Pietas Hofmanas gyvena dvigubą gyvenimą. Jis yra slaptas Švedijos policijos operatyvinis darbuotojas. Metus jis buvo infiltruotas į Lenkijos mafiją, o dabar gauna kitą užduotį – sudėtingą narkotikų platinimo bylą.
Kai įvykdoma kito policijos informatoriaus žmogžudystė, tyrimui paskiriamas Evertas Grensas – detektyvas, kuris niekada nepasiduoda. Grenso pasiryžimas surasti žudiką gali ne tik atskleisti Hofmano tikrąją tapatybę, bet ir paviešinti dar didesnius nusikaltimus, kuriuose dalyvauja aukščiausio lygio valdžia. Hofmano gyvybė ir jo šeima atsiduria pavojuje.
Infiltruoto agento Pieto Hofmano misija yra mirtinai pavojinga. Jis įsiskverbė į aukščiausias nusikalstamas struktūras tam, kad perimtų narkotikų prekybą viename labiausiai saugomų Švedijos kalėjimų. Tą jis apsiėmė padaryti tiek pagal policijos, tiek pagal mafijos nurodymą. Sėkmė jam reikštų ramų gyvenimą su žmona ir dviem sūnumis. Nesėkmė – greitą mirtį. Kai policijos komisaras Evertas Grensas viename iš mafijai priklausančių butų ima tirti paslaptingą nužudymą, jis pradeda eiti Hofmano pėdomis, visiškai nenutuokdamas į kokį pavojų stato slaptą kolegos misiją. Nenuostabu, kad agento gyvybė pakimba ant plauko, o jo gyvenimą ir mirtį ima skirti tik trys sekundės – laikas, per kurį skrenda snaiperio paleista kulka...
Taigi kaip jau supratote iš anksčiau mano parašytos pastraipos, čia mes atrasime du pagrindinius veikėjus: policininką dirbantį įstatymo pusėje, bei infiltruotą asmenį, atstovaujantį nusikaltėlių pasauliui. Na o kiekvienas naujas knygos skyrelis pasakos kiekvieno iš šių veikėjų istoriją, jų darbo užkulisius ir kasdienybę.
Tai visų pirma bus Evertas Grensas, vyresnysis policijos inspektorius, žmogus, kankinamas mirusios žmonos kančių. Dvidešimt septynerių metų policininkė buvo užpulta ir rimtai sužeista, po ko niekada negalėjo gyventi už slaugos namų sienų. Evertas buvo jos vyras, dabar gi jau pagyvenęs šlubčiojantis žmogus, po šeimos dramos tapęs ypač irzlus, sužlugdytas ir vienišas.
Bei Pietas Hofmanas, žmogus, devynerius metus dirbantis slaptojoje valstybės tarnyboje, bei gaunantis neoficialų Švedijos policijos algalapį. Jis buvo infiltruotasis dirbantis po priedanga. Asmuo, melavęs taip ilgai, kad jau buvo pamiršęs, kaip atrodo tiesa, bei kas jis yra iš tikrųjų. Jis turėjo du gyvenimus: vieną – mylinčio vyro ir tėvo, kitą – žmogaus tarnavusio Lenkijos mafijai. Rytų Europos mafijos padalinys buvo įsitvirtinęs Norvegijoje ir Danijoje, tad jis buvo infiltruotas išaiškinti ir susekti jų būsimus planus Švedijoje, arba kitaip sakant tapti naujo užmojo – narkotikų rinkos Švedijos kalėjimuose – vadovu.
Romano dėmesio centre atsidurs vieno iš Danijos policininkų žmogžudystė, veikėjo, išaiškinto ir nužudyto tiesiai priešais Pieto Hofmano akis. Evertas Grensas ir jo komanda apsiims ištirti šį nusikaltimą, kai tuo metu Hofmanas dirbdamas po priedanga, žinoma, norės likti ir toliau nepastebėtas.
Knygoje mes susipažinsime su trimis Rytų Europos mafijos veiklos sritimis: ginklais, prostitucija ir narkotikais, kur pastarieji taps centrine romano ašimi. Čia mes turėsime galimybę sužinoti, kas tokie yra mulai, kaip narkotikas amfetaminas yra maišomas, knygos autorių duetas mums papasakos apie žmonių talpyklų skrandžius, ir kaip kiekvienos siuntos metu jie po truputį vis išsiplečia, tad žmogus gali praryti vis daugiau, taip uždirbdamas irgi daugiau. Mes taip pat sužinosime apie gumą, tinkamą laikyti skrandyje, apie temperatūrą reikalingą amfetamino kimšimui į tulpes, apie tualetų išvaizdą kalėjimuose ir pan.
Rašytojai atskleis šių dienų organizuoto nusikalstamumo užmojus, nupiešdami visa tai taip tikroviškai, tarsi Jūs skaitytumėte ne grožinės literatūros kūrinį, o ištrauktą iš kokios nors policijos bylos. Visgi jie neapipils mūsų niekam neįdomiomis detalėmis ir smulkmenomis, o parinks tik tai, kas įdomiausia. Kitaip sakant pateiks nemalonią, tačiau būtiną žinoti tiesą. Na o tas faktas, kad romanas „Trys sekundės“ yra paremtas tikrais įvykiai, tik dar labiau sustiprins šį įspūdį. Tai bus ne šiaip išgalvota fikcija, o realybe grįsta knyga. Stokholmas šių dviejų rašytojų kūryboje iškils paslaptingas, tamsus, kraupus ir kupinas smurto, visai kaip kokia Sicilija, Albanija, ar Meksikos ir JAV pasienis.
Rašytojai nepamirš į romaną įtraukti ir korupcijos temos, kur jie parodys, kad valdžia pro pirštus žiūri į narkotikų platinimą kalėjimuose. Juk jeigu kalėjimo sistemose nebūtų narkotikų, joje vyrautų chaosas ir didelis nerimas, todėl darbuotojams būtų keliami didesni reikalavimai, jų įgūdžiai ir kompetencija turėtų būti gerinami tokia kaina, kurios mes, visuomenė, nebūtume pasiruošę mokėti...
Romanas, mano nuomone, gavosi labai įtaigus ir realistiškas, jame nestinga tikroviškų situacijų, dėl ko vietomis jis buvo netgi šiek tiek baugus. Laimei čia neradau minint Lietuvos ir lietuvių, kas būtų išties sugadinę man nuotaiką. Rekomenduoju šią knygą visiems tokių televizijos laidų kaip „Farai“ ir „TV pagalba“ mėgėjams, bei švedų rašytojo Jenso Liapyduso kūrybos gerbėjams.
Beje, nereikėtų pamiršti ir gan neįprasto rašytojų dueto, kur vienas yra smalsus ir rimtas žurnalistas, o kitas – buvęs kalinys, dabar įkūręs nusikaltimų prevencijos organizaciją.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą