu. To rezultatas – gana grėsminga istorija, kalbanti apie tą taip trokštamą keršto jausmą, kuris dažniausiai pasibaigia jį puoselėjančio žmogaus mirtimi. Kaip bus šioje istorijoje aš leisiu Jums patiems sužinoti, pasakysiu tik tai, kad nepaisant už lango krintančių snaigių ir knygoje nederančios ypač kaitrios Švediškos vasaros, ji man susiskaitė vos per tris dienas. Tai savo ruoštu liudija apie išties įtraukiantį siužetą, bei labai simpatiškus ir įdomius pagrindinius veikėjus.

2019 m. kovo 11 d.

„Geniali vagystė“ ~ Anton Svensson

„Geniali vagystė“
(Anton Svensson, 2018 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Po šešerių metų kalėjime Leo Duvnjakas pagaliau laisvas. Nors kaltintas dešimčia stambaus masto bankų apiplėšimų, Stokholmo centrinėje stotyje sukeltu sprogimu ir iki šiol didžiausia Šiaurės Europoje įvykdyta ginklų siuntos vagyste – galiausiai buvo nuteistas vos už du smulkius įsilaužimus.

Dabar galvoje jam verda naujas planas: artimiausiu metu turi įvykti kalėjime detaliai planuota 100 milijonų kronų vagystė iš Stokholmo policijos būstinės. Tai bus kerštas prakeiktam jį pasodinusiam pareigūnui Jonui Bronksui. Ir, žinoma, neginčytino Leo meistriškumo įrodymas.

Leo žino: kad sėkmingai įvykdytų nusikaltimą, be brolių pagalbos neišsivers. Tačiau Feliksas ir Vincentas dabar gyvena pagal taisykles, atsisakę nusikalstamo gyvenimo ir nuo vaikystės sąmonę žalojusio žiaurumo. Visgi Leo pasiryžęs pasiekti tikslą bet kokia kaina, net paaukodamas tai, kas iki šiol buvo svarbiausia, – šeimą.

Anton Svensson – populiarių Švedijos rašytojų Stefano Thunbergo ir Anderso Roslundo duetas. S. Thunbergas – sėkmingas scenaristas, Švedijoje itin mėgstamas dėl kuriamų TV serialų. A. Roslundas – tiriamosios žurnalistikos atstovas, rašo visame pasaulyje vertinamus ir daugybę apdovanojimų pelniusius trilerius. Jų romanas „Geniali vagystė“ – tai tikrais faktais paremta garsiausios Švedijos nusikaltėlių šeimos istorija. S. Thunbergas – ketvirtasis brolis, kurio lūpomis pasakojimas pasiekė skaitytojus...

Kai keturiolikmečio Leo Duvnjako tėvas buvo pasodintas už grotų, o mama atsidūrė ligoninėje, Leo liko vienintelis atsakingas žmogus. Visgi jis jau tada žinojo, kaip pasirūpins savo broliais – užsimaskuos ir įvykdys savo pirmąjį apiplėšimą...

Po daugelio metų Leo paleidžiamas į laisvę už apiplėšimus, kuriuos įvykdė kartu su savo broliais, draugu ir tėvu. Tačiau nepaisant to, kad jo broliai ir tėvas pradėjo sąžiningą gyvenimą, Leo visiškai nepasikeitė ir jau kuria kitus planus. Jis nori įvykdyti dar vieną nusikaltimą – vagystę, kurios Švedijoje nėra buvę. Jis ketina pavogti šimtą milijonų Švedijos kronų iš didžiausios policijos nuovados. Po šio paskutinio puikiai suplanuoto ir genialiai apgalvoto nusikaltimo, jis ketina palikti šalį ir pradėti naują gyvenimą.

Tačiau tada įvyksta tai, ko jis visai nesitikėjo – policininkas Jonas Bronksas, žmogus pasodinęs gaują prieš šešerius metus, kažką suuodžia ir visiškai pakeičia žaidimo taisykles. Dabar galioja tik vienintelis principas: „jei įtrauksi mano brolį, aš įtrauksiu taviškį“. Leo ketina į pagalbą pasitelkti savo buvusį nelaisvės draugą Samą, žmogų, kalėjusį už savo tėvo nužudymą. Jis nėra jo „kraujo“ brolis, tačiau kuo puikiausiai tiks būsimam keršto planui. Kai apie tai sužino Jonas Bronksas, jam kyla tik vienintelė mintis – šį kartą tu nuėjai per toli...

Taigi tęsiu savo jau tradicija tapusį užsiėmimą – skandinaviškų detektyvų skaitymą. Šį kartą į mano akiratį pakliuvo dar vienas švediškas „perliukas“, kūrinys, parašytas Stefano Thunbergo ir Anderso Roslundo dueto. Romano centre mes išvysime nepamirštamą antiherojų Leo Duvnjaką, jo tėvą Ivaną, motiną Brit Mari, bei brolius Feliksą ir Vincentą. Ne nuošalyje liks, žinoma, ir policininkas Jonas Bronksas, aštraus proto pareigūnas, pasodinęs visą gaują už grotų prieš šešerius metus...

Iš karto galiu pasakyti, kad šis kūrinys yra tikrai genialus. Jis visai kaip ir Leo planas, yra apgalvotas iki menkiausių smulkmenų. Visų pirma, į akis krenta be galo tikroviški ir tiesiog trimačiai veikėjų portretai. Jie čia buvo tokie įtikinami, kad susidarydavo įspūdis, tarsi tu juos pažinotum visą gyvenimą. Antras dėmesį prikaustantis dalykas – tai puikiai aprašytos Leo genialaus plano detalės. Skaitant šį romaną tu nesi tiesiog stebėtojas, tu pats dalyvauji visuose įvykiuose. Pridėkime dar įtikinamą pasakojimą ir gausime ne tiesiog eilinę fikciją, o tikrų tikriausią istoriją. Tiesa, norint visiškai pasinerti į šį kūrinį, aš pirma rekomenduočiau perskaityti knygą „Lokio šokis“. Be jos Jūs prarasite dalį šio kūrinio šarmo.

Šios knygos pagrindiniu akcentu taps Leo Duvnjako ir Jono Bronkso susikirtimas. Tai du žmonės, kurie instinktyviai nekenčia vienas kino, nors juos ir sieja panaši vaikystė. Jų manija ir kerštas vienas kitam yra pavaizduoti kaip niekad realistiškai, o galutinis susikirtimas yra prikaustantis dėmesį. Kerštas čia tampa pagrindine istorijos varomąja jėga, dėl ko padėti romaną į šalį tampa tiesiog neįmanoma. Ar Leo pavyks įgyvendinti savo planą, ar jis atstatys prarastus šeimos saitus? – tai tik du klausimai, neduosiantis Jums užmigti naktimis. Nors Leo yra romano blogiukas, tačiau skaitant kūrinį taip neatrodo. Jūs netgi imate jam simpatizuoti. Jo protas, mąstysena, ar gyvenimo filosofija, tai tik keli dalykai verčiantis Jus pamilti šį nepaprastą herojų.

Knyga „Geniali vagystė“, tai kūrinys apie kraujo ryšius, apie šeimos lojalumą, vaikystės traumas, ar keršto troškimą. Tai taip pat yra kūrinys apie nusikaltimą, apie „katės ir pelės“ žaidimą, žmogaus proto genialumą, strategijos kūrimą, ar norą apsaugoti savo šeimą. Tai širdį draskanti istorija apie nepaprastai paprastus žmones, ieškančius savo pašaukimo šiame gyvenime. Rekomenduoju ją visiems detektyvinių romanų skaitytojams, bei tiems žmonėms, kurie mėgsta veiksmu ir dramatizmu persmelktus kūrinius. S. Thunbergas į šią knygą sudėjo visą savo širdį, o jo kompanionas A. Roslundas privertė tą širdį plakti. Kas gali būti geriau?

2018 m. lapkričio 25 d.

„Lokio šokis“ ~ Anton Svensson

„Lokio šokis“
(Anton Svensson, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Tikslūs judesiai surepetuoti sekundžių tikslumu. Nebus nė vieno liudytojo. Policija tikrai neatseks pėdsakų. O kai didžiulis auksinės žuvelės akvariumas bus kupinas pinigų, užplūs svaigulys ir beprotiškas laisvės pojūtis.

Prieš daugelį metų griūvant šeimai trys broliai tapo neišskiriami. Tėvas juos išmokė visada smogti atgal, o motina įskiepijo troškimą išsilaisvinti... Perskaitę šią knygą niekada nepamiršite Leo, Felikso ir Vincento.

„Lokio šokis“ – tai pasakojimas apie negailestingiausią ir išradingiausią kada nors Švedijoje veikusią nusikaltėlių grupuotę. Jų nusikaltimai tokie neįtikėtini, kad atrodo sukurti lakiausios vaizduotės, bet įdomiausia, kad viskas įvyko realiame gyvenime.

„Lokio šokį“ įkvėpė istorija apie tris brolius, kurie įkaite laikė visą Švediją, per dvejus metus įvykdę dešimt įžūlių, puikiai suplanuotų bankų apiplėšimų. Nė vienas iš jų prieš tai nebuvo įvykdęs jokio nusikaltimo. Visiems jiems dar nebuvo nė 24-erių. Apie tai pasakoja ketvirtasis brolis, nedalyvavęs nusikaltimuose.

Keturi vyrai slepiasi miške kažkur Stokholmo pakraštyje ir stebi apsauginį saugantį slaptą Švedijos kariuomenės ginklų sandėlį. Leo – viso plano smegenys – atsakingas už tai, kas netrukus įvyks. Jis turi du jaunesnius brolius – Feliksą ir Vincentą, bei vaikystės draugą Jasperą. Šie keturi vyrai planuoja pagrobti ginklus ir panaudoti juos tolimesniam savo planui: įvykdyti keletą bankų apiplėšimų ir gauti tiek pinigų, kiek tik sugebės išsinešti. Viskas yra suplanuota iki mažiausių smulkmenų, apskaičiuotas kiekvienas judesys, kiekviena plano akimirka. Niekas iš jų anksčiau nebuvo pažeidęs įstatymų, tačiau nusikaltimas yra jų kraujyje...

Daug metų atgal šie trys broliai buvo supančioti kartu, o šeima išardyta amžiams. Dėl jų priekabaus tėvo ir neurotikės motinos, broliai buvo priversti pasitikėti tik vienas kitu, bet ne aplinkiniais. Jų nelaimei yra dar toks inspektorius Jonas Bronksas, detektyvas kuriam yra paskirta sugauti įžūliausią Švedijos gaują. Jis yra beveik toks pats atkaklus kaip ir Leo, tad padarys viską, kad tik nusikaltėliai atsidurtų už grotų. Jei to dar būtų negana, visko pabaigoje trys broliai žada šantažuoti ir pačią Švedijos policiją, bei taip gauti dar daugiau pinigų.

Stefanas Thunbergas yra ketvirtasis brolis, kurio lūpomis pasakojama istorija. Jo žodžiais, viskas aprašyta šioje knygoje, yra tikra tiesa. Duodamas interviu laikraščiui „The Guardian“ jis apie savo šeimą atsiliepė taip: „Mano broliai siekdami tikslo dažnai ėmėsi smurto. Jie to išmoko iš savo tėvo...“

Romanas „Lokio šokis“ yra reali istorija pasakojanti apie labai neeilinę nusikaltėlių grupuotę. Tai pasakojimas apie tris brolius per dvejus metus įvykdžiusius dešimt įžūlių, puikiai suplanuotų bankų apiplėšimų, bei laikiusius įkaite visą Švedijos valstybę. Tačiau tai taip pat ir istorija apie šeimą, apie brolišką meilę, santykius tarp tėvų ir vaikų, apie šeimos ryšius, vaikiškas traumas ir žmonių lojalumą.

Jeigu Jūs ieškote išties unikalios istorijos savo nuobodžiam savaitgaliui, tada knyga „Lokio šokis“ yra būtent Jums. Ji pasakoja apie priežastis, dėl kurių vaikas tampa nusikaltėliu, apie tai, kaip tėvas praranda sūnų, apie sudėtingus tarpusavio ryšius, bei tą prigimtinį kiekvieno žmogaus troškimą greitai praturtėti. Knyga iškelia tokius klausimus, kaip kad kur slypi blogio šaknys? Ko reikia, kad žmogus taptų nusikaltėliu? Bei kur yra kiekvieno asmens blogiausių troškimų riba? Aš perskaičiau šią knygą ir ji man labai patiko. Ar patiks ir Jums, priklausys nuo to, ar nebijote susitepti rankų ginklų alyva, kvėpuoti per juodą slidininko kaukę, garsiai skaičiuoti kiekvieną prabėgančią sekundę, ar įvykdžius nusikaltimą sprukti pavogtu automobiliu...

2017 m. rugpjūčio 21 d.

„Trys sekundės“ ~ Anders Roslund ir Börge Hellström

„Trys sekundės“
(Anders Roslund ir Börge Hellström, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Pietas Hofmanas gyvena dvigubą gyvenimą. Jis yra slaptas Švedijos policijos operatyvinis darbuotojas. Metus jis buvo infiltruotas į Lenkijos mafiją, o dabar gauna kitą užduotį – sudėtingą narkotikų platinimo bylą.

Kai įvykdoma kito policijos informatoriaus žmogžudystė, tyrimui paskiriamas Evertas Grensas – detektyvas, kuris niekada nepasiduoda. Grenso pasiryžimas surasti žudiką gali ne tik atskleisti Hofmano tikrąją tapatybę, bet ir paviešinti dar didesnius nusikaltimus, kuriuose dalyvauja aukščiausio lygio valdžia. Hofmano gyvybė ir jo šeima atsiduria pavojuje.

Infiltruoto agento Pieto Hofmano misija yra mirtinai pavojinga. Jis įsiskverbė į aukščiausias nusikalstamas struktūras tam, kad perimtų narkotikų prekybą viename labiausiai saugomų Švedijos kalėjimų. Tą jis apsiėmė padaryti tiek pagal policijos, tiek pagal mafijos nurodymą. Sėkmė jam reikštų ramų gyvenimą su žmona ir dviem sūnumis. Nesėkmė – greitą mirtį. Kai policijos komisaras Evertas Grensas viename iš mafijai priklausančių butų ima tirti paslaptingą nužudymą, jis pradeda eiti Hofmano pėdomis, visiškai nenutuokdamas į kokį pavojų stato slaptą kolegos misiją. Nenuostabu, kad agento gyvybė pakimba ant plauko, o jo gyvenimą ir mirtį ima skirti tik trys sekundės – laikas, per kurį skrenda snaiperio paleista kulka...

Taigi kaip jau supratote iš anksčiau mano parašytos pastraipos, čia mes atrasime du pagrindinius veikėjus: policininką dirbantį įstatymo pusėje, bei infiltruotą asmenį, atstovaujantį nusikaltėlių pasauliui. Na o kiekvienas naujas knygos skyrelis pasakos kiekvieno iš šių veikėjų istoriją, jų darbo užkulisius ir kasdienybę.

Tai visų pirma bus Evertas Grensas, vyresnysis policijos inspektorius, žmogus, kankinamas mirusios žmonos kančių. Dvidešimt septynerių metų policininkė buvo užpulta ir rimtai sužeista, po ko niekada negalėjo gyventi už slaugos namų sienų. Evertas buvo jos vyras, dabar gi jau pagyvenęs šlubčiojantis žmogus, po šeimos dramos tapęs ypač irzlus, sužlugdytas ir vienišas.

Bei Pietas Hofmanas, žmogus, devynerius metus dirbantis slaptojoje valstybės tarnyboje, bei gaunantis neoficialų Švedijos policijos algalapį. Jis buvo infiltruotasis dirbantis po priedanga. Asmuo, melavęs taip ilgai, kad jau buvo pamiršęs, kaip atrodo tiesa, bei kas jis yra iš tikrųjų. Jis turėjo du gyvenimus: vieną – mylinčio vyro ir tėvo, kitą – žmogaus tarnavusio Lenkijos mafijai. Rytų Europos mafijos padalinys buvo įsitvirtinęs Norvegijoje ir Danijoje, tad jis buvo infiltruotas išaiškinti ir susekti jų būsimus planus Švedijoje, arba kitaip sakant tapti naujo užmojo – narkotikų rinkos Švedijos kalėjimuose – vadovu.

Romano dėmesio centre atsidurs vieno iš Danijos policininkų žmogžudystė, veikėjo, išaiškinto ir nužudyto tiesiai priešais Pieto Hofmano akis. Evertas Grensas ir jo komanda apsiims ištirti šį nusikaltimą, kai tuo metu Hofmanas dirbdamas po priedanga, žinoma, norės likti ir toliau nepastebėtas.

Knygoje mes susipažinsime su trimis Rytų Europos mafijos veiklos sritimis: ginklais, prostitucija ir narkotikais, kur pastarieji taps centrine romano ašimi. Čia mes turėsime galimybę sužinoti, kas tokie yra mulai, kaip narkotikas amfetaminas yra maišomas, knygos autorių duetas mums papasakos apie žmonių talpyklų skrandžius, ir kaip kiekvienos siuntos metu jie po truputį vis išsiplečia, tad žmogus gali praryti vis daugiau, taip uždirbdamas irgi daugiau. Mes taip pat sužinosime apie gumą, tinkamą laikyti skrandyje, apie temperatūrą reikalingą amfetamino kimšimui į tulpes, apie tualetų išvaizdą kalėjimuose ir pan.

Rašytojai atskleis šių dienų organizuoto nusikalstamumo užmojus, nupiešdami visa tai taip tikroviškai, tarsi Jūs skaitytumėte ne grožinės literatūros kūrinį, o ištrauktą iš kokios nors policijos bylos. Visgi jie neapipils mūsų niekam neįdomiomis detalėmis ir smulkmenomis, o parinks tik tai, kas įdomiausia. Kitaip sakant pateiks nemalonią, tačiau būtiną žinoti tiesą. Na o tas faktas, kad romanas „Trys sekundės“ yra paremtas tikrais įvykiai, tik dar labiau sustiprins šį įspūdį. Tai bus ne šiaip išgalvota fikcija, o realybe grįsta knyga. Stokholmas šių dviejų rašytojų kūryboje iškils paslaptingas, tamsus, kraupus ir kupinas smurto, visai kaip kokia Sicilija, Albanija, ar Meksikos ir JAV pasienis.

Rašytojai nepamirš į romaną įtraukti ir korupcijos temos, kur jie parodys, kad valdžia pro pirštus žiūri į narkotikų platinimą kalėjimuose. Juk jeigu kalėjimo sistemose nebūtų narkotikų, joje vyrautų chaosas ir didelis nerimas, todėl darbuotojams būtų keliami didesni reikalavimai, jų įgūdžiai ir kompetencija turėtų būti gerinami tokia kaina, kurios mes, visuomenė, nebūtume pasiruošę mokėti...

Romanas, mano nuomone, gavosi labai įtaigus ir realistiškas, jame nestinga tikroviškų situacijų, dėl ko vietomis jis buvo netgi šiek tiek baugus. Laimei čia neradau minint Lietuvos ir lietuvių, kas būtų išties sugadinę man nuotaiką. Rekomenduoju šią knygą visiems tokių televizijos laidų kaip „Farai“ ir „TV pagalba“ mėgėjams, bei švedų rašytojo Jenso Liapyduso kūrybos gerbėjams.

Beje, nereikėtų pamiršti ir gan neįprasto rašytojų dueto, kur vienas yra smalsus ir rimtas žurnalistas, o kitas – buvęs kalinys, dabar įkūręs nusikaltimų prevencijos organizaciją.